VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Asmenybės

08.31. Tame tėviškės kiemo vaizdiny vis tebespindi Antano Vienažindžio paveikslas

Jonas Laurinavičius   

Irena Varnienė žinoma sėlių krašto literatė. Jos knyga „Į Tave...“ nuo pat įvadinių žodžių, nuo pirmųjų posmų, dedikacijų traukte traukė į save ne tik skambiais posmais, lyriškais esė, bet ir magiška pavarde – Vienažindys (1841-1892) – poetas, dramatinio likimo kunigas. Gimęs Anapolio palivarke (Rokiškio r.), vaikystėje gyvenęs pas tėvus  Gipėnų k. (Zarasų r.). Baigęs Varnių kunigų seminariją, kunigavo įvairiose parapijose, o ilgiausiai – Laižuvoje (Mažeikių r.) – nuo 1876 iki mirties 1892 m. Ten ir palaidotas. Pokario metais išleistos dvi A. Vienažindžio poezijos knygos: „...Ilgu ilgu man ant svieto“ ir „Kaipgi gražus gražus“. Išleista Teresės Biliukaitės monografija „Vienužis“ (1996).

Irena Varnienė

Knygos „Į Tave...“ viršelis

Sovietmečiu (1973-1984) dirbau Mažeikių r. „Pergalės vėliavos“ redakcijoje, dažnai lankydavausi Laižuvoje. Man pasisekė: dar susitikau su žmonėmis, kurių tėvai, artimieji prisiminė A. Vienažindį (pvz., A. Vienažindžio zakristijono Juozapo Ramanausko  dukterį  Juliją Ramanauskaitę, kuri davė man  memorialinės medžiagos apie  Dainių (A. Vienažindžio laidotuvių nuotrauką, du Juozo Tumo-Vaižganto laiškus, rašytus į Laižuvą J. Ramanauskui). Nemaža vietos A. Vienažindžiui skirta ir mano  knygelėje „Laižuvoje“ (2002), didelis straipsnis įdėtas knygoje „Skristi reikalingi sparnai“ – „Neužželstančiais Antano Vienažindžio takais“. Todėl suprantama, kad gaudyte gaudžiau kiekvieną I. Varnienės knygos žodį apie A. Vienažindį... O tų žodžių čia tikrai netrūksta. Vos atverti knygą, o jau pirmieji I. Varnienės įvado sakiniai: „Taip jau susiklostė, kad mano tėvų, tiksliau mamos Onos Vienažindytės-Juodelienės, namai yra tie patys, kur atvažiuodavo savo senelių aplankyti ir paviešėti poetas Antanas Vienažindys, kur vasarodavo Povilas, Jūratė, Aldona, Rūta Stauskai (pusseserės vaikai)“. Ir štai pirmas knygos eilėraštis „Yra vieni namai“:

 

Yra vieni namai, seni, geltoni,

Jų vaizdas kaip įkaltas širdyje.

Ten sielos protėvių, tėvų plevena,

Namo sugrįžtą reikiamu laiku.

 

Iš tų namų ir Vienažindžio šaknys,

Jo ilgesingos dainos nuo Sartų.

Ir dėdės šaulio, stribo nukankinto,

Už meilę Lietuvai tarp žydinčių šakų.

 

Ten medžio skulptoriaus tėvelio širdį

Ir rūpestį sugėrę trobesiai...

Seniai nulūžo kryžius ir išskrido

Gandrai mediniai, negrįžtą namo.

 

Yra vieni namai, seni, geltoni,

Jų vaizdas kaip įkaltas širdyje.

Dar gyvos pėdos, dar plevena sielos...

Dangus neleidžia žemės jų praryt.

 

Reiklus skaitytojas, išaugęs Maironio, S. Nėries, P. Širvio poezijos terpėje, šiuose posmuose galbūt ir pasiges iki švytėjimo nugludintos klasikinės eilėdaros, tačiau šiuo atveju ne tai svarbiausia. Mums džiugus faktas, kad Dainiaus poezijos dvasia jo vaikystės Gipėnuose lig šiol gyva, kad ją puoselėja jo aplinkos ainiai. Ji, Irena Varnienė, gimusi tuose pačiuose Gipėnuose, A. Vienažindžio  sodyba jai viena mieliausių pasaulyje vietų, o galbūt ir visų mieliausia.

Garsus Zarasų krašto tyrinėtojas, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys Jonas Nemanis (jau miręs), 1984 m. išleido 14 p. leidinėlį „Poeto Antano Vienažindžio visuomeninis-memorialinis muziejus Gipėnuose“. Apie A. Vienažindžio sodybą jis rašė: „Atvykusius svečius į sodybą, visada su šypsena pasitinka šių namų šeimininkė – poeto brolio anūkė Ona  Vienažindytė-Juodelienė (t.y. I. Varnienės mama – J. L.). Ji mielai nuves į seklyčią, kurioje, kaip ir prieš daugelį metų tvarkingai sustatyti tamsūs senoviniai baldai.

A. Vienažindžio namas-muziejus Gipėnuose

Blausi šviesa, srūvenanti  pro  nedidelius langus, nuteikia akimirkai nejaukiai ir paslaptingai, rodos, tuoj  atsivers durys ir į kambarį įžengs poetas (A. Vienažindys – J. L.).

Čia ekspozicijoje poeto portretas, knygos, spaudos puslapiai su pasisakymais apie A. Vienažindžio gyvenimą ir kūrybą, fotonuotraukos, kuriose įamžintas poeto atminimas. Minutėlei sustoji prie  muziejaus  lankytojų knygos. Kiekviename puslapyje randi šiltus padėkos žodžius muziejaus steigėjams, jo tvarkytojams. Ypač visi dėkingi šios sodybos šeimininkams Juodeliams, veltui perleidusiems muziejui dalį savo trobos, pateikusiems iki mūsų dienų išsaugotus to laikmečio baldus, gražiai prižiūrintiems kambarį-muziejų, jame  esančią kuklią ekspoziciją ir negailintiems laiko gausioms muziejaus lankytojų ekskursijoms. Muziejų aplankė ekskursantai iš visų Zarasų rajono kampelių, beveik iš visų respublikos miestų ir rajonų, iš kaimyninių respublikų, Maskvos, Leningrado ir kitų plačiosios Tėvynės miestų. Tūkstančiai pabuvojo poeto A. Vienažindžio išsvajotose ir apdainuotose vietovėse“ (p.12).

Rašymo stilius – „anų laikų“, tačiau meilė poetui – kaip ir dabar.

... Taip tai taip, bet gal ir nevisiškai taip: laikai keičiasi... Eina į mokyklas jau antroji nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta. Kiek jai brangus A. Vienažindys, kiek apskritai svarbi jos prosenelių laikų poezija?

Paskaitęs knygą „Į Tave...“ beregint parašau I. Varnienei laišką, beregint ir ji man atrašė: „Iš eilėraščio „Yra vieni namai“ tikriausiai supratote, kad man tėviškė jau nebepriklauso, - teigia ji. – Mama, mirdama testamentu mums su broliu ją paliko „po lygiai“, o mes (...) nesugebėjome joje sutilpti, todėl aš ją, gerokai paremontavusi (į kelio pusę mano namo dalis), perleidau jam. Bet gimstame nuogi, nuogi ir išeiname...“

I.Varnienės mama mirė 2007 m. Tėvas Martynas Juodelė užgeso anksčiau...

Penki jausmingi knygos „Į Tave...“ eilėraščiai skirti tėviškei. Ir kiekvienas – nuoširdus, ilgesingas, jaudinantis...

 

Ten šviečia obelų kamienai,

Paglostyti tėvo ranka,

Ten žydi už stiklo laukimas

Ir motinos akys lange.

------------------------------------

Dabar ten pavasaris grįžta

Ir žemė šaukias delnų.

Bet jos paskirtis pakito,

Ar laukti iš usnių grūdų?

Iš eil. „Ten žemė pavasariu kvepia“

 

Dangų apglėbė Vaivos juosta

Virš pievos, žydinčios margai.

Į baltą miglą grimzdo kaimas

Ir smuikais čirpino žiogai.

Iš eil. „Tėviškėje“.

 

Ar begers kas šulinio vandens,

Kai seniai jį gręžinys nurungė.

Šiaurūs ūžia vėjai svetimi,

Tik tėvų kapai širdis bešaukia.

Iš eil. „Uždumblėjo šulinio vanduo“.

 

I.Varnienės knygoje yra ir šis esė „Kiek turtingas ir laimingas buvo Vienužis“. Vienažindys buvo kunigas iš pašaukimo, gydęs žmogaus dvasią, rūpinęsis parapijiečių ir bažnyčios gerove, išsilavinęs, inteligentiškas, atsakingas ir pareigingas žmogus, jautrus kitam. Išlikusiuose laiškuose žavi ir jo dėmesys artimiesiems, rūpestis brolio Vinco šeima, pagarba tėvams, - rašo I. Varnienė. – Vienužis priklausė dvasininkijos šviesuomenei“ (p. 149).

Negalėjo I. Varnienė nepaliesti ir ypač jautrios A. Vienažindžio sielos stygos – meilės... „Antanas Vienažindys vadinamas pirmuoju meilės dainiumi lietuvių literatūroje, - teigia ji tame pačiame esė. – Tas eiles įkvėpusi iš gretimo Jaskoniškio kaimo kilusi Rožė Stauskaitė. Poetas ją buvo pamilęs, matyt, dar besimokydamas (Panevėžio – J. L.) gimnazijoje, nes ji visai jaunutė – tik septyniolikmetė – po pralaimėto 1863 metų valstiečių sukilimo su tėvais buvo ištremta į Samaros guberniją“. Tą poeto meilę I. Varnienė prisimena ir eilėraštyje „Poetui Antanui Vienažindžiui“:

 

Amžiais švies lede kaip kraujas Rožė

Likusi toli, Samaroje šaltoj,

Skausmo perverta širdis Vienužio

Su armonika abi paskęs raudoj...

 

Tarp žmonių, žmonėms ir Dievo garbei

Giesmės ir eilėraščiai suguls

Apie ilgesį ir tyrą meilę Rožei,

Ir koksai gražus tas tolimas dangus.

 

Apie tą poeto meilę  norėtųsi kiek plačiau parašyti, juolab kad Antazavės bibliotekininkė Stanislava Kiraitytė kelis dešimtmečius rinko medžiagą apie Rožę Stauskaitę, kadaise šiek tiek jos atsiuntė ir man, o jos rašinį ta tema „Stauskynės istorija“ išspausdino savaitraštis „Šeimininkė“ (2009 11 11-17, nr.45, p.8). Tą publikaciją dabar man priminė  I. Varnienė, atsiųsdama jos atspaudą.

„1863 m. gruodžio 4 d.  iš savo namų į tremtį buvo išvaryta  Benedikto  Stausko našlė Rozalija su 29 m. sūnumi Boleslovu ir Justino Stausko našlė Karolina su 4 vaikais: 22 m. Petru, 18 m. Norbertu, 17 m. Rože ir 16 m. Jonu. Jiems leido pasiimti maisto bei drabužių ir išvarė pėsčiomis į Daugpilio kalėjimą. Vėliau kartu su kitais sukilėliais nubloškė net į Samaros guberniją – Tolovką, Čiornaja Padiną ir Litovką, - rašė S.Kiraitytė.

Karolinos Stauskienės duktė Rožė – tai ir buvo A. Vienažindžio mylimoji... Ji su savo artimaisiais ir apsigyveno Tolovkoje... Atsigavę po kelionės kančių ir iškentę sunkią pradžią svetimame krašte, jie kibo į darbą: sėjo, sodino, rentė trobas... Po kurio laiko prasigyveno, ir visai neblogai. Jaunimas kūrė šeimas, augino vaikus. Visi labai ilgėjosi gimtojo krašto Lietuvos, kurią vis dar tikėjosi kada nors pamatyti. Deja, tremtiniams, dažniausiai ir jų vaikams, teko atgulti Samaros gubernijos žemėje, - skaitome S. Kiraitytės straipsnyje.

Koks buvo R. Stauskaitės likimas?

Ji netrukus ištekėjo už lenko tremtinio bajoro Paškevičiaus. Kai baigėsi tremties laikas, jis su Rože išvyko gyventi į Lenkiją – į Varšuvą pas tėvus. Gyveno Piękna g. nr.15. A. Vienažindys 1892 m. į Varšuvą buvo atvažiavęs gydytis. Viename iš susitikimų poetas išvydo ir... savo jaunystės meilę Rožę... Ji A. Vienažindžio nepažino, o jis jai nebeprisistatė. Nenorėjo, nes buvo labai ligotas,  senas, neišvaizdus... Poetas tik iš tolo į ją žvelgė. Ką tuo metu jautė jo širdis, nesunku suprasti... O sugrįžęs iš Varšuvos, A. Vienažindys po kelių mėnesių atgulė amžinam poilsiui Laižuvoje, netoli Vadaksties upelio, pačiame Latvijos pasienyje.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Samaros gubernijoje gyveno apie du tūkstančiai lietuvių. Jie turėjo savo bažnyčią, lietuvišką mokyklą. Nemaža dalis lietuvių 1920-1923 m. sugrįžo į Lietuvą, o tie, kurie liko, ilgainiui sukūrė mišrias šeimas, nutautėjo... Dabar visuose trijuose buvusiuose lietuvių kaimuose jau nebeliko nė vieno gyventojo, ištuštėjo paskutinės sodybos, užžėlė sodybvietės. Sugriuvę mediniai kapinių kryžiai, piktžolėmis užžėlę kapai...

Paminėtina tai, kad į Stauskynę 1923 m. grįžo ir keliolika Stauskų genties palikuonių. Tačiau kai kurie iš jų, kaip ir pokario metais iš Sibiro sugrįžusieji tremtiniai, turėjo rūpesčių, kur apsigyventi. Jų sodybos po 1863 m. lietuvių tremties į Samaros guberniją, neilgai stovėjo tuščios – į jas valdžia prikėlė kolonistų iš Rusijos  Grimailovų šeimą...

Rokiškio rajono laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“ ne kartą buvo paminėta, kad Irena Varnienė artima A. Vienažindžio giminaitė. Ji pati man savo laiške parašė: „Jūs išreiškėte dvejonę dėl mano giminystės su poetu („Nežinau, kiek tose publikacijose tiesos“). Viskas, kas vyko prieš 100 ir daugiau metų, be abejo,  „apauga“ legendomis... Aš pati, leisdama knygą („Į Tave...“ – J. L.) giminystės faktą paminėjau irgi remdamasi tomis pačiomis legendomis. Šiaip aš to nesureikšminu, neakcentuoju, man svarbiau, ar mano pačios eilės, esė, žodžiai įdomūs kam nors, ar ne... Mano manymu, kiekvienas žmogus turi nešti savo aurą, o ją ar pastebės kas, ar ne – čia jau kitas klausimas“ (2019 07 31 laiškas).

Eilėraščiai ir ėsė apie A. Vienažindį užima palyginti nedidelę knygos dalį, kur kas daugiau vietos skirta kitiems poetams, rašytojams: Ričardui Gaveliui, Pauliui Širviui, Danui Kairiui, taip pat čia įdėti „Ciklas jūrai“,  „Kalba gimtoji kaip medus ant lūpų“, „Metų spalvos“, „Iš širdies į širdį“. Visur pastabus žvilgsnis, jautrus žodis, meilė ir pagarba.

I.Varnienė – nuolatinė  Suvainiškio šv. Apaštalo Jokūbo parapijos laikraštuko „Liepsnelė“ (redaktorė Reda Kiselytė) autorė. Beveik visi esė, kurie dabar sudėti į knygą, buvo publikuoti „Liepsnelėje“. Jos eilėraščiai skelbti Rokiškio rajono literatų kūrybos almanache „Vaivorykštė“, laikraštyje  „Gimtasis Rokiškis“, 2012 m. buvo išleistas debiutinis I.Varnienės eilėraštių rinkinys „Būties akimirkos“.

„Visą gyvenimą dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, - rašo naujos knygos įvade I. Varnienė. – Gyvenimo saulei krypstant vakarop, vėl grįžau į tą patį protėvių kiemą,  žvilgsnį skandinau Sartų ežero bangose arba virš jų nuplasnodavau ilgesio paukšte.

Šiandien tėviškės kiemo vaizdinį saugau atminties seife, kartais jis pats mane aplanko sapnuose...

O tame tėviškės kiemo vaizdiny vis tebespindi ir Antano Vienažindžio paveikslas.

 

 

 

 

 

 

Atgal