Asmenybės
04.12. Mokslininkas, verslininkas, mecenatas
Antanas Šimkūnas
Neseniai išgirdome gerą kultūrinę naujieną, kad Vilniuje į Valdovų rūmus atkeliavo nepaprastai brangi dovana – 23 italų dailininkų paveikslai, menantys net Vytauto Didžiojo laikus. Atėjo ta naujiena tyliai, ramiai, nors tokių dovanų Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Neteko girdėti, ar Lietuvoje kada nors buvo toks dosnus mecenatas, kad padovanotų Lietuvai dovaną už septynženklę sumą. Ir tyliai buvo pasakyta – tai mecenato dr. Prano Kiznio dovana.
Paskambinau savo kraštiečiui dr. Pranui Kizniui ir pasiteiravau, kaip jis tuos paveikslus Italijoje surado, kodėl nebuvo iškilmingo jų pristatymo? . Išgirdau kuklų atsakymą: mes turime Italijoje savo įmonę, ten ir aptikau tuos paveikslus, po didelio vargo jie atkeliavo į Vilnių. O pristatymas gal bus. Dabar karantinas...
Štai kodėl norisi papasakoti apie šį kuklų žmogų, bet didelį Lietuvos patriotą .
Netikėtas atradimas man buvo garsios „Lietpak“ įmonės vadovas, tremtinys, girsūdietis, technikos mokslų daktaras Pranas Kiznis. Nors abu kilę iš tos pačios parapijos, vaikystėje, ko gero, vaikščiojom ta pačia Girsūdų ulytėle, su jo tėvais prasilenkdavome Daujėnuose per Sekminių atlaidus, tačiau tik dabar susipažinome ir paspaudėme vienas kitam rankas. Kaip vėliau supratau, taip atsitiko todėl, kad Pranas Kiznis daug metų praleido tremtyje, yra labai kuklus, nemėgsta reklamuotis, per savo darbus ir mokslus negalėdavo dalyvauti Vilniaus pasvaliečių susitikimuose.
Dr. Prano Kiznio (1946 02 03) tėvai Antanas (1905-1985) ir Pranė (1915-1996) turėjo stambų ūkį Daujėnų valsčiuje, netoli Girsūdų. Aišku, kad tokia šeima negalėjo patikti sovietų okupantams. O dar ūkis buvo netoli miško, taigi buvo apkaltinta partizanų rėmimu ir 1951 m. spalio 3 d. buvo ištremta į Sibirą. Kiznių šeima su 3 mažamečiais vaikais Pranu, Antanu, Jonu atsidūrė tolimojo Tomsko srityje, turėjo įsikurti buvusiame karo belaisvių lageryje. Tuomet Pranukui tebuvo tik penkeri metai. Nuo bado ir šalčio teko gelbėtis visokiomis gudrybėmis. Pranukas pasidarė kabliuką, meškerę ir pradėjo gaudyti žuvį Obėje bei jos intake. Vėliau tėvelis padarė valtelę, kuria Pranukas pradėjo plukdyti žmones per Obę, į šienaujamas pievas. Už vieną perkeltą žmogų gaudavo rublį. Vėliau šeima įsigijo karvutę, kuri duodavo ne tik pieno, bet ir tarnaudavo kaip arklys-ją pasikinkę į roges važiuodavo per Obę parsivežti šieno.
dr. Pranas Kiznis
dr. Pranas Kiznis ir prezidentė Dalia Grybauskaitė
Popiežiaus Padėka
dr. Prano Kiznio knyga „Visas gyvenimas – kaip viena diena“
Sibire Pranukas pradėjo lankyti mokyklą, o kai šeima 1959 m. grįžo į Lietuvą, mokslus tęsė Žadeikių mokykloje, kur kadaise mokėsi Bernardas Brazdžionis. vėliau Pasvalio vidurinėje mokykloje, nors teko susidurti su įvairiais trukdžiais. „Mus norėjo pririšti prie kolchozo,- pasakoja dr. Pranas Kiznis,- man nedavė dokumentų, teko kreiptis į prokuratūrą, įrodinėti, kad mokslas privalomas. Prokuratūros atstovas buvo atvykęs pas apylinkės pirmininką. Po to mokyklai reikalingą pažymą atnešė į namus. Tokie buvo laikai...“.
Įgyvendina savo svajonę
Per savo užsispyrimą ir atkaklumą Pranas toliau skynėsi kelią į mokslą. Įstojo į Vilniaus universitetą, kur baigė net du fakultetus- istorijos ir pramonės ekonomikos. Kadangi „Plastos“ gamykloje dirbo darbą, kuris jam patiko, pradėjo rašyti straipsnius į mokslinius žurnalus. Užsimezgė ryšiai su Maskvos, Peterburgo, kitų miestų panašaus profilio specialistais. Buvo paskirtas gamyklos vyriausiojo technologo pavaduotoju, vėliau laboratorijos vadovu. Taip derino darbą su mokslu, tvirtino savo pozicijas, nors nepartiniam tai buvo nelengva.
„Primenu epizodą iš 1965 m.. „Plastos“ gamyklos kadrų skyriaus viršininkas ėmė aiškinti, kad man reikia stoti į partiją,-pasakoja dr. Pranas Kiznis.- Vieną kartą neapsikentęs pasakiau: pasidomėkite, ar jūs mane priimsite. Pasidomėjo ir po savaitės kadrų skyriaus viršininkas nebenorėjo su manimi susitikti, pereidavo į kitą gatvės pusę“.
O Pranas pradėjo rašyti disertaciją apie tą gamybos technologiją, kurios srityje dirbo. Stojant Peterburge į aspirantūrą, teko laikyti net penkis egzaminus, nors Vilniaus universitete buvo baigti du fakultetai. 1986 m. apgynus disertaciją Pranui Kizniui buvo suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis. Moksliniuose žurnaluose buvo paskelbta daugiau kaip 40 straipsnių polimerų perdirbimo technologijos klausimais. Pramonės technologijos pasiekimų parodose apdovanotas 8 aukso, sidabro ir bronzos medaliais. 1990 m. už nuopelnus įgyvendinant mokslinius projektus polimerų perdirbimo srityje nominuotas Ministrų tarybos premija.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dr. Pranas Kiznis pradeda įgyvendinti savo seną svajonę. Vakarinio Vilniaus pakraštyje, Čekoniškėse, kur tvyrojo apleisti krūmynai, ėmėsi statyti įmonę „Lietpak“, ruošiasi pradėti gana sudėtingą gamybos procesą – pakavimo medžiagų gamybą iš polimerinių plėvelių. Pasimokyti nebuvo iš ko, nes tokios gamyklos nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje. Tuomet Lietuvoje visko trūko, slėgė ekonominė blokada, Lietuvoje tebesiautėjo okupantai. 1991 m. liepos 31 d.,kai sovietų omonininkai nužudė 6 Lietuvos muitinės pareigūnus, tą pačią naktį okupantai susprogdino Lietuvos mokslų akademijos Imunologijos instituto sandėlį, kuriame buvo sandėliuojama „Lietpak“ gamyklai skirta įranga. Ten buvo saugoma ir besikuriančiai Lietuvos kariuomenei skirta amunicija.
Sukūrė modernišką įmonę
Vieną dieną per televiziją pamačiau reportažą apie Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės apsilankymą „Lietpak“ gamykloje. Susipažinusi su įmonės veikla ir gaminama produkcija Prezidentė pareiškė: „Tokios įmonės garsina Lietuvos vardą. Beveik 85 proc. produkcijos išvažiuoja į Vakarus. Tai išties rodo įmonės kokybę.“
Tuomet pirmą kartą pamačiau įmonės vadovą, daujėnietį dr. Praną Kiznį ir pagalvojau: va, apie ką reikia parengti straipsnį „Daujėnų“ monografijai. Internete suradęs direktoriaus telefoną, paskambinau sekretorei ir perdaviau savo pageidavimą. Po kiek laiko sulaukiau dr. Prano Kiznio skambučio. Jis parėškė norįs prisidėti prie „Daujėnų“ monografijos leidimo ir pakvietė susipažinimui atvykti į „Lietpak“ įmonę.
Apsilankymas paliko didžiulį įspūdį. Tokios šiuolaikiškos įmonės, jos aplinkos dar nebuvau matęs. Nuo tolo šviečia iš stiklo ir rausvo metalo įmonės pastatas, plačiai ir gražiai įsikūręs buvusioje apleistoje teritorijoje. Išradingai sutvarkyta aplinka, švarūs takeliai, spalvingi gėlynai, dekoratyviniai medžiai, alpinariumas.
Įėjęs į erdvų vestibiulį pagalvoji: ar čia koks muziejus, ar parodų paviljonas?Tave pasitinka ant sienų skoningai užrašyti Lietuvos himno žodžiai, senoviniai žemėlapiai, primenantys mūsų valstybės istoriją, valstybės vadovų bareljefai. Ilgais koridoriais einame į įmonės cechus lyg į ligoninės operacinę, apsirėdę specialiais apdangalais..Ištisą parą dūzgiančiuose erdviuose, švariuose cechuose prie kompiuterių budi taip pat specialiais rūbais apsirengę darbuotojai. Viskas mechanizuota ir valdoma kompiuteriais. Moderniškos staklės iš stambių rulonų vynioja daugiasluoksnę polimerinę plėvelę, iš kurios gaminama pakuotė maisto produktams, higieninėms prekėms, tekstilės gaminiams. Gražiai supakuota produkcija keliauja į sandėlius, iš ten daugiau kaip į 20 pasaulio valstybių. „Lietpak“ bendrovė savo atstovybes turi Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Italijoje, Lenkijoje, Norvegijoje ir kitur. Metinė apyvarta siekia daugiau kaip 100 milijonų eurų. Įmonėje dirba daugiau kaip 600 darbuotojų, pagrindinai jaunimas iš aplinkinių kaimų, paruoštų šiam darbui pačioje įmonėje, nes specialistų tokiai gamybai neruošia nė viena Lietuvos profesinė mokykla. Bendrovė nemažą paramą gavo iš ES struktūrinių fondų, nes plastikinių medžiagų gamyba pripažinta svarbiu ekonominiu projektu.
Pagerbė Lietuvos savanorius
Kai su dr. Pranu Kizniu aptarėme „Daujėnų“ monografijos leidimą, jis pažadėjo stipriai paremti šį projektą. Pokalbio pabaigoje pareiškė: „Aš norėčiau padovanoti daujėniečiams paminklą, skirtą kovotojams už laisvę ir nepriklausomybę. Gal galite paskambinti Daujėnų seniūnui, kad paieškotų vietos tokiam paminklui.“ Ilgai tarėmės su seniūnu dėl tos vietos, bet surasti ją nebuvo paprasta. Daujėniečiai po Nepriklausomybės atkūrimo jau spėjo pastatyti paminklus ir tremtiniams, ir partizanams, ir 1863 m. bei 1941 m. Birželio sukilimo dalyviams.
Tuomet mums į pagalbą atėjo Premjero patarėjas, žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Jis jau buvo parengęs knygą „Pasvalio krašto karžygiai“, kurios išleidimą taip pat parėmė dr. Pranas Kiznis. Vilius Kavaliauskas rūpinasi, kad būtų prisiminti ir pagerbti 1918 m. savanoriai. Jis ir pasiūlė dr. Pranui Kizniui įamžinti Daujėnų krašto savanorių atminimą. Ši idėja patiko dr. Pranui Kizniui ir jis ėmė rūpintis jos įgyvendinimu.
2014 m. gruodžio 19 d. Daujėnuose buvo graži šventė – pagerbiami 1918 m. šio krašto savanoriai.Šventoriuje prie šiaurinės bažnyčios sienos, kur memorialinėje granito lentoje nuo tolo švietė 10 Daujėnų krašto savanorių pavardės, susirinko nemažas būrys daujėniečių ir svečių. Su transliavimo aparatūra atvyko ir Lietuvos televizijos žurnalistai Zinaida Paškevičienė, Skirmantas Pabedinskas ir pranešė, kad savanorių pagerbimo iškilmės bus tiesiogiai transliuojamos per Lietuvos televiziją. Tai buvo pirmas toks atvejis, kai televizijos laida buvo tiesiogiai transliuojama visai Lietuvai iš Daujėnų bažnyčios šventoriaus. Televizijos žiūrovai galėjo matyti, kaip Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pašventino memorialinę lentą, girdėjo kalbančius Premjero patarėją Vilių Kavaliauską, kuris sakė, kad daujėniečiai pirmieji Lietuvoje pagerbė savanorius, savanorių dukras Marijoną Prakaitytę-Varneckienę., Emiliją Kukorytę-Majauskienę, Pasvalio vicemerą Povilą Balčiūną, dr. Praną Kiznį, padovanojusį daujėniečiams šią memorialinę lentą.
Netrukus panašios iškilmės įvyko ir Pasvalio bažnyčios šventoriuje, kur prie bažnyčios sienos buvo atidengta ir pašventinta dr. Prano Kiznio dovanota memorialinė lenta su Pasvalio krašto savanorių pavardėmis.
Dr. Prano Kiznio labdarai galo nematyti. Vos įgyvendina vieną projektą, tuoj pradeda kitą. Kai Daujėnuose buvo pagerbiami savanoriai, apžiūrinėdamas bažnyčios išorę dr. Pranas Kiznis prasitarė seniūnui Vladui Vitkauskui., kad šventovei būtinai reikia išorės kapitalinio remonto. Ir štai pavasarį prie Daujėnų bažnyčios dr. Pranas Kiznis atvykta su visu būriu profesionalių statybininkų iš Vilniaus. Netrukus prasidėjo didžiuliai kapitaliniai darbai, bažnyčia paskendo pastoliuose, buvo atkasti ir stiprinami pamatai, įvedamas drenažas, nuo sienų valomas senas tinkas, išorė tinkuojama ir dažoma iš naujo, įrengtas bažnyčios išorės apšvietimas, kuris įsijungs tamsiu paros metu. Dr. Pranas Kiznis pastoviai stebėjo remontą, rūpinosi reikalingomis medžiagomis, priiminėjo daujėniečių siūlomą pagalbą. Pagaliau rudeniop darbai buvo baigti ir daugiau kaip prieš 200 metų statyta Daujėnų bažnyčia naujom spalvom nušvito tarp šimtamečių liepų.
Rugsėjo 18 d. daujėniečiai vėl sulaukė gražios šventės.Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino bažnyčią, aukojo šv. Mišias, nuoširdžiai padėkojo dr, Pranui Kizniui už dar vieną dovaną daujėniečiams, įteikė iš Vatikano atsiųsto popiežiaus Pranciškaus palaiminimo dr. Pranui Kizniui raštą. Padėkos sulaukė ir statybininkai, visi prisidėję prie bažnyčios remonto.
Nepamirštamas dovanas mecenatas dr. Pranas Kiznis padovanojo Pasvalio miestui. Ppastatyti paminklai garsiam poetui pasvaliečiui Bernardui Brazdžioniui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, kuris senais laikais pirmasis išgarsino Pasvalį. 1557 09 05 atvykęs į Pasvalį su didele kariuomene, Žygimantas Augustas čia praleido dvi savaites, priėmė Livonijos ordino magistrą Valterį Fiurstenbergą, pasirašė su juo prieš Rusiją nukreiptą sutartį, atleido Pasvalio gyventojus nuo mokesčių, leido dvaruose statyti dvi karčemas, jose pardavinėti midų, alų ir degtinę. Neatsitiktinai pasvaliečiai garsėja dosnumo ir vaišingumo tradicijomis.
Neseniai dr. Pranas Kiznis padovanojo Lietuvai dar vieną dovaną – savo prisiminimų knygą „Visas gyvenimas – kaip viena diena.“ Tokio turtingo ir prasmingo gyvenimo palyginimas su viena diena primena autoriaus kuklumą, nenorą girtis ir reklamuotis.
Iš kur ta meilė gimtajam kraštui ?
Susipažinęs su dr. Prano Kiznio gamybine, moksline veikla, lyg iš gausybės rago pasipylusiais labdaros projektais, jų įgyvendinimu, dažnai pagalvoju: iš kur tiek nuoširdaus atkaklumo dirbant gerus darbus, iš kur tiek meilės gimtajam kraštui? Ir visa tai daroma tyliai, ramiai, nemėgstant didžiuotis ir reklamuotis.
Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti dr. Prano Kiznio gyvenimo istorijoje, jo šeimoje, tremtinio kančiose, gimtinės ilgesyje, jo plačios giminės nuoširdžiame tarnavime Lietuvai. Dr. Pranas Kiznis labai vertina visas šias gyvenimiškas pamokas, kruopščiai surinko visus faktus ir nuotraukas apie savo šeimą, plačią giminę, su dukra Agne sukūrė įdomų albumą-geneologinį giminės medį, 2011 m. iš visų pasaulio pakraščių sukvietė į susitikimą visus senelio Jono Kiznio ainius. Dvi dienas nuo kalbų, dainų, prisiminimų dundėjo Balsių malūnas ant Lėvens kranto.. Daugiau kaip 200 šio susitikimo dalyvių pirmą kartą gavo gerą progą susipažinti su giminaičiais, įamžinti viską vaizdo įrašuose, nuotraukose.
Štai kaip gražiai pakurstomas „genties“ aukuras, meilė gimtajam kraštui, tradicijoms, papročiams.
Dr. Prano Kiznio dėdės buvo garsūs dvasininkai – iš Daujėnų parapijos kilę kunigai Antanas Kiznis ir prof. Juozas Zeliauskas. O dėdė Jonas Kiznis buvo garsus žurnalistas, JAV lietuvių visuomenininkas. 1936-1938 m.jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau dirbo Vilniaus radijuje. Artėjant antrajai sovietų okupacijai 1944 m. su draugu pėsčiomis iškeliavo iš Vilniaus ir po kelių dienų pasiekė Austrijos sostinę Vieną. Vėliau persikėlė į JAV, dalyvavo „Santaros-Šviesos“ veikloje, redagavo „Darbo“ žurnalą, bendradarbiavo „Dirvos“, „Vienybės“ leidiniuose, rašė eilėraščius. Po Jono Kiznio mirties (1997 m.) jo palaikai pargabenti į Vilniaus Sudervės kapines. Čia dr. Prano Kiznio rūpesčiu pastatytas gražus paminklas. Čia ilsisi ir dr. Prano Kiznio žmona Teresė Ona, mirusi 2000 01 25.
Gražų paminklą dr. Pranas Kiznis pastatė Daujėnų kapinėse, kur palaidoti jo proseneliai Jonas, Elžbieta (Kazilionytė), Julijona (Varžinskaitė), tėvai Pranė ir Antanas Kizniai, senelis Jonas Kiznis, jo žmona Cecilija, senelio brolis kunigas Antanas Kiznis, 1948 m. gimusi ir tais pačiais metais mirusi dr. Prano Kiznio sesuo.
Dr. Pranas Kiznis ne tik gerbia savo artimųjų, giminaičių atminimą, bet siekia juos įamžinti paminkluose, leidiniuose, kad nebūtų užmiršti jų prasmingo gyvenimo pėdsakai. Prasmingus pėdsakus savo darbais, mecenato veikla, dr. Pranas Kiznis palieka ne tik garsindamas Pasvalio kraštą, bet ir Lietuvą..Daugelyje Europos valstybių jis yra žinomas kaip garsus verslininkas ir mokslininkas. Jo mokslinai straipsniai ne kartą buvo skelbiami užsienio spaudoje.
Neatsitiktinai dr. Pranui Kizniui buvo suteiktas Pasvalio krašto Garbės piliečio vardas. Už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje 2015 m. vasario 16 d. dr. Pranas Kiznis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Atgal
.jpg)
