Asmenybės
2024.02.09. Prasminga maestro Tado Šumsko sukaktis
Vytautas Žeimantas
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje
Vasario 14 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje įvyks koncertas, skirtas maestro Tado Šumsko kūrybinės veiklos 50-mečio paminėjimui. Ir vėl scenoje mes matysime pasitempusį, vitališką, vidine energija švytintį maestro.
Jo jubiliejinį koncertą galime drąsiai pavadinti ir chorų švente, nes publiką džiugins net keturi dainą mylintys meno kolektyvai – LMTA studentų choras, Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“, Lietuvos kariuomenės vyrų choras „Aidas“ ir Naujosios Vilnios kultūros centro moterų choras „Dainų sodai“. Juos papildys ir Lietuvos kariuomenės orkestras. Manau, bus gėlės, nuoširdūs sveikinimai, bus vardijami ir jo titulai, nuopelnai – garsus chorvedys, kompozitorius, respublikinių dainų švenčių vyr. dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, įvairių tarptautinių konkursų, festivalių laureatas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius...
Tadas Šumskas
Ir visa tai bus tiesa, pelnytai užtarnauti pagyrimai. Tačiau jie ne iš karto atėjo, jubiliatui teko nueiti ilgą gyvenimiškų vingrybių, kūrybinių išbandymų kelią.
Elektrėnų garbės pilietis
T. Šumsko biografijoje įrašyta, kad jis gimė Vilniuje, tačiau pirmuosius sąmoningo gyvenimo žingsnius jis žengė dabartinės Elektrėnų savivaldybės žemėse, Vievyje.
Su Elektrėnų apylinkėmis Šumskų giminė surišta nuo seno, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Tuomet Šumskai buvo karo vyrai, vėliau jie užsiims ir labdara – pastatys bažnyčią, dominikonų vienuolyną. Ankstesnių Šumskų pėdsakus galima rasti archyvuose, vėlesnių - ir Vievio kapinėse, kur amžinam poilsiui atgulė T. Šumsko prosenelis, senelis, tėvas...
1960-1964 m. mažasis Tadas lankė Vievio vidurinę mokyklą. Vaikų muzikos mokykloje, pas mokytoją J. Gečą, mokėsi skambinti ir fortepijonu. Čia, tėvų ir protėvių žemėje, mažasis Tadas grūdino charakterį, meilę Tėvynei. Prieraišumą šiam kraštui išsaugojo ir apsigyvenęs Vilniuje. Jo vadovaujami chorai daug kartų sėkmingai pasirodė Semeliškių menų festivalyje „Nuo Lauryno iki Roko“, Vievio iškilių menininkų festivalyje „Grįžtu namo“, kituose šio krašto renginiuose. Jis sukūrė Semeliškių bendruomenės „Strėva“ himną.
Elektrėniškiai gražiai įvertino jo veiklą. 2022 m. birželio 29 d. Elektrėnų savivaldybės Taryba T. Šumskui suteikė Elektrėnų Garbės piliečio vardą. Liepos 24 d. šv. Mišių metu Vievio Šv. Onos bažnyčioje jam buvo įteiktos garbės piliečio regalijos.
Gimė vasario 16
T. Šumskas gimė 1954 m. vasario 16 d. Gimimo data sutapo su Lietuvos valstybės atkūrimo diena, kurią sovietmetyje buvo griežtai draudžiama ne tik švęsti, bet net ir paminėti. Į žurnalisto klausimą, kaip jis švęsdavo savo gimtadienius iki nepriklausomybės atkūrimo, T. Šumskas atsakė:
„Atsakau vienu iš savo gyvenimo nuotykių, kuris susijęs su Vasario 16-ąja sovietmečio laikotarpiu. Vienas šiandienos žymiausių dirigentų, mano suolo draugas M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studentavimo laikais konservatorijos koridoriuje leptelėjo: „Brolyčiai, reikia šią dieną gerokai atšvęsti!“ Aš tuo metu studijavau Sankt Peterburgo konservatorijoje. Sugrįžęs vasaros atostogų, šio bičiulio buvau iškilmingai traukinių stotyje sutiktas. Tuomet jis man ir papasakojo, kad po tos mesteltos frazės buvo skubiai iškviestas į šalia esantį saugumo komiteto pastatą, kaip tuomet vadinome, – „Dzeržinskio konservatoriją“. Nieko daugiau nesumąstydamas, mano kolega karštai prisiekė, kad „tik ruošėsi švęsti bičiulio T. Šumsko gimtadienį“. Praktiškai, jis būtų pašalintas iš konservatorijos, bet išgelbėjo mano gimtadienio data.
Tadas Šumskas (centre) su moterų choru „Dainų sodai“
Gražiausias atsiminimas – M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojos Danutės Davalgienės neįtikėtini teatralizuoti renginiai sporto salėje, žvakių šviesoje. Šiuo renginiu mokytoja man padarydavo įspūdingą dovaną, o susibūrimo kodas buvo „Tado gimimo diena“. Iš tikrųjų tai buvo visos mokyklos krepšinio komandos slaptai ir meniškai švenčiama vasario 16-oji. Eidavome visi į Gedimino kalną, dainuodavome, skaitydavome Maironio, K. Bradūno, B. Brazdžionio ir kitų poetų eiles. Tad ši diena man susijusi su kone ryškiausiais mano jaunystės prisiminimais. Toks datų sutapimas - man didžiulė garbė, natūralus kasmetinis džiaugsmas. Nuo pat ryto jaučiuosi fantastiškai, nes giminės, kolegos, studentai ar choristai, tik pamatę ant pastatų iškeltas vėliavas, dažnai prisimena mane. Sulaukiu daug skambučių ir sveikinimų. Atsakomybės jausmo dėl datų sutapimo tikrai nesieju su savimi, bet apie tai nelauktai užsiminė mano mama. Kai prieš keletą metų šią dieną prezidentė D. Grybauskaitė man įteikė ordiną, buvo padėkota ir mano mamai, kuri su žmona Daivalija dalyvavo ceremonijoje prezidentūroje. Tuomet mama pasakė: „Dabar supratau, ką reiškia, kad tave pagimdžiau tokią dieną.“ Taigi, labiausiai dėkingas esu savo tėveliams“.
Chorai, chorai...
T. Šumską nuo jaunystės viliojo chorai. 1964-1971 m. choro dirigavimo mokėsi pas dėstytoją A. Jozėną Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. Ir iš karto sėkmė - 1971 m. tapo respublikinio jaunųjų dirigentų konkurso Vilniuje laureatas. 1971-1979 m. choro dirigavimą studijavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje ir aspirantūroje, fakultatyviai lankė ir simfoninio dirigavimo klases.
Per savo 50 kūrybinio darbo metų T. Šumskas vadovavo daugeliui chorų. Apie kelis pakalbėsiu plačiau.
1979 m. T. Šumskas tapo Vilniaus gamybinio susivienijimo „Vilma“ vyrų choro dirigentu. 1988 m. kolektyvas pasivadino „Vyčio“ vardu. Choras išmoko daugiau kaip 200 lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių. Su kitais kolektyvais pirmą kartą atliko B. Kutavičiaus oratoriją „Pasaulio medis“ ir D. Lapinsko oratoriją „Mirusiems mūsų mylimiems“. „Vytis" talkino LNOBT statant operas: E. Balsio "Kelionė į Tilžę", M. Musorgskio "Borisas Godunovas", D. Verdžio "Don Karlas". „Vytis" dalyvavo daugelyje tarptautinių konkursų, kur pelnė pirmųjų ir kitų prizinių vietų: 1991 m. Ispanijoje (Tolosa), 1993 m. Šveicarijoje (Montreaux), 1995 m. JAV (Atlanta), 1996 m. Vokietijoje (Lindenholzhausen), 1997 m. Italijoje (Roma) ir kitur.
Per dvidešimt metų (1999-2021) T. Šumskas vadovavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų chorui „Aidas“. Choras sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose: X dainų apie jūrą "Shanti" (Vokietija), IX religinės ir vargoninės muzikos "Silesia Sonans" (Lenkija), "Džiūgaukime... Aleliuja!", "Sielos ilgesys", "Paribio daina" Lietuvoje. Choras nuolat koncertavo su Lietuvos kariuomenės orkestrais, žymiausiais Lietuvos solistais, dalyvavo didžiausiuose LRT projektuose ir laidose. Išleido 8 kompaktinius diskus, kuriuose dabar skamba lietuviškos patriotinės dainos, sakraliniai bei populiariausi klasikiniai kūriniai.
Nuo 2018 m. T. Šumskas vadovauja moterų chorui „Dainų sodai“ , kuris per šį laikotarpį išvystė aktyvią koncertinę veiklą. Kolektyvas įvairiomis progomis koncertavo su žymiais profesionaliais orkestrais: Lietuvos kariuomenės ir Vidaus reikalų ministerijos reprezentaciniu orkestru. „Dainų sodai“ dalyvavo tarptautiniame ,,Paribio dainos“ konkurse ir laimėjo laureato vardą. Choras ne kartą koncertavo mūsų Seime iškilmingų posėdžių metu minint svarbias valstybines šventes bei tradiciniuose Laisvės gynėjams skirtuose koncertuose, buvo pakviestas dainuoti valstybinėse LR vyriausybės organizuotose 1863 metų sukilėlių laidotuvėse Vilniaus arkikatedroje, dalyvavo J. Naujalio jubiliejui skirtame festivalyje Šv. Kotrynos bažnyčioje. Dažnai kviečiamas giedoti Šv. Mišiose Vilniaus Bernardinų, Šv. Ignoto, Pavilnio Kūdikėlio Jėzaus, Grigiškių Šventosios Dvasios bei kitose bažnyčiose. „Dainų sodų“ gražiausios dainos suskambo ir kompaktinėje plokštelėje „Būk su manimi“.
„Džiaugiuosi, kad lietuviškas folkloras ir senosios liaudies dainos vis dar dosniai praturtina šiuolaikinę Lietuvos kūrybą, o į tai su lengvu pavydu žvelgia nemažai pasaulio tautų. Kai mes pademonstruojame savo modernius B. Kutavičiaus, M. Urbaičio, J. Tamulionio, A. Martinaičio ar O. Narbutaitės kūrinius, kurie yra persunkti archajiška folklorine gija, kone visada sulaukiame tikrai daug pagyrų. Šie ir panašūs pavyzdžiai leidžia manyti, kad kultūrinė praeitis mus menine prasme maitina iki šiol. Teko atlikti beveik visas B. Kutavičiaus oratorijas, ir kai pradėjau analizuoti senovinius tekstus, suvokiau, kad mūsų kalbos semantikoje yra apstu neįtikėtinų, unikalių, retai matomų fenomenų, - sakė T. Šumskas. - Apibendrinant viską – tradicijas, dainas, gamtos grožį, kalbą – supranti, jog kultūrinis palikimas yra absoliučiai neatsiejamas nuo mūsų darbų bei laisvalaikio veiklų. Esu įsitikinęs, jog išvykę toli ir ilgam praradę tą energijos „kištuką“, galime pradėti jaustis gerokai silpnesni. Galime tapti kiek kitokiais, galbūt patys retkarčiais savęs neatpažinti ar net negerbti...“
Įvairių švenčių dirigentas
T. Šumskas – 1987 m. respublikinės moksleivių dainų šventės, 1988 m. Baltijos respublikų studentų dainų šventės „Gaudeamus-X“ Vilniuje, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje vyr. dirigentas, respublikinių Dainų švenčių 2003, 2009, 2014 m. vyr. dirigentas.
Dirigavimo seminarus vedė Lietuvoje, JAV, Škotijoje, Ispanijoje. Buvo 1993 m. chorų festivalio „Resegna Polifonica“ Italijoje meno direktorius, daugelio respublikinių ir tarptautinių chorų konkursų žiuri narys, LIFE teatro festivalių vadovas.
Jaunųjų talentų ugdytojas
Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vėliau tapusioje Lietuvos muzikos ir teatro akademija T.Šumskas dirba nuo 1976 m. Buvo Choro dirigavimo katedros dėstytojas, nuo 1991 m. - docentas, nuo 2010 m. - profesorius. Jau išugdė daugiau kaip 100 choro dirigentų.
„Muzika, dirigavimas, pedagoginė praktika, teatro aktorių dainavimo mokymas, choro dirigento veikla, kūryba, dramos teatrų muzikos konsultantas ir aktorius – tokia šiuo metu mano darbo sritis, - sako T. Šumskas. - Rengiu jaunimą minėtai profesijai. Vedu seminarus, meistriškumo kursus dirigavimo ir pedagogikos klausimais, skelbiu meno sklaidos straipsnius, dalyvauju chorų konkursų vertinimo komisijų darbe Lietuvoje ir užsienyje. Per pedagoginio darbo metus LMTA mano dirigavimo klasę baigė Vytautas Lukočius, Kastytis Barisas, Rasa Viskantaitė, Mindaugas Piečaitis, Vilma Masienė, Jurgita Juozūnienė, Justina Leinartaitė, kiti. Daugelis jų dirba su įvairiais Lietuvos ir užsienio chorais, yra tarptautinių konkursų laureatai“.
Muzika dainoms, spektakliams
T. Šumskas pasireiškė ir kaip aktyvus muzikos kūrėjas, kompozitorius.
„Esu parašęs muziką aštuoniems dramos spektakliams Lietuvoje, Lenkijoje, apie 100 kūrinių chorui, aranžavau pluoštą dainų respublikinėms dainų šventėms ir choro kolektyvams, LRT projektams. 2020 m. KAM išleido mano sudarytą sakralinių kūrinių rinkinį karių religinėms apeigoms „Kristaus Karaliaus kariai“, - sako T. Šumskas. -Laisvalaikiu, savo malonumui, kartais parašau paprastų melodingų dainų, kurias atlieka ir mano vadovaujamas choras“.
Man, kaip žurnalistui, ypač džiugu, kad T. Šumskas kūrybingai dirba ir su žurnalistais, pamėgusiais poeziją. Antai, kartu su žurnalistu Ipolitu Skridla jis sukūrė du himnus - Lietuvos bajorų ir Lietuvos sodininkų. Nemažai T. Šumsko kūrybos yra ir žurnalistų dainų knygoje „Ačiū tau, žeme“ (2022).
Indėlis į teatro meną
T. Šumskas pasireiškė ir teatre. Vaidino spektakliuose, dalyvavo tarptautiniuose teatrų festivaliuose.
„Na, čia mano „nuotykiai“ prasidėjo, kai prieš daugiau nei tris dešimtmečius režisierius Eimuntas Nekrošius sugalvojo pastatyti Kęstučio Antanėlio roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“, o aš buvau paskirtas spektaklio muzikos vadovu. Metus repetavau su visais dainuojančiais aktoriais ir tuometinėmis estrados žvaigždėmis, nes operai reikėjo daug dainuojančių personažų. Pradėjome spektaklį rodyti įvairiuose užsienio teatrų festivaliuose, žmonėms jis patiko. Po sklandaus bendradarbiavimo šviesaus atminimo E. Nekrošius pakvietė į kitą savo režisuotą kūrinį – „Hamletą“. Beveik du dešimtmečius vaidinome šį spektaklį dešimtyse tarptautinių teatro festivalių; sunku patikėti, bet aplankėme daugiau kaip šimtą pasaulio šalių! Tai buvo didžiausia mano gyvenimo „ekskursija“, nors su chorais taip pat esu aplankęs ne vieną ir ne dvi valstybes, - sako T. Šumskas. - Štai tuomet teatro kompozitoriaus veikla ir gavo startą. Dirbau su režisieriais Rimu Tuminu, Jonu Jurašu, Dagne Jakševičiūte, Arvydu Dapšiu, Linu Marijumi Zaikausku. Pastarasis, išvykęs dirbti į Lenkiją, pakvietė ir mane. Rodomės mieste su visa „lietuviška kūrybine komanda“, pastatėme tris spektaklius. Vėliau teko darbuotis su nuostabiu Sakartvelo režisieriumi Aleksandru Kantarija, kuris Vilniaus rusų dramos teatre pastatė Fridrycho Šilerio „Plėšikus“. Gastrolių metu festivaliuose pavyko pamatyti daugybę spektaklių, žymių režisierių darbų, bet mūsiškis E. Nekrošius, be abejonės, buvo minimas tarp stipriausių pasaulio režisierių. Didžiulė laimė buvo keletą epizodų net pačiam suvaidinti jau minėtoje V. Šekspyro pjesėje bei visą spektaklį gyvai groti ir interpretuoti D. Verdžio, J. Bramso, F. Šuberto motyvus, įmantrias operų arijas ir muzikines temas. 2019 m. Pompėjos Ravenos, Neapolio (Italija) teatruose kartu su lietuvių kūrėjų komanda: Rimu Tuminu, Faustu Latėnu, Andželika Cholina ir kt., dalyvavau Sofoklio „Edipo“ pastatyme, kuris buvo skirtas E. Nekrošiaus atminimui. Tais pačiais metais su ta pačia kūrėjų komanda pastatėme W. Goethes „Faustą“ 5-iuose Kinijos teatruose. Paskaičiavau, kad esu vaidinęs daugiau kaip 250 spektaklių 35-iuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose“.
Palinkėkime maestro Tadui Šumskui sėkmės visuose jo kūrybiniuose sumanymuose.
Atgal
.jpg)
