Asmenybės
2024.04.25. PETRAS CIDZIKAS IR KARALIAUČIAUS KRAŠTAS Jo 80-mečiui
Vytautas Šilas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas
Visuomenės veikėjas, disidentas Petras Cidzikas yra žinimas kaip vienas iš Lietuvos laisvės lygos steigėjų (įk. 1978), kaip garsaus „45 pabaltijiečių memorandumo“ (1979) signataras. Jis žinomas ir kaip vienas iš garsiojo Protesto 1987 m. rugpjūčio 23 d. 1987 m. mitingo prieš Lietuvos aneksiją prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizatorių, šią idėją 1987 m. birželį pasiūlęs Laisvės lygos lyderiui Antanui Terleckui. Kaip kovotojas už sovietinių politinių kalinių (A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus, ir kitų) išlaisvinimą kartu su P. Pečeliūnu įkūrė Politkalinių gelbėjimo grupę (1988). Garsioji 1988 m. P. Cidziko 50-ies dienų bado akcija (jo paties žodžiais – pasninko ir maldos akcija) su politiniais reikalavimais Vakarų spaudoje sulaukė didelio atgarsio. Gal kiek mažiau Petras Cidzikas yra žinomas ir kaip Mažosios Lietuvos atminties reikalo gynėjas.
Petras Cidzikas Seime. Stasio Paškevičiaus nuotr.
Mokslinė Tilžės Akto konferencija MA 2008 12 01. V.Valuckienės foto
Į KGB (sovietinė represinė slapto sekimo institucija) akiratį Petras Cidzikas pateko mokydamasis Vilniaus universiteto teisės fakultete. Įtarus, bet nesant tiesioginių įrodymų, jam prisidėjus prie Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos platinimo, jis buvo pašalintas iš universiteto ir 1973 m. vasario 16 d. suimtas. Nepavykus per pusę metų kalimo KGB izoliatoriuje jo palaužti, jis buvo įkalintas Karaliaučiaus krašte esančiame specialiajame Įsruties (rus. Černichovskio) psichiatriniame kalėjime. Jame, nepalaužtas, išbuvo keturis metus. Ten jis pirmą kartą iš pačių šio kalėjimo prižiūrėtojų ir išgirdo apie susidorojimo su Karaliaučiaus krašto vietos gyventojais (lietuviais ir vokiečiais), karui baigiantis, faktus.
Skaitytojams priminsiu, kad 1944-1946 m. pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje, Karaliaučiaus krašte, Raudonosios armijos kariai kraupiai nužudė per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės). Kai šis kraštas 1946 m. balandį atiteko Rusijos federacijos jurisdikcijai, buvo atliktas jo „išvalymas“ nuo dar išlikusių vietinių gyventojų – 102 tūkstančiai jų buvo išvežti arba į tolimus Sovietijos kraštus arba evakuoti į sovietinę Vokietijos zoną. Taip Mažosios Lietuvos žemė neteko žmonių, kurių vardu Tilžės Akto signatarai 1918 metais reikalavo visos Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos (valstybės).
Nuo 1981 metų aš vedžiau pažintines ekskursijas po Karaliaučiau kraštą, pasakodamas, kad ši pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis yra lietuviško rašto, pirmųjų lietuviškų knygų ir pirmųjų lietuviškų laikraščių gimtinė. Lankėmės po su M. Mažvydu, J. Bretkūnu, L.G. Rėza, K. Donelaičiu, Vydūnu ir kitais šviesuoliais susijusias vietas. Tiesa, tuomet apie tai kaip šis lietuviškos praeities kraštas neteko savo žmonių, kalbėjau to neakcentuodamas, tik užsimindamas. Apie 1982-us, o gal ir kiek vėlesnius metus mano ekskursijose dalyvavo ir Liaudies dainų klubo (dab. „Raskilos“) žmonių. Kartu su jais ir Petras Cidzikas. Viena tokia išvyka į Karaliaučiaus kraštą tapo išskirtinė.
KGB labai domėjosi ir sekė nelegalių patriotinių sambūrių (žygeivių, romuviečių ir panašių) veiklą. Sekė ir Liaudies dainų klubą. Su juo iš mokyklos Antakalnio rajone kiemo turėjome vykti į Karaliaučiaus kraštą. Kieme stovėjo kitų keliauninkų autobusas. Dainorių vadovai pastebėjo, kad autobusai yra sekami, ėmėsi gudrybės, nukreipė mūsų autobusą pirmiausia „ekskursijai“ į Vilniaus senamiestį, o tik paskui į Kauno plentą. Antrasis autobusas vykęs kažkur Panevėžio kryptimi, pakeliui buvo sustabdytas sovietinių saugumiečių. Visgi, jie pasigavo ir mus, jau prie kelio į Rumšiškių muziejų ir pareikalavo, kaip neteisėtai važiuojančius, grįžti į Vilnių. Tuomet pasakiau – jei privažiavom Rumšiškes, tai eikime į jo muziejų. Apie 10 žmonių išlipo su manimi, o kiti, apsisukus autobusui, palydėti saugumiečių automobilio, grįžo Vilnių (kur buvo ištardyti). O mes, kiek paėję, grįžome į plentą, sulaukėme reisinio autobuso ir tęsėme kelionę. Taip pasiekėme Tilžę (rus. Sovietsk), ten aplankę Vydūną, nuvykome į Karaliaučių (rus. Kaliningrad), kur jau užsakytame viešbutyje pernakvojom. Kai traukiniu atvykome į Įsrutį ir pasižvalgėme po jo istorines jo vietas, Petras Cidzikas pasiūlė aplankyti ir jo kalėjimą, kur tuomet dar kalėjo ir kitas lietuvių politkalinys.
Išėjusieji du Įsruties kalėjimo prižiūrėtojai nepaisant P. Cidziko užsiaugintos didelės barzdos tuoj atpažino jį. Mūsų grupė buvo pristatyta kaip kalėjusio lietuvio giminaičiai. Buvo paprašyta pasimatymo su juo. Žinoma, niekas pasimatyti neleido, tačiau P. Cidzikas šiuo mūsų atvykimu labai džiaugėsi, sakydamas, kad rytoj tas kalinys bus klausinėjamas apie galėjusius pas jį ateiti žmones ir taip įsitikins, kas jis nėra užmirštas, o tai jam labai svarbu.
Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą Petras Cidzikas pirmą kartą paviešino ir paragino jį pasmerkti 1989 m. liepos 21 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitinge Vilniaus katedros aikštėje. Netrukus buvo sudaryta LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Liongino Šepečio vadovaujama deputatų komisija šiam ir kitiems politinio kalinio Petro Cidziko reikalavimams išnagrinėti. Nutarusi patenkinti visus jo iškeltus reikalavimus išskyrus vieną – pasmerkti sovietinį karinės valdžios vykdytą Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, komisija rengėsi išsiskirstyti. Kadangi tuo metu pats P. Cidzikas jau buvo išvykęs iš Lietuvos, jo bendražygis politkalinys Povilas Pečeliūnas kreipėsi pagalbos į Sąjūdį, kad L. Šepečio komisija nebūtų likviduojama.
1989 m. rugsėjo pradžioje Sąjūdžio aktyvistai Aringas Gorodeckis ir Jadvyga Mackevičienė (mano ekskursijų į Karaliaučiaus kraštą dalyvė) sukvietė į Sąjūdžio būstinę Mažosios Lietuvos praeities žinovus, siūlydami jiems susiburti į Mažosios Lietuvos genocido komisiją, kuri L. Šepečio komisijai pateiktų reikalingus genocido faktus. Pirmininku pasiūlytas Vytautas Šilas tuomet pareiškė, kad genocido klausimas yra tik viena iš Mažosios Lietuvos problemų, kad reikia aktualizuoti ir istorinio paveldo klausimą. Galiausiai, 1989 m. gruodžio 18 d. AT Prezidiumo posėdyje buvo pritarta visuomeninės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) sudarymui, patvirtinti jos Nuostatai ir personalinė sudėtis. Ir taip, Petras Cidzikas tapo netiesiogiai vienu iš dabar veikiančios MLRT steigėju. Grįžęs į Lietuvą, jis 1990 m. tapo jos nariu, o sunkiais MLRT veiklai 1999 metais ir jos vicepirmininku (juo išbuvo iki 2003 m.).
1990 m rugpjūčio 26 d. P. Cidzikas., talkinant kitiems MLRT nariams, Karaliaučiaus centre, priešais Katedros griuvėsius surengė nesankcionuotas pamaldas Jono Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų sukakčiai paminėti. Mišias laikė Kauno kunigų seminarijos prefektas (vėliau Lietuvos kariuomenės vyr. kapelionas) Alfonsas Bulotas. Po to, niekaip neįregistruojama Karaliaučiaus lietuvių katalikų bendruomenė, rugsėjo 15 d. buvo įregistruota (vėliau ir kitų miestų bendruomenės). Taip prasidėjo Katalikų bažnyčios atgimimas Karaliaučiaus krašte.
l992 m. liepos 10 d. P. Cidzikas Vilniaus arkikatedros Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero koplyčioje užsakytomis Šv. Mišiomis pradėjo Kryžiaus nešimo žygį į Mažąją Lietuvą skirtą 1944-1947 metų sovietinio genocido aukoms atminti. Kelių šimtų žmonių kolona, nuėjusi prie AT rūmų (niekas iš deputatų neišėjo!), palydėjo piligrimus, kurie iš čia patraukė Karaliaučiaus sritį. Prie Kybartų juos sutiko ir palydėjo kunigas su tūkstantiniu žmonių būriu. Piligrimai iki Įsruties su kryžiumi ėjo pėsti, o toliau (vietos valdžiai paliepus) – vyko važiuoti. Pagrindinis srities laikraštis "Kaliningradskaja pravda" tuomet, nors nelabai korektiška forma, visgi, išdėstė pagrindinius P. Cidziko skelbtus teiginius apie Mažosios Lietuvos genocidą, o grupę sustabdę Tepliuvos represinių struktūrų karininkai sutiko, kad aukų buvo ir paminklo joms reikėtų. P. Cidzikas daugelį savo akcijų vykdė su Kryžiaus ženklu, tačiau reikia pažymėti, kad būdamas katalikas mistikas, tvirtai tikėdamas į Dievą ir jo dvasią, ir iš Katalikų bažnyčios hierarchų laukė palaikymo, tauresnio ir patriotiškesnio dvasingumo.
Savo visuomeninei veiklai P. Cidzikas iš Valstybės institucijų paramos nelaukė. Be tokios paramos, iš savo ir paaukotų lėšų leido plakatus (dalį Mažosios Lietuvos gyventojų genocido tema ir Tilžės Akto tema). Maža to, 1996 m. už suorganizuotą nesankcionuotą eiseną prie Rusijos ambasados (Vilniaus savivaldybė leidimo nesutiko išduoti) sovietinio Mažosios Lietuvos genocido aukoms paminėti, buvo teistas, o kitais metais už tokią pat eiseną nubaustas 500 Lt bauda.
Ilgą laiką P. Cidzikas siekė, kad būtų įteisinta atmintina sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena, nuolat kėlė Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą. Priminė Suvalkų koridoriaus saugumo problemą. Išskirtiniu P. Cidziko aktyvumu pasižymėjo 2000-ji metai. Tuomet Vilniuje birželio 12-14 dienomis pirmą kartą Europoje įvyko Tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ sulaukęs visuomenės atstovų iš 24 pasaulio šalių, kurie kaltino komunizmo doktriną ir politiką, komunistines partijas, jų sukurtus režimus, už padarytus žiauriausius nusikaltimus. Tuomet, birželio 13 d. P. Cidzikas padarė pranešimą apie Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą. Jis teigė, kad po Antrojo pasaulinio karo Europos viduryje, Mažojoje Lietuvoje „buvo sunaikinta mūsų tautos dalis, sutryptas jos kultūrinis paveldas ir kraštas apgyvendintas civilizacinio suvokimo neturinčiais kolonistais“. Jis priminė:
„Tam kad Lietuvoje kasmet spalio 16 dieną būtų minimas Mažosios Lietuvos genocidas, į Lietuvos Respublikos Seimą 1994, 1997, 1998, 1999 metais kreipėsi Mažosios Lietuvos reikalų taryba, kurios vicepirmininku aš esu. Šių metų balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką (V. Landsbergį) ir jo pavaduotoją aš patikinau, kad labai tiktų, jeigu artėjant komunizmo pasmerkimo konferencijai Vilniuje Lietuvos Respublikos Seimas pagaliau priimtų sprendimą dėl sovietinio Mažosios Lietuvos genocido aukų pagerbimo dienos“. Veltui.
2000 m. rugpjūčio mėnesį MLRT parengė P. Cidziko inicijuotą „Kreipimąsi dėl visiško Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo“ adresuotą LR prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui. Jame buvo teigiama, kad „mums kelia didelį nerimą ir susirūpinimą kai kuriose valstybėse atgyjančios imperinės ambicijos, stiprėjančios militaristinės nuotaikos ir iš jėgos pozicijų sprendžiamos tarptautinės problemos“. Buvo siūloma, kad Lietuvos Respublika kaip greičiau inicijuotų Karaliaučiaus srities demilitarizavimo klausimą. Deja, Prezidentas ir jo kanceliarija kreipimąsi ignoravo (neatsakė ir kiti adresatai). O juk šį Kreipimąsi, daugiausia paties P. Cidziko pastangomis, pasirašė 29 LRS nariai, 85 Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai.
2001 m. MLRT, parėmus Lietuvių Fondui, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, Lietuvos Respublikos Seimui ir Vilniaus miesto savivaldybei spalio 19-20 dienomis Savivaldybės rūmuose surengė tarptautinę konferenciją „Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos“. Vienu iš konferencijos rengėjų buvo ir P. Cidzikas. Konferencijoje dalyvavo 22 pranešėjai (tarp jų 15 mokslo daktarai) iš penkių šalių: Vokietijos Federacinės Respublikos, Rusijos Federacijos (atvyko asmenų grupė iš Karaliaučiaus-Kaliningrado srities), Estijos, Latvijos ir Lietuvos.
Į Konferencijos išvadas, Karaliaučiaus krašto statusą ir jo vietą būsimoje Europoje buvo atkreiptas ne tik Baltijos jūros regiono valstybių, bet ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Europos Sąjungos, taip pat Rusijos Federacijos vadovų dėmesys. Susidomėjimą ir padėką Konferencijos organizatorei MLRT pareiškė Europos Sąjungos Komisijos pirmininkas R. Prodi, Didžiosios Britanijos Ministras pirmininkas T. Blair ir jos Užsienio reikalų ministerijos skyriaus vadovas R. O`Brien, Latvijos užsienio reikalų ministras I. Bērziņš, Belgijos Ministras pirmininkas G. Verhofstadt. Kaip ir į 2001 metų Kreipimąsi dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, jokio dėmesio į Konferencijos išvadas nesulaukta nei iš LR Prezidento V. Adamkaus, nei iš LR Ministro pirmininko A. Brazausko. Informaciją apie Konferenciją ir jos išvadas „didieji“ Lietuvos laikraščiai nespausdino. Tik „Lietuvos Aidas“, „XXI amžius“, taip pat, „Tautininkų žinios“, „Donelaičio žemė“ ir „Mokslo Lietuva“.
2002 metų kovo 28 d. MLRT paskelbė programinį pareiškimą: Karaliaučiaus krašto ateitis – su Lietuva! Jį pasirašė ir P. Cidzikas. Vydūno palikimo puoselėtojo filosofo Vaclovo Bagdonavičiaus žodžiais jis buvo „drąsus kovotojas, teisingo, giliai dvasingo žmogaus idealas“.
Petras Cidzikas mirė 2019 m. sausio 21 dieną, nesulaukęs savo 75-ojo gimtadienio, o dabar mes minėtume jo 80-ąjį... Ar kas nors pasikeitė Karaliaučiaus krašte jam išėjus? Deja, ne į gerąją pusę. Antai, 1922 m. birželio 27 d. Tilžėje (rus. Sovietsk) vietinės valdžios nurodymu buvo nuplėštas prie Vydūno gyvento namo kabėjusi jo atminimo lenta (horeljefas). Tačiau, mes nei Mažosios Lietuvos, nei jos neoficialiosios sostinės Tilžės, nei čia gyvenusių autochtonų neužmirškime! Būkime dvasiškai stiprūs, tokie koks buvo Petras Cidzikas! Nenuolaidžiaukime kaimynams! Progų pasireikšti dar bus.
Primenu, kad 2006 metais, pagaliau, LR Seimas priėmė (LR prezidentas V. Adamkus patvirtino) įstatymą, kuriuo spalio 16-oji paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena (išmetus žodį „sovietinį“). Šių metų spalį turėsime jau 80-ąjį šio sovietinio genocido sukaktį. Kaip jį paminės mūsų naujoji vyriausybė, naujasis Lietuvos prezidentas – pamatysime.
Atgal
.jpg)
