Asmenybės
Gimtoji žemė – Žemaitija
Menininką Pranciškų Gerliką kalbina publicistas Aleksandras Šidlauskas
Esi šilališkis, gimęs ir augęs pietinėje Žemaitijoje. Kokie vaikystės ir paauglystės vaizdiniai labiausiai yra įstrigę atmintin? Ar dabar dažnai tenka apsilankyti gimtinėje? Kokius pastebi kaimo gyvensenos pokyčius?
Taip. Šilalės krašte mano bambagyslė. Kur darbštus, rūpestingas, mylintis Tėvelis, o ant vaikystės virtuvės sienų kerintys saulėti Mamos siuvinėti kilimėliai.
Čia 40-ųjų balandy gavau šį laikmetį po saule. Kūdikystėje ištrauktas iš giltinės nasrų, augau įtartinas aplinkiniams su nesuprantamais pomėgiais. Tarp sprogimų galvelę užvertęs, sekiau greitus karo lėktuvus, o sužinojęs, kad juose sėdi žmogus, tie baikštūs gražuoliai čiulbuonėliai užkerėjo vaizduotę visam gyvenimėliui.
Po nenusakomai baisios Tėvelio netekties, nuo 3 metukų, supo šalti, atgrasūs, svetimi žmonės, pastūmėję į vienatvę. Tik traukė jų nuostabios kūlimo pabaigtuvių dainos. Tėvelio amerikoniuko gramofono muzika ir viliokė spalva ganėdino vaikišką vaizduotę, kurių dėka pakilau viršum negandų, vėliau studijoms į pasakų Vilnių.
Pamažėle užgijo karo ir pokario žaizdos, išgaravo nedraugiški nomadai. Labiausiai juos minė sužalota gamta. Viską iškentęs, Šilalės kraštas tapo gražia, žydinčia, švaria darbščių žmonių šalele.
Lyg šventės laukiu naujų apsilankymų Šilalėje.
Žemaičiai – narsūs lakūnai, drąsūs skraidytojai. Teko girdėti, kad ir tu buvai susidomėjęs aviacijos dalykais. Kartą teko matyti tavo naujų skraidyklių eskizus. Ar ši aistra dar neišblėso? Ar žadi mus nustebinti naujomis oreivystės konstrukcijomis?
Mama pasakojo buvusi Dariaus ir Girėno laidotuvėse, o Jos vaikui šie Žemaitijos sakalai skraidė ir tebeskraido. Kadangi viską turiu patirti ir išbandyti pats, paauglystėje pasidaryti lėktuvų modeliukai ir vėjo malūnėliai visad zirzeno virš stogų. Vėliau dariausi birbynes, gitaras, smuikelį. Labiausiai traukė viskas, kas mobilu ir panešėjo į skrydį. O vizijomis skraidžiau visada. Norėjau viską tobulinti, kas palengvintų sunkų žmonių gyvenimą. Duoti žmonėms sparnus, lietuvius padaryti pirmąja skraidančia tauta žemėje. Liko tapyba ir rašinėjimas į stalčių. Konstravimus stengiuosi perduoti sūnui, o gal ką nors ir pats suspėsiu?..
Teisingai sakoma, jog vaikystėje pasireiškia pirmieji būsimos specialybės potyriai, atsiskleidžia kūrybiniai genai. Esi žinomas tapytojas. Kada pirmą kartą panorai piešti, ir kokie buvo tie pirmieji darbeliai? Manau, esi išsaugojęs vieną kitą gimtųjų namų dvasia dvelkiantį darbą.
Matyt, tų genų būta. Tėvelis turėjo apsčiai galimybių, viską šildė savomis rankomis. Iš Mamos kilimėlių giliausi vaizdiniai potyriai skraidino už realybės. „Tą šaltą balandį Laimė tik kulnus parodė, tad nežinau, Gyvenime, ką Tu man duodi.“
Jeigu viena mūza pabosta, keičiu kita, nuobodžiauti neturiu laiko. Nuo kūdikystės iki iškvaišimo skendau svajonėse, noru jas tapdinti realybe. Augdamas tik su Mama, buvau imlus aplinkai, kartu gana skausmingai mokiausi korekcijos. Reikėjo rimtai susiimti, kad savęs neišsigąsčiau. Gilinausi į tapybą. Pirmieji darbeliai buvo meistrų kopijos – I. Perovo „Po medžioklės“, P.P. Rubenso „Liūtų medžioklė“. Paskui gyvenamosios aplinkos vaizdavimas iš natūros bei vizijų, kurios išstūminėjo aplinką.
Mokeisi Šilalėje, studijavai Dailės institute. Jį baigei 968 m. Esi tapytojas. Kas minėtose mokslavietėse paliko neišdildomų įspūdžių? Kurie mokytojai ir dėstytojai davė kūrybos impulsų, skatino eiti savos kūrybos keliu? Koks buvo tavo diplominis darbas? Kada tapai laisvuoju menininku?
Pradinėje mokykloje mokytojas P. Juozapaitis, matydamas mano polinkius, papasakojo apie M.K. Čiurlionį. 5 klasės mokytojas K. Šetkus paakino piešimui ir konstravimui, o mokytojas M. Martišius – literatūrai. Mokantis Šilalėje 8 klasėje dėl ligos mokslą teko nutraukti. „Gyvenimas liko apkarpytas“. Dieną darbas namuose ir kolchoze. Rudenį, vakarais, prie žibalinės lempos daug skaičiau, piešiau, net mėginau korespondenciją, bet buvau nusodintas kaip nepatikimas sovietizmui elementas. Pradėjau tapyti užsakytus portretus. Tada ir pasijutau laisvu menininku. Išbandžiau daug ką, kol dėl kraujo apytakos ligos, gal paveldėtos, pertempiau akis visam gyvenimui, net akiniai nepadėjo. Tai labai susiaurino veiklą. Po trijų metų pertraukos, jau vakarinėje mokykloje, paskatino rimtai kūrybai altruistiškai entuziastingas mokytojas A. Šidlauskas. 59-ųjų vasarą Kaune skulptorius B. Bučas supažindino su M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriumi tapytoju P. Stausku. Šis profesionalus dailininkas pirmasis įleido į muziejaus fondus. Po vidurinės metus mokytojavęs, išsiruošiau dailės studijoms Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1963-68 m. iš dizaino į tapybą ir į platesnį kūrybos pasaulį įvedė dėstytojai J. Švažas, V. Karatajus, S. Džiaukštas. Diplominiam vadovavo tapytoja Br. Jacevičiūtė. Kompozicija „Prie dirbtuvių“ (kur pats vaikštau su aplanku piešimui) apsigyniau diplominį darbą.
Kūrybos pasaulis – nepaprastai sudėtinga žemė. Įkvėpimo, regis, semiamasi iš įvairių šaltinių. Tave sužavėjo garsios tautos asmenybės. Jas įamžinai savo drobėse? Kas jie? Kodėl būtent juos panorai nutapyti? Kaip gimsta sumanymai, ar daug laiko praeina juos realizuojant?
Visada žavėjausi žmogaus pasiaukojančia veikla, altruizmu, kultūra. Po studijų, kaip padėką už pasiaukojimą Lietuvos ir pasaulio kultūrai, išsamiai biografiškai, tapiau iškilių žmonių portretus, tuo bendravimu praplėsdamas meninį akiratį. O sumanymų, pasiūlymų - nors vežimu vežk. Tapydamas laiko nemoku skaičiuoti, tačiau ne pagal jėgas išsikeliu kartelę. Taip atsirado ne po vieną Maironio, M.K. Čiurlionio, P. Širvio, Just. Marcinkevičiaus, R. Katiliaus, V. Daujotytės, J. Strielkūno, B.Brazdžionio, B. Karvelio, Br. Kutavičiaus, J. Lankučio, K. Donelaičio, O. Milašiaus portretai. Tai – ištisa galerija. Vien aliejumi nutapyta apie 400 drobių.
Antroji, nemažiau svarbi tavo tema – istorija. Ir vėl tenka kalbėti apie portretus. Ko labiausiai sieki – istorinio tikslumo, psichologinio charakterio, tapsenos saviraiškos, asmeninių įspūdžių įamžinimo?
Esu romantiškos prigimties. Tai, žinoma, pagilino kaimo aplinka, apmąstymai dirbant vienatvėje. Istorija byloja, kad buvome didelė kultūringa valstybė. Vėliau mums labiau plėtojant kultūrą, kitos tautos kalė ginklus. Suktumu ir ginklu barbariškos šalys pasisavino mūsų laimėjimus. Mano istorinės temos - dažniausiai psichologiški veikėjų charakteriai bei kompozicijos.
Norisi apsilankyti tavo dirbtuvėje. Papasakok, kuris metas labiausiai paskatina kūrybinei atsiskleisčiai? Prisimink, kiek, kur, kada esi surengęs personalinių parodų. Ar greitai į rankas paimsime reprodukcijų albumą su viršelio įrašu „Pranciškus Gerlikas“?
Mėgstu švintant peržiūrėti, ką nutapiau, ar tai artima sumanymui. Taip lėčiau ar greičiau įsijungiu į kūrybinį procesą. Personalinių parodų surengiau apie 40, panašiai dalyvavau grupinėse parodose. Eksponavausi Šilalėje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Varėnoje, Maskvoje, Čikagoje, Romoje, Kopenhagoje ir kt. Jose stengiausi vengti nomadiškų invazijų, norisi išlaikyti sveikas tautos šaknis, sujungti praeitį su dabartimi. Man rūpi nauji kūriniai, o propagavimuisi gaila laiko. Dėl albumo kol kas nieko negaliu pažadėti.
Meno istorija liudija, kad vaikai neretai pasuka tėvų kūrybiniais keliais. Tavuoju atveju nutiko priešingai. Mama senatvėje, sūnaus paskatinta, ėmėsi teptuko ir tapo žinoma naiviosios, liaudiškosios tapsenos atstove. Kaip tai nutiko?
Mano Mama Petronėlė Gerlikienė (1905–1979) buvo visiška beraštė, bet įsipareigojusi Dievui ir Lietuvai. Spalvomis rašė gyvenimo metraštį. Apie meną niekada nesikalbėdavome, tik apie gyvenimiškąsias problemas. Gyvendama kaime, menui neturėjo laiko, viską kaupė ateičiai, kuria šventai tikėjo. Parsivežus į Vilnių, ji turėjo daug laisvo laiko, sukauptų medžiagų ir, matyt, sumanymų. Mažyčiame kambarėlyje Visoriuose karštligiškai ėmėsi siuvinėti didelius kilimus. Būdama „amžiuje“, skundėsi sveikata. Gyvenant Šilo gatvėje, daviau tapybos reikmenų. Pabandė. „Kaip lengva,“ – pareiškė. Deja, tapyti teko tik pusantrų metų. Išėjo palikdama virš pusšimčio užgaunančių sielą kūrinių.
Baigdamas noriu pasiteirauti dar vieno dalyko. Teko skaityti pluoštą tavo eilėraščių. Prisipažinai, kad rašai romaną. Kas nauja šiame grožiniame žanre? Ar lieka laiko, pabėgus nuo molberto, puoselėti gimtąjį žemaičių žodį? Nuoširdžiai linkiu ir tapybos naujovių ir literatūrinių pasisekimų.
Lietuvių kalba fonetiškai švariausia. Savo grožiu prilygsta italų, ispanų kalboms. Matyt, tai lėmė harmonija su gamta, kalbą koregavo ošiančios girios, aidu perrėždamos ausį. Taip, mūsų kalba be gargaliavimo, stenėjimo, šnypštimo liejasi kaip mūsų upės. Todėl kultūra, kurios dėka išsivystė civilizacija santūri ir didinga, be galo poetiška. Tauta, negerbianti savo kultūros, nežmoniškai išsigimsta arba miršta. Mano gimtajame kaime vartojama daug eiliuotų posakių, kalambūrų. Eiliavau nuo paauglystės. Mėginau save beletristikoje, tačiau visa tai parengti spaudai trukdo teptukas. Tačiau nenustojau grožėtis kuriančiais žmonėmis.
Labai ačiū, brangus Mokytojau, kad kuruojate visą gyvenimą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
