Asmenybės
06 08. Prasminga tarnyba Lietuvos žemei
Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ vyriausiojo redaktoriaus Algirdas Pilvelis interviu su Aleksandro Stulginskio universiteto Žemėtvarkos katedros profesoriumi Pranu Aleknavičiumi.
Per savo ilgą ir prasmingą darbą nuo jaunystės 1966 metų parengėte daug žemės ūkio specialistų, žemėtvarkos dokumentų.
Atvažiavau mokytis Žemės ūkio akademijoje iš Prienų rajono, būdamas 18 metų. Mokiausi 1959-64 metais, toliau dirbau gamybinį darbą.
Kokias sprendžiate problemas dabar, kai žemės ūkio ministras yra konservatorius, buvęs Kauno apskrities viršininkas Kazimieras Starkevičius?
Sprendžiamos tos pačios problemos: dėl žemės naudojimo, aš dėstau studentams. Rengiami teisės aktai, taisomi įstatymai, numatomos tinkamiausios priemonės, susijusios su finansavimu. Pirmiausia rūpinamasi žemės reforma ūkio struktūrose. Žemės šiandien turi mažiau ją dirbantys negu tie, kurie jos nedirba, o tik nuomoja. Vadinasi, gali būti šantažuojamas žmogus, kai jis atsisako ją nuomoti.
Kokios yra išmokos už nuomojamą žemę pagal derlingumo koeficientą?
Jei koeficientas 100, mokama iki 300 Lt. Išmokos irgi apie 300 Lt. Jos skirtos ūkiui stiprinti. Savininkas, užuot išlaikęs žemę geros būklės, tik pasiima pinigus. Investuoja ne kelių taisymui, o naudoja savo reikalams. Pinigai, skirti žemės ūkiui, naudojami kitai paskirčiai.
Jeigu ūkininkas gamina produkciją nuosavoje žemėje, jis užsieniečiams žemės neparduos. Ministerija sprendžia tokią problemą, bet ji liks ir kitoms valdymo struktūroms, nes nespėja išspręsti to, ką norėjo.
Kiek galėjo būti per visą žemės ūkio reformą Lietuvoje „perskraidintų“ žemės hektarų iš pelkių į Trakų ir kitus rajonus?
6 metus mes vykdėme reformą pagal vienus įstatymus, o 15 metų – nuo 1997 m. – jau laikytasi kitų įstatymų. Pirmieji įstatymai buvo priimami visų Seimo narių sutarimu, prie to prisidėjo K.Antanavičius, E.Vilkas, R.Gudaitis, J.Pangonis, V.P.Andriukaitis, A.Šimėnas, M.Pronckus, P.Gylys, visi gerai išmanė žemės ūkio reikalus. Žemės ūkio paskirties žemė grąžinama tiems, kas ją dirba. Jei žmogus turi namą ir čia gyvena, tai tas perkėlimas jam yra pateisinamas, kadangi jis nevažiuos kažkur, tai mes perkeliame jam prie namų. Ta idėja buvo tokia. Visiems, kurie dirba žemę, pirmiausia atmatuojama naudoti tiek žemės, kiek jie turėjo.
O dėl brangumo?
Labai apgalvotas brangumas, siejamas su derliaus gavimu. Kuo geresnė žemė, tuo ji brangesnė, o perspektyvus naudojimas statyboms buvo reguliuojamas saugikliu: jeigu keičiama žemės paskirtis, tai valstybei savininkas sumoka tiek, koks yra užstatytos teritorijos kainos ir žemės ūkio paskirties žemės kainos skirtumas. Buvo gaunama iki keliolikos mln. Lt per metus. Tos lėšos nueidavo melioracijai ir reformai.
Ką galėtumėte pasakyti apie miškus?
2000 m. Seimas šį reikalavimą panaikino. Ir dėl šių priežasčių pakeitus žemės naudojimo paskirtį uždirba tik žemės savininkas, o ne valstybė.
Visi žinome, kad žemė prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kitų stambesnių miestų naudojama tų miestų plėtotei. Tai sudaro apie 2000 hektarų per metus. Vienas hektaras kainuoja apie 200 000 Lt.
Žemė su derlinguoju dirvožemiu yra neatkuriamas gamtos išteklius ir pagal Lietuvos Civilinį kodeksą derlingasis dirvožemis savininkui priklauso tiek, kiek žemė naudojama pagal paskirtį. Jeigu dirvožemį prireikia nuimti ir žemę panaudoti statyboms, logiška, kad valstybė turėtų teisę pareikalauti kompensacijos už nacionalinio turto panaudojimą ne pagal paskirtį. Panašus principas buvo įdiegtas 2011 metais, priimant miškų įstatymo pataisą, pagal kurią už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis reikia mokėti į valstybės biudžetą didelius pinigus. Net ir savininkas už privataus miško pavertimą kitomis naudmenomis turi mokėti į valstybės biudžetą, kadangi miškas saugomas valstybės. Gamtos išteklių apsauga numatyta LR Konstitucijos 54 str. Atitinkamai reikėtų žemės įstatymo pataisų dėl derlingojo dirvožemio apsaugos, kadangi miškas atsikuria savaime, o humusingasis dirvožemio sluoksnis formuojasi tūkstančius metų, ir jo dirbtinai sukurti beveik neįmanoma. Tokia yra idėja. Tada savininkai gali atitinkamai tvarkyti savo gerovę, bet privalo sumokėti mokesčius taip, kaip dabar mokama už durpes, kitas naudingąsias iškasenas, kurios panaudojamos eksploatuojant žemės turtus. Aišku, reikėtų sumokėti daugiau. Dirvožemį sukūrė gamta ir žmogaus darbas įsavinant žemę iš krūmų, pelkių ir pan., tvarkant žemės būklę, išrenkant akmenis, valant nuo krūmų, sausinant, tiesiant kelius. Visa tai yra įdiegta žmogaus ir valstybės. Apskaičiuota, kiek reiktų sumokėti pagal tai, kiek kainuoja rekultivuoti išeksploatuotą karjerą. Reikia nupirkti derlingojo dirvožemio, jį atvežti, paskleisti, atitinkamai įdirbti. Tai būtų galima apskaičiuoti pagal sąmatinę vertę. Susidarytų apie 100 000 Lt už 1 hektarą. Taigi vieno hektaro atkuriamoji vertė būtų 100 000 ir daugiau litų.
Kaip šiuo metu?
Dabar, jei perkama iš ūkininko ilgą laiką naudoti žemės ūkio veiklai, mokama nuo 3 iki 10 tūkstančių litų, bet dirvožemis nesunaikinamas, čia tik naudojimo pajamų vertė.
Kokia padėtis šiuo atžvilgiu yra užsienyje?
Užsienyje kainuoja daug daugiau - nuo 3 iki 10 000 eurų už hektarą.
Principas, kad žemės ūkio paskirties žemės galėtų įsigyti ir ją dirbantis, ir sugebantis, numatęs ją dirbti asmuo, yra įdiegtas daugumoje Europos šalių. Ten galima įsigyti ir privačios, ir valstybinės žemės ūkio paskirties žemės. O Lietuva šių saugiklių atsisakė. Mes turėjome tuos saugiklius prieš įstodami į ES, bet dabar, kai juos patys panaikinome, naujai įvesti saugiklių neleistų ES teisės aktai. Todėl atsirado daugybė žemės supirkinėtojų, turinčių spekuliavimo tikslą. Šiuo metu problemą bandoma spręsti leidžiant nustatyti didesnį žemės mokestį už apleistą žemę ir nustatant žemės mokestį nuo rinkos vertės. Kuo brangesnė žemė, tuo didesnis mokestis. Tačiau reikėtų skatinti atleidžiant bent 2-3 metams žemdirbius nuo mokesčių, jeigu jie pradeda naudoti apleistą žemę.
Kadangi rinkos vertė apskaičiuojama nuo pardavimo kainos, tose vietose, kuriose daugiausia parduodama sodybų statybai, žemės rinkos vertė labai didelė ir žemę dirbantys ūkininkas ar žemės ūkio įmonė turėtų mokėti nerealiai didelį žemės mokestį. Todėl jiems mokestį reikėtų apskaičiuoti nuo normatyvinės vertės iš žemės ūkio produkcijos gaminimo.
Aleksandro Stulginskio universiteto Žemėtvarkos katedros profesoriaus Prano Aleknavičiaus išleista monografija
Kodėl Lietuvoje didėja pievų ir ganyklų plotai?
Deja, Lietuvoje mažėja karvių ir kitų ganomų gyvulių skaičius, o žolinių pašarų plotai (pievos, gamyklos ir daugiametės žolės) išlieka beveik tokie patys, kokie buvo žemės reformos pradžioje. Todėl vienam sutartiniam gyvuliui pagal normatyvus tenka iki 5-7 hektarų žalienų, o galėtų pakakti 1,5-2 hektarų. Iš viso Lietuvoje žalienų plotas yra didesnis nei reikia, apie 4000 mln. hektarų.
Todėl reikia valstybės priemonių, kurios skatintų ūkius auginti daugiau karvių , galvijų ir avių, kad efektyviau būtų naudojami turimi pašariniai plotai. Be to, tokia specializacija labiau atitinka Lietuvos gamtines sąlygas, ypač Rytų Lietuvoje ir Žemaitijoje. Mokamos išmokos už žemės ūkio naudmenas turėtų būti derinamos su tinkamiausio žemės naudojimo rekomendacijomis ir leistų atitinkamose teritorijose atkurti sumažėjusį galvijų skaičių, o geresnėse žemėse išarti ir panaudoti javams bei rapsams auginti didesnius buvusių kultūrinių ganyklų plotus.
Ar esate Žemės ūkio ministerijos visuomeninis konsultantas?
Nesu, tačiau ministerijos užsakymu praėjusiais metais teko su grupe specialistų parengti mokslinių tyrimų studiją strateginio žemės naudojimo klausimais.
Kokio masto dabartinė melioracija, palyginti su sovietmečio?
Dabar melioracijai skiriama mažiau lėšų negu miško sodinimui. Ši politika yra keistina todėl, kad nusausintos žemės plotas yra 2,5 mln. hektarų ir pagal melioracijos programas kasmet melioracijos sistemoms rekonstruoti reikia ne mažiau kaip 130 mln. litų per metus. O skiriama maždaug 3-4 kartus mažiau.
Kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvą po 10-15 metų?
Tai būtų įvairaus dydžio stiprių ūkių derinys. Jie sustiprės po to, kai pasistatys visus reikiamus pastatytus, įsigis pažangią našią techniką ir prisipirks prie savo naudojamos žemės jos daugiau ar nusipirks dabar nuomojamą žemę.
Skaitytojų vardu dėkoju Jums kūrybišką atvirą interviu ir tikiuosi, kai sugrįšite po atostogų, užsuksite į „Lietuvos Aido“ redakciją išsamesniam pokalbiui apie Lietuvos žemės ūkį.
Atgal
.jpg)
(1).png)
