Asmenybės
11 30. Kunigą Joną Morkūną prisimenant…
Birutė Silevičienė
Gyvenime kartais taip jau pasitaiko, kad sutiktas žmogus lieka atmintyje visam laikui. Pabendrauji ir jauti gėrio, ramybės, užuojautos dovanojimą žmogaus širdžiai ir sąmonės brandumui.
Netekę sūnaus labai išgyvenome. Bendravimas su žmonėmis švelnindavo mūsų skausmą, aprimdavome. Bet reikėjo kažko daugiau iki to suvokimo, kad sūnus niekada nebegrįš į šį gyvenimą, nes ilsisi Karveliškių kapų tyloje. Mes galime lankyti jo kapą ir jį prižiūrėti. Sūnui tebuvo 29 metai... O gyvenimas toks negailestingas: tarnavo kariuomenėje Afganistano žemėje du metus ir 4 mėnesius. Paskutiniais tarybiniais metais jie buvo išvesti iš šios košmarų žemės. Sugrįžo į Lietuvą. Rodos, gyvenk ir džiaukis: vedė, susilaukė sūnelio, bet 1997 m. lapkričio 16 dieną žuvo po verslininko T.B. iš Marijampolės mašinos ratais. Tokia sūnaus gyvenimo lemtis. Vairuotojas skubėjo į namus, lenkė krovininę mašiną, o sūnus ėjo per autostradą. Skubėjo į Kaišiadoris, kad spėtų į traukinį, skubėjo pas tėvus... Nuskubėjo į Amžinybę...
Skausmas sukaustė sūnaus ir mūsų šeimas. Netekties jausmas aštriais erškėčių spygliais skverbiasi į širdies gelmes, nebelieka ašarų, o skausmas tik gilėja ir gilėja.
Šv. Onos bažnyčioje užsakau mišias už sūnaus vėlę ir nurieda veidu ašaros.
Kunigas Jonas Morkūnas, pastebėjęs ašaras ant mano veido, taria:
- Gyviems reikia gyventi, o Dievo globoje esantiems duoti ramybę. Ašaromis sūnaus nebeprikelsite.
- Suprantu, kunige, atleiskite už mano jaudulį, - atsiprašiau jo. Jaučiau, kad jis nenorėjo manęs apsiverkusios išleisti į gatvę, tad tęsė pokalbį:
- Ar tik vienintelį sūnų turėjote, kokia jūsų šeima?
- Dabar gyvenu su vyru, dukra, žentu ir anūkėle viename bute. Sūnaus žmona ir jų sūnelis gyvena atskirai Trakuose.
- O kur yra jūsų tėviškė? – pasiteirauja Jonas Morkūnas.
- Vičiūnai, Traupio parapija, Anykščių rajone.
– Į Troškūnus per šv. Antano ir šv. Pranciškaus atlaidus mano Mamytė nueidavo į bažnyčią. Ji žinojo tiesų kelią ir eidavo basa, bet prie miestelio kojas apsiaudavo, - papasakojau.
- Ir aš esu ten buvęs, labai graži bažnyčia ir atlaidai, - gyrė jis. – Matote, mes beveik kaimynai, - šypteli kunigas.
- Gimiau Subačiaus parapijoje Butrimų kaime. Mano tėvai buvo valstiečiai. Mokiausi Subačiaus geležinkelio stoties pradžios mokykloje. Lankiau Kupiškio gimnaziją, 1939 m. Kauno, vėliau Vilniaus kunigų seminariją. Kunigu mane įšventino Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniaus Katedroje bazilikoje 1945 m. spalio 28 dieną, - pasakojo Jonas Morkūnas.
Už lango lijo lietus, kunigas niekur neskubėjo. Nenorėjau užimti jo laiko, atitraukti nuo dienotvarkės darbų, kėliausi nuo suolo, ketindama eiti į namus, dėkodama jam už atvirumą ir nuoširdumą, bet jis tarė:
- Jei jus domina mano gyvenimo kelias, galiu papasakoti, aš esu atviras žmogus, tad dar galime valandėlę pabendrauti...
- Garbus kunige, aš norėčiau jūsų gyvenimo kelią užsirašyti, jeigu man leistumėte.
- Jeigu įdomu, - rašykite, aš mielai papasakosiu.
„1946 metų pradžioje buvau paskirtas Valkininkų parapijos vikaru, 1946 m. gegužę Varėnos II administratoriumi, 1949 m. gegužę – Vilniaus šv. Onos parapijos administratoriumi. 1950 m. birželio 21 dieną buvau suimtas, kalėjau Lukiškių kalėjime. Išvežė darbams į Karagandos anglių šachtas bei ūkio lagerius. 1956 metais liepos 30 dieną mane paleido iš lagerių ir grįžau į Lietuvą. Po mėnesio buvau paskirtas Varėnos parapijos administratoriumi, 1962 m. gegužę – Kaltanėnų parapijos klebonu, 1965 m. gegužę – Vilniaus šv. Teresės parapijos vikaru. 1967 m. birželį - Vilniaus šv. Onos parapijos klebonu“ (klebono pareigas ėjo 34 metus – B.S.).
Kunigas Jonas Morkūnas buvo mėgstamas parapijos vyresnių žmonių ir jaunimo. Jam galima buvo išsipasakoti, pasitarti, nes visada išlikdavo sielos daktaru.
1949 metais vyskupas Kazimieras Paltarokas išrinktas Vilniaus arkivyskupijos vikaru, atvykęs į Vilnių Joną Morkūną pasiėmė kurijos kancleriu.
Jis bažnytinių pareigų nesikratė. Kur ir kuo jį skyrė vadovybė, tas pareigas jis atlikdavo uoliai ir pagarbiai.
Dirbdamas Varėnoje administratoriumi, 3 metus ėjo ir dekano pareigas, buvo Kaltanėnų parapijos klebonu ir Švenčionių vicedekanu. 15 metų Vilniuje buvo arkivyskupijos valdytojo konsultoriumi, o vėliau 15 metų ėjo dekano pareigas.
2000 metais lapkričio 6 d. mirė mano mamytė. Kiekvieną mėnesį eidavau į šv. Onos bažnyčią užsakyti šv. Mišias už jos vėlę (mano mamytei labai patiko ši bažnyčia). Mišias visus netus laikė Jonas Morkūnas.
Mūsų pažintis, pokalbiai leido tobulėti, atsiskleisti, bendrauti paprastai ir nuoširdžiai.
Buvau jau išleidusi 4 knygas ir jas kunigui padovanojau. Gal po mėnesio jis manęs paklausė:
- Ar jūsų šeimos atsiprašė tas vairuotojas, pražudęs Jūsų sūnų? Ar buvo atvažiavęs per laidotuves, padėjo netektyje?
- Ne, kunige, nebuvo atvažiavęs ir neatsiprašė. Mums jo pinigų nereikia, palaidojome patys. Jam pykčio, keršto netrokštu, neapykantos širdyje nenešioju. Aišku, norėjom pamatyti jį prie sūnaus karsto dedant gėlės žiedą. Nebūčiau jam nieko blogo sakiusi, būčiau apkabinusi ir atleidusi, – atsakiau Jonui Morkūnui.
Kunigas atidarė sekcijos dureles ir iš jos paėmė medalį-suvenyrą, skirtą šv. Onos bažnyčios 500 metų jubiliejui (1501-2001 m.). Tą medalį kunigas man padovanojo prisiminimui.
Labai gražiai atlaikytos šv. Mišios už Mamytės vėlę per mirties metines, pasakytas pamokslas, kuris išliko mano širdyje, perskaitytas mano eilėraštis „Mamytei“.
2001 m. lapkričio 12 dieną šv. Onos parapiją perduodant pranciškonams, kunigas Jonas Morkūnas atleistas iš klebono pareigų ir paskirtas šv. Onos bažnyčios rektoriumi.
2003 m. balandžio mėnesį kunigą Joną Morkūną ištiko išeminis insultas. Rodos, kad sveikata gerėjo, bet sveikata nebeatsistatė.
2004 m. vasarį atleido jį iš bažnyčios rektoriaus pareigų. Jam suteikė kitas pareigas – tapo šv. Onos bažnyčios emeritu.
Kunigas Jonas Morkūnas mirė savo namuose šv. Onos bažnyčios bute. Šioje bažnyčioje jis buvo ir pašarvotas.
Po labai gražių pamaldų, kuriose dalyvavo 34 kunigai ir šimtai jį pažinojusių žmonių, vykdant jo testamentinę valią, kunigas išvežtas į gimtinę, Subačiaus stoties parapiją.
Pamokslą sakė vysk. J.Tunaitis. Subačiuje pasitiko Kupiškio dekanas kun. Vladas Rabašauskas ir Subačiaus klebonas kunigas Algirdas Butė.
Jonas Morkūnas išėjo į Amžinybę būdamas 86 metų. Dabar Jam lengva gimtinės žemelė, kurią mylėjo ir jos ilgėjosi.
Žmonės Jo niekada nepamirš... Uždegs žvakelę, padės gėlės žiedą, mintyse maldos žodžius kartos už Jį ir susimąstę nueis...
Atgal
.jpg)
