Asmenybės
01 27. Mano pažintis su Vydūnu. Amžininko atsiminimai (1)
L. Kęsgaila – Kenstavičius
Kaunas, 1978 m.
Vydūnas mirė 1953 m. vasario mėn. 20 d. ...Gyvenimas nestovi vietoje... Metai bėga risčia... ...Viskas nesulaikomai ir nesugrąžinamai slenka praeitin... ...Prisimintina, kol dar kas prisimenama... ...O prisimenama vis tik dar gana daug kas...
Kad ir kai kam paskatinus, tebūna leista man Vydūno dvidešimtpenkmečio mirties proga, kaipo jo amžininkui, patiekti savo atsiminimus apie Vydūną, nes ir tai turės ir šiokį tokį įdomumą bei šiokią ar tokią ir istorinę vertę.
Dar būdamas Liepojos gimnazijos mokiniu, vykdamas 1912 m. sykį atostogų į savo gimtąjį Dapšių kaimą Židikų valsčiaus, turėjau progos ir galimybės pasiimti pasiskaitymui ir vieną lietuvišką knygą, būtent tai buvo Vydūno „Probočių šešėliai“. Šis veikalas skaitėsi man kaip tai sunkiai, bet iš kelių atvejų jį vis tik įveikiau ir stebėjaus, kad Prūsų Lietuvoje be buvusio Kr. Donelaičio yra ir kitas, rašąs lietuviškai, rašytojas. Visų Vydūno raštų tada Liepojoje neturėta. Buvo dar ir komedija „Kur prots!“. Ir tai buvo įdomu.
Atėjo 1915 metai. Tai buvo jau antrieji I-jo pasaulinio karo metai. Teko man atsižvilgėti Kazanėje. Kazanės universitetas – tai mano alma mater. Ir Kazanėje vienas lietuvis buvo atsivežęs su savim Vydūno veikalą „Gimdymo slėpiniai“, kurį davė ir man pasiskaityti. Šis veikalas tarp kitko tris kart, pasirodo, buvo išleidžiamas ir laidos išsisemdavo.
Taip palaipsniui prasidėjo mano pažintis su Vydūno kūryba.
Asmeninė gi mano pažintis su Vydūnu įvyko 1927 metais, jau būnant man Klaipėdos įgulos vyr. gydytoju. Mano žmona buvo asmeniškai pažįstama su Vydūnu dar iš Telšių gimnazijos laikų, kada Vydūnas ten mokytojavo.
Susitikimai su Vydūnu būdavo įdomūs ir nuoširdūs. Tekdavo daug apie ką pasikalbėti. Vydūnas ir vėliau, atvykęs į Klaipėdą, nevengdavo mus aplankyti. Susidarė artimesnieji bendravimo ryšiai, paskatinusieji ir davusieji progos giliau pažinti ir patį Vydūną, ir jo kūrybą.
Vydūno asmenybė ir jo šeima
Vydūnas iš jaunystės buvo daug sirguliavęs. Tarp kitko buvo persirgęs ir raupais ir jų randeliai buvo dar įžiūrimi jo veide ir į jo gyvenimo pabaigą. Daugiausia Vydūnui teko vargti dėl džiovos. Džiova pas jį buvo toli nuėjusi – fibrokaverinė plaučių tbc griuvimo fazėje su pasireiškiančiais protarpiais kraujoplūdžiais iš plaučių. Nemaža kur ir gydėsi. Gydymas gydymu, bet pačio Vydūno tvirtinimu, kad jam išlikti gyvam daug nulėmė griežtas vegetariškos dietos laikymasis. Ir griežtu vegetaru Vydūnas liko ir visą savo tolimesnį gyvenimą. Alkoholio visai nevartojo.
Sirgdamas atvira plaučių džiova, o tai truko eilę metų, ne su lig diena tai praeina net ir rimtai besigydant, Vydūnas vedė diskonisę, t. y. protestantų vienuolę seselę – slaugę, kuri nepabijojo savo gyvenimą surišti su sergančiu džiova Vydūnu. Vydūno šeima buvo bevaikė. Vydūno žmona gal ir vokiečių kilmės, tačiau namuose kalbėdavę lietuviškai.
1930 m. rudenį, kartu su mano žmona ir su Pagiegių apskrities gydytoju Endrulaičiu, teko aplankyti Vydūną Tilžėje. Buto duris mums atidarė Vydūno žmona. Paklausėme ar Vydūnas namie. Ji atsakė „taip“ ir Vydūnui pranešė: ...“apsilankymas“...
Turėjome progos pamatyti kaip gyvena ir dirba Vydūnas, koks jo darbo kambarys, kokia jo biblioteka ir įsitikinti kokia graži ir skambi jo arfa... Ant sienų kabojo įvairių, daugiausia Lietuvos, dailininkų paveikslų, o ant atskiro postamento buvo pastatytas P. Rimšos „Artojas“. Dėl vėloko laiko užsilikti ilgiau pas Vydūną neteko, nes reikėjo grįžti atgal į Pagėgius.
Bendrai reik pasakyti, kad gyvenime Vydūnas visur ir visuomet buvo kuklus. Ir butas jo prabanga nesižymėjo. Apsirengime Vydūnas madų nesivaikė. Buvo paprastas, bet vistik rengėsi, tegu ir kukliai, bet savaip skoningai.
Marta Raišukytė
Tai viena iš artimiausių ir uoliausių Vydūno bendradarbių. Ji ruošdavo spaudai Vydūno raštus: perrašinėdavo juos ar tai ranka, ar tai rašoma mašinėle. Padėdavo ir Vydūno raštų korektūras tikrinti. Buvo lankiusi gimnaziją. „Rūta“ Verlag – „Rūtos“ leidykla, nors tai buvo tas pats Vydūnas, tačiau raštų ekispedicijos darbą daugiausia atlikdavo M. Raišukytė. Ji vedė ir sąskaitybą. M. Raišukytė gyveno Tilžėje, Angerpromenade 5 III. Vydūnas gi tuo metu gyveno Clausiusstr. 27 a, o prieš tai Kasernenstr. 14.
Žiūrėti į M. Raišukytę kaipo į Vydūno širdies damą, kaip kas tai bando, vis tik netinka. Greičiausia, kad tie santykiai tarp jų yra buvę tik platoniški.
E. Simonaitytė savo raštuose tarp kitko rašo, būtent žiūrėti „Nebaigta knyga“ („...o buvo taip“ III dalis). Pakopos. Pusl. 233:
„Bruožis paliko didelę sumą, bet tik Vydūno knygoms leisti. Raišukytė, buvusi dvarininkaitė ar dvarininkė, leisdama Vydūno knygas, ubagais išėjo, betraukė savo gyvenimą iš labdarybės, kol per to paties Vydūno kaltę į grabą įgriuvo. Dabar nebėra kam leisti Vydūno knygas, kurių nieks neskaito. Gal dėl to neskaito, kad jų nieks neįkanda – tokios jos brangios ir nesuprantamos.
Na, o turint savo žinioje tiek tūkstančių, juk galima rašyti ir spausdinti knygas, nesvarbu ar kas skaito, ar ne...
Karčios mintys, labai karčios, gal kiek ir neteisingos. Ne, teisingos. Gal tik tiek neteisingos, kad drįstu pagalvoti ir norėti savo niekam tinkamais raštais atsistoti greta Vydūno knygų“.
Jei jau taip užkliūname už tų reikalų, tai tenka juos bent kiek panagrinėti.
Viršišdėstytuose savo tvirtinimuose E. Simonaitytė tikrai neteisi. Na, kągi, beletristiniame kūrinyje galima, žinoma, fantazuoti kiek ir kaip norima, nes už tai vargu teismo atsakomybėn kas betrauks, tuo labiau, jei asmenys, kuriuos tai liečia, jau seniai yra mirę.
Dėl Simonaitytės tvirtinimų reikia pasakyti, kad juose trūksta mažiausia bent logikos, ir tai santūriai kalbant. Ir tikrai. Iki pirmojo pasaulinio karo ne taip jau daug Vydūno raštų ir tebuvo parašytų, ir tebuvo išleistų. Tai negi tų kelių knygų – knygelių išleidimas būtų kainavęs tada tiek, kiek vertas buvo stambus ūkis, o gal net dvaras? Negi tų kelių knygų – knygelių išleidimas būtų apsiėjęs tiek daug, kad M. Raišukytė dėlei to būtų turėjusi išeiti ubagais, tuo labiau, kad tos knygos – knygelės ne veltui gi buvo ir dalijamos. Po pirmojo pasaulinio karo, jei tų knygų „nieks neskaito“, tai būtų likę knygos. Dabar gi ir tų knygų ne kas beliko ir M. Raišukytės pinigų neliko... Kaip čia galėjo būti? Aišku, kad E. Simonaitytė prasilenkė su tikrenybe. O tikrenybė yra štai kokia. Jau esu minėjęs, „Rūtos“ leidykla tai tas pats Vydūnas. Vydūnas pats yra tai man sakęs. Jo santaupomis tai ir buvo operuojama. M. Raišukytės „kapitalą“ ištiko kita bėda. M. Raišukytė tikrai buvo stambaus ūkininko, jei ne dvarininko, vienturtė duktė. Po tėvų mirties jai atiteko tėvų palikimas – stambus banko indėlis. Taip praėjo keliolika metų. Kilo pirmasis pasaulinis karas. Pralaimėjus Vokietijai karą neišvengtinai krito markės kursas ir pagaliau infliacija visiškai sužlugdė Vokietijos finansus. Ir iš M. Raišukytės „kapitalo“ nebeliko nieko.
M. Raišukytė sugebėdavo daryti labai gražius lietuviškus, savaip lietuviškus, audinius, juostas, takelius per stalą padengti ir t. t. Tokį takelį teko ir man turėti, bet per karą jis nebeišliko.
Sykį išsikalbėjus su M. Raišukyte, tuo momentu Vydūno nebuvo, paklausiau kaip čia yra, kad Vydūno raštai vis tik neperplačiai teina... Teko pajusti, kad paliečiau kaip ir skaudų reikalą... M. Raišukytė mėgino aiškinti, kad gyvenime būna taip, kad rašytojai kol gyvi, tai ir neįvertinami, o juos pradeda vertinti po mirties...
M. Raišukytė uoliai dalyvavo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos chore, kuris ne kartą yra koncertavęs ir Klaipėdoje ir kitose vietose. Tarp kitko 1924 m. Lauksargiuose, netoli Tauragės, teko klausytis minėto choro bei pasigėrėti gerai suvaidinta komedija „Kur prots!“. Pastatyme aktyviai dalyvavo ir pats Vydūnas ir Jagomasto šeima.
Argi Vydūnas kaltas dėl M. Raišukytės mirties? Anot Simonaitytės esą M. Raišukytė... „ubagais išėjo, betraukė savo gyvenimą iš labdarybės, kol per to paties Vydūno kaltę į grabą įgriuvo“... Pamanykite. Koks brutualus kaltinimas. Tvirtinti, kad dėl Vydūno kaltės mirė M. Raišukytė – mažiausia bent neatsargu, o gal ir tikra nesąmonė. Negi ubagais išėjo ir badu mirė? Tikriausiai, kad taip nebuvo. Būtumėm gi girdėję. O jei būta šiaip kokios nepagydomos ligos, tai negi dėl to kas kaltas.
Šiaip tokiais brutualiais kaltinimais nesižarstoma, o ypač nepatiekus atitinkamų įrodymų.
Visokiems plepalams (Kwatscherei) ir turėtų būti kokia tai riba. Gerbtinas mirusiųjų atminimas. De mortuis aut bene, aut nihil.
Jei tūli galvoja, kad „Rūtos“ leidykla tai ir yra Martos Raišukytės, – tai apsirikimas: ir po Mt. Raišukytės mirties, t. y. po 1933 m., išleistieji Vydūno raštai ėjo kaipo leidžiami „Rūtos“ leidyklos. Tai dar kartą patvirtina, kad „Rūtos“ leidykla – tai tas pats Vydūnas.
Vydūnas daug pergyveno dėl M. Raišukytės mirties. Nuostabiai gražus veikalas „Rožės ir lelijos“, parašytas M. Raišukytei atminti.
Rašant apie M. Raišukytę man atėjo mintis dar kartą atidžiai perskaityti Vydūno veikalą „Rožės ir lelijos“. Pirmą kartą tą veikalą skaičiau 1933 metais, kada jis pasirodė iš spaudos. Taigi jau daug laiko praėjo, tai jis pusėtinai apsimiršo. Pasirodo minėtoje knygelėje yra visi duomenys apie M. Raišukytę.
Gimusi ji 1874 m. Motsviečių kaime Pakalnės apskrityje. Tėvą ištikus sunkiai ligai, jis pardavė ūkį. Už parduotą ūkį buvo gauta 50.000 markių. Tada pinigas buvo aukštoje vertėje. Pinigai buvo įdėti į banką ir buvo manyta gyventi iš nuošimčių. 1892 m. jų šeima apsigyveno Tilžėje. 1893 m. tėvas mirė. Tuokart Martai buvo 18 metų. M. Raišukytės motina dažnai sirguliuodavo ir pagaliau 1916 m. ir mirė. Gyvenusi sau viena kelius metus, Marta įgriuvo į naują sunkią nelaimę: neteko savo turto, vokiečių markei žlugus. Čia prasidėjo sunkus ir vargingas gyvenimas.
Kuo sirgo ir dėl ko mirė M. Raišukytė? Ir tai yra išdėstyta Vydūno knygelėje „Rožės ir lelijos“. Pasirodo, M. Raišukytė sirguliavo ilgesnį laiką Bazedovo liga. Ši liga neigiamai paveikė širdį – išsivystė net širdies maišelio vandenė. Ilgesnį laiką buvo varginama tulžies akmenligės priepuolių. Pagaliau gangrena. M. Raišukytė gydėsi ne tik namie, bet kartotinai ir ligoninėse. Iš dviejų atvejų buvo ir operuota. Nebegelbėjo ir tai. Vaizdžiai išsireiškė Vydūnas... „1933 m. liepos 14 dieną vakare ½ 8 iš kančių ją išvadavo mirtis“... Ir ligoje Vydūnas neapleido M. Raišukytės ir visą laiką rūpinosi ja, nors materialiai tai ir nelengva jam buvo.
M. Raišukytės palaikai liko sudeginti Tilžės krematorijume ir urna su jos pelenais palaidota M. Raišukytės tėvų kape. Pats Vydūnas jos urną nuleido į duobę, sakė kalbas, dalyvaujant didžiulei miniai lydinčiųjų. Tilžės lietuvių giedotojų draugija savo giesmėmis – raudomis pagerbė savo draugijos valdybos narę M. Raišukytę, palydint ją amžinąstin...
Kiek elegijos Vydūno baigiamuose žodžiuose... „Buvome žemei atidavę, kas jos yra dalis“...
M. Raišukytė yra rašinėjusi į lietuvišką spaudą slapyvarde „Rūta“. Jos rašinėliai yra tilpę „Aušroje“ ir „Naujoje liet. Ceitungoje“, o gal ir kitur kame.
Dabar, ką gi, reikėtų tur būt dar grįžti prie I. Simonaitytės nelemtų tvirtinimų. Tačiau gal ir nebeverta. Tebūnie leista pasiūlyti Simonaitytei, kad nors ir dabar susirasti Vydūno veikalą „Rožės ir lelijos“ ir atsidėjus nuoširdžiai perskaityti. Nieko neįkandamo ir nesuprantamo ten nėra. Kas begali gi būti aiškesnio.
Turint omenyje bendrą šio rašinio mastą kiek per plačiai išėjo pastraipa apie Martą Raišukytę. Bet taip jau tur būt ir reikėjo: jos darbai, jos veikla yra tiesiogiai susiję su Vydūno gyvenimu ir kūryba, tai viena, o antra – reikėjo atremti ir tuos neteisingus užmetimus bei priekaištus, kurie buvo jau net prasiskverbę spaudoje.
Savotiškas nelemtas supuolimas
Tilžės lietuvių giedotojų draugija 1933 m. liepos mėn. 16 d. sekmadienyje buvo užangažuota koncertuoti Palangoje ir Klaipėdoje. Gi 14 d. liepos mirė Raišukytė, o tai negalėjo būti tiksliai numatyta giedotojų draugijos. Vis tik giedotojų draugija savo ištesėjo – numatytieji koncertai savo laiku įvyko.
Sekmadienyje 1933 m. liepos 16 dieną teko prieš pat koncertą susitikti Vydūną Klaipėdoje. Buvo ypatingai suvargęs, prislėgtas. Pirmieji žodžiai susitikus buvo... „mirė Raišukytė“...
Atgal
.jpg)
(1).png)
