In memoriam
01 11. IN MEMORIA
Vidmantas Jonas Vitkauskas
Naujųjų 2013 metų išvakarėse iš gyvenimo išėjo Izraelis Lempertas-spėjęs įžengti į savo 88 metus karo veteranas, pagal profesiją-fizikas, mokslų daktaras, universaitetų dėstytojas, rašytojas... Rankose laikau jo paskutinę knygą „Litvakai“ su įrašu: „Geram draugui Vidmantui Jonui nuo dėkingo autoriaus-2005-11-20.
Pabandysiu ekspromtu ištrakti iš atminties keletą štrichų, kurie galbūt papildys Velionio portretą. I.Lemcheno artimųjų atsiprašau, kad kalbėsiu maksimaliai subjektyviai.
Momento, kada ir kaip susipažinau su šiuo sudėtingu žmogumi neprisimenu. Matyt, pirmasis susitikimas įvyko Žydų bendruomenės lektoriume, kurį Velionis organizavo ir kuriam dvidešimtį metų vadovavo, kartu su Frida Zimaniene. Velionio žodžiais tariant, lektoriumo tikslas buvo atsakyti į klausimą „kas yra žydas“. Klausimas taip ir liko neatsakytas, tačiau ir lektoriumas tebėra gyvas.
Prisimenu pokalbį, kai pasisiūliau I.Lempertui tapti ryšininku tarp lektoriumo ir spaudos.
-Jūs norite žaisti žaidimą, kuriame neįmanoma pralaimėti?-nusišypsojo I.Lempertas. Gal, taip pat norite išmokti idiš kalbą ? Žydų bendrijoje veikia idiš kalbos būrelis, kuriam vadovauju aš.
-O kokia nauda iš kalbos, jeigu nebėra tautos, kuri ją sukūrė?-stačiokiškai paklausiau I.Lemperto.
-Tautos nebėra, bet išliko jos kultūra-pamokančiai atsakė profesorius. Tačiau mano pasūlymą parėmė.
Dėl silpnos klausos įsikūriau pirmosiose klausytojų gretose, šalia lango. Šioje vietoje esu iki šiol.
Kartais, už pasisekusias publikacijas, profesorius man dėkodavo Žydų bendrijos vardu, nes buvo vienu iš jos vadovų.
Tarkim, jam patiko publikacija apie Chaimą Lemcheną, kurio knygos „Rusų-lietuvių kalbų žodynas, išleistos 1949 metais, niekas iš respublikos kalbininkų taip ir nepralenkė.
-Jūs su Lemchenu kažkuo panašūs, pokalbio metu pastebėjau aš, norėdamas profesoriui pasakyti kažką malonaus.
-Tikriausiai mažu ūgiu?-pasitikslino profesorius.
-Ne, jumoro jausmu-skubiai pasitaisiau aš.
Ir tikrai, sukdamasis nelengvų LŽB strategijos ir taktikos problemų verpete, I.Lempertas nepraleisdavo progos pasišaipyti.
Prisimenu tokį atveją.
Kartą pasisiūliau apie lektoriumą paskaityti paskaitą, republikos „Gaublio“ (anksčiau vadinosi „Žinijos“-a.p.) klube. Po paskaitos būrelis klubo narių apsupo mane Vilniaus gatvėje ir dar gerą pusvalandį atsakinėjau į jų klausimus. Ypač žydais susidomėjo viena jauna mergina, kuri atsisveikindama manęs paklausė: „ar aš galėčiau ateiti į žydų lektoriumą?“.
-Paklausiu vadovybės-atsakiau aš. Apsikeitėme telefonais.
Tiek I.Lempertas, tiek ir F.Zimanienė patvirtino. Kad lektiriumo durys yra visiems atviros. Tačiau, kai renginio dieną pranešiau apie tai merginai, ji atsakė.
-Neateisiu. Aš žydų bijau.
Apie tai išgirdęs I.Lempertas nusijuokė ir pasakė:
-Perduokite savo merginai, kad labai jos pasigedome. Kaip tyčia ruošėmės kepti vėdarus, o žarnų nėra...
Visada jaučiau subtilią profesoriaus paramą.
Tarkim, po viešnagės Izraelyje parašiau knygelę „Laisvų žmonių šalyje“. I.Lempertas man paskambino ir ilgai citavo kai kurias knygelės vietas. Supratau, kad jis kuria man „stogą“ dėl galimos neigiamos spec tarnybų reakcijos. Nesunku suprasti kodėl.
Morališkai ir ekonomiškai sovietijai žlugus, spec tarnybų darbuotojų atlyginimai padidėjo.Būtų nelogiška tikėtis, kad žmogus sulaukęs aukštesnio piniginio įvertinimo už veiklą, kurios dalimi buvo Izraelio valstybės šmeižimas, pradėtų toleruoti kitaip mąstančius.
Pasitaikydavo ir aštresnių akimirkų.
Prieš keleris metus paršiau knygelę „Kelionė mėnulio spinduliu“. Pagrindinė knygelės idėja, kad lietuviai norėdami išlikti savimi privalo sugrįžti prie Senojo Testamento. Sakydamas „sugrįžti“ turiu omenyje tą Lietuvos istorijos dalį, kuri tarsi aisbergo povandeninė dalis iki šiol slypi žemiau visuomenės akiračio.
Kai pasiteiravau kokia profesoriaus nuomonė apie knygelę, šis nukirto tarsi kirviu: „pakankamai bloga“.Taip knygelė numirė nespėjusi užgimti.
Kita vertus, kartais profesorius neturėdavo savo nuomonės arba nebuvo tikras savo teisumu. Pavyzdžiui, dėl knygelės „Inkūnų kaimo paslaptis“ ginčai su juo tęsėsi beveik iki jo mirties.
Kartą jis pasakė: „keistas jūs žmogus. Dabar, kai visi kaip įmanydami slepia bet kokias savo sąsajas su žydais, jūs viską darote atvirkščiai“.
Negalėjau jam tiesiai pasakyti, kad išgyvenu krizę, kurios pasėka vaizdingai išreiškiama žodeliu „dzin“. Mat, gydytojai įtarė kad sergu vėžiu.
-Kiek dar turiu laiko?-niūriai pasiteiravau ekspertų.
Jūsų amžiuje su tokiu kraujo spaudimu, jūs galite sukniubti bet kurią akimirką-su užuojauta atsakė gydytojas. Po šios informacijos į kurią sureagavau kaip į nuosprendį , sekusius mėnesius gyvenau tarsi sapne.
Per kelias nemigo naktis apsisprendžiau daugiau su gydytojais nebebendrauti. Bibliotekose apie vėžį perskaičiau viską, kas tik pasitaikė po ranką.
Pagrindnė mistinio žydų mokymo „Kabala“ idėja, kad žmogaus mintys yra materialios.Iš to seka, kad vėžys yra savotiška žmogaus savižudybės forma.
Logika čia paprasta. Kai žmogus sukoncentruoja savo dėmesį į auglį, jo mintys aprūpina auglio ląsteles papldoma žmogui pražūtinga energija.
Tačiau viena apsispręsti „negalvosiu“ ir visiškai kita sprendimą realizuoti. Praktiškai, kas rytą rankos tarsi pačios savaime apčiuopdavo auglį, tikintis stebūklo-kad auglys traukiasi.
-O kuo čia dėtas I.Lempertas?-paklaus skaitytojas.
-Minutėlę! Nuo to, ką žmogus galvoja, jo išvaizda nesikeičia, tačiau keičiasi likimas.
Išgirdus gydytojų įtarimą, kuris ačių Dievui nepasitvirtino, mano likimas pasikeitė į blogąją pusę. Pavyzdžiui, pradėjau palikinėti parduotuvėse pirkinius, kelti skandalus ten, kur galop pasirodydavau pats kaltas, kelis kartu likau gyvu tik dėka automobilių vairuotojų meistriškumo...Galop įsivėliau į bėdą, kuri man įrodė, kad toliau taip gyventi negalima. Bet, juk gyvas būdamas į žemę nelysi !
Apsisprendžiau kiek bus įmanoma dingti visiems iš akių. Ta proga, iš įprastos vietos prie lektoriumo lango, persikrausčiau į paskutines lektoriumo klausytojų eiles. Po kurio laiko prie manęs priėjo profesorius ir pasakė: „jūsų vieta štai ten“. Ir nusišypsojo šypsena iš kurios supratau, kad apie mano bėdas jis yra infomuotas galbūt net geriau negu aš pats.
Žodžiu, I.Lepertas buvo „uola“. Tačiau, savo artimųjų širdyse, jis visiems laikams išliks, kaip geranoriškas „Izia“.
Nuoširdžiausią užuojautą, išėjus amžinybėn Izraeliui Lempertui, jo dukrai, anūkams, artimiesiems reiškia valstybės laikraščio "Lietuvos Aidas" redakcija - vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis, žmona Stasė, dukros Aistė, Rasa, anūkėlės Ievutė, Ugnė.
