In memoriam
04 09. Susirinkome prisiminti poetą Aleksejų Kutkiną...
(1942 04 11 – 2013 03 08)
Birutė Silevičienė
Gyvenimo kelias kiekvienam žmogui Kūrėjo ir gamtos yra duotas skirtingas. Vieni juo plaukia linksmi ir laimingi, kiti – eina gyvenimo keliu kovodami, vaikšto „peilio ašmenimis“, bet jo gyvenimas yra turtingesnis ir prasmingesnis. Jis išlieka Žmogumi! Ką turi gero – dalinasi su kitais. Toks buvo ir poetas Aleksejus Kutkinas.
Skaudu, kad klastinga liga, medikų priežiūra ir vaistai neleido tęsti A.Kutkinui užsibrėžtų darbų, siekių. Jo gyvybė užgeso 2013 03 08 Vilniuje Universitetinėje ligoninėje.
Šių metų balandžio 5 d. rinkosi Aleksejaus draugai, bičiuliai į Vilniuje „Tautinių mažumų asociacijos“ patalpas jį prisiminti. Su ašaromis akyse buvo skaitomi poetų jam sukurti eilėraščiai, pasidalinta prisiminimais kaip kelias suvedė poetus, rašytojus su Aleksejumi Kutkinu.
Kiekvienas poetas uždegdavo žvakutę prie Aleksejaus Kutkino nuotraukos. O jų susidarė nemaža linija – 15. Tiek tą dieną iš atokiausių Lietuvos vietų suvažiavo Aleksejaus draugų, kuriuos kūryboje apjungė jo širdis ir mintys.
Kaimo rašytojų sąjungos vardu ir aš prisiminiau poetą, bičiulį Aleksejų Kutkiną. Mes buvome artimi bičiuliai, aptardavome „Vingio“ leidybą, savų knygų rašymą, renginius. Jam visada buvo svarbi bendraminčių nuomonė, parašytas žodis. Visada rūpėjo kūrėjų sveikata. Jis žinojo daug informacijos apie natūralios medicinos augalų poveikį, augino „auksinį ūsą“, „indišką česnaką“, sėjamą į dirvą „arbatos žolę“. Jų yra atnešęs ir man.
Aleksejus Kutkinas man sakė:
„Jei pasveiksiu, tai dar išleisiu dvi knygas. Kompiuteryje turiu medžiagos. Na, o jei... ištiktų mirtis, aš jos nebijau..., tai mano anūkė Kristina Kutkinaitė žinos kaip knygos medžiagą paruošti leidyklai. Aš ją spėjau išmokyti, gal gyvenime pravers...“
Šiltu žodžiu poetą prisiminė poetė Viktorija Kurakevič. Jį lankė ligoninėse, namuose, konsultavosi kūrybos klausimais.
Lilija Korol perskaitė savos kūrybos eilėraštį, skirtą A.Kutkino atminimui.
Poetė Vlada Kursevičienė yra nemažai išvertusi iš rusų kalbos į lietuvių A.Kutkino eilėraščių. Tai nuoširdi ir talentinga kūrėja, kuri rašo rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis. Gal tas paprastumas ir apjungia rašančius į „Vingis“ almanachą kūrėjus.
Poetė Onutė Kulbokienė prisiminė Aleksejų Kutkiną kaip Elektrėnų statytoją. Ji papasakojo apie tragišką A.Kutkino sūnaus žūtį. Skaudus išgyvenimas atsiliepė abiems tėvams. Po sūnaus žūties į Anapilį išėjo ir Aleksejaus žmona Kristina, kurią jis labai mylėjo.
Lev Mesengiser poetą Aleksejų kaip šiltą, nuoširdų, atvirą, talentingą žmogų.
Manau, kad į ketvirtą „Vingis“ leidinį, kuris bus skirtas Aleksejaus Kutkino atminimui, bus patalpinta prisiminimų akimirkos jo 71 gimtadienio proga.
Aleksejus Kutkinas palaidotas Vievio kapinėse šalia savo žmonos ir dviejų sūnų, kuriuos dar 2012 m. spalio mėn. pats aplankė prieš lapkričio 1 dieną.
Mūsų Lietuvos poetas išėjo... į antrą gyvenimo kelią...
Liko jo atlikti darbai, išsakytos mintys, paliktas šiltas kūrybos žodis mums, ateinančioms karetoms, istorijai.
Gal kūrėjo anūkė Kristina Kutkinaitė tęs senelio parodytą kūrybos kelią. To mes linkime Kristinai. Stiprybės ir ištvermės netekus Tėvelio Elizarui Kutkinui.
Atgal
.jpg)
