In memoriam
07 09. Filomenos Taunytės fenomenas
Vytautas Žeimantas
Žurnalistas, rašytojas
Sunku patikėti, kad tarp mūsų jau nėra Filomenos Taunytės, garsios žurnalistės, publicistės, rašytojos ir gydytojos. Ji išėjo Anapilyn Vilniuje birželio 28 dienos vakare. Šiemet kovo mėnesį mūsų garbaus amžiaus kolegę buvo ištikęs insultas, ji gydėsi ligoninėje. Deja...
Ir štai atsisveikinimo gėlės prie jos palaikų urnos, mišios už velionę Žvėryno bažnyčioje, ilga virtinė žmonių, ją palydinčių į paskutiniąją kelionę ir šviežias kapas Saltoniškių kapinėse, visas paskendęs baltų gėlių jūroje.
Filomena Taunytė. Vytauto Žeimanto nuotrauka
Kolegė Filomena didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dviejų mūzų glėbyje. Vieną jos ranka vedė Hipokrato priesaika, kitą – kūrybos mūza. Ir abejose erdvėse– gydymo ir kūrybos - ji sugebėjo palikti ryškų pėdsaką..
Kolegė Filomena gimė 1925 m. balandžio 11 dieną Vantainėliuose, Radviliškio rajone. Ji nuo mažens sieke mokslo. Mokėsi Voskonių pradžios mokykloje, Radviliškio progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. 1943 m. vokiečiams universitetą uždarius, įstojo į Kauno akušerių mokyklą. Ją baigusi grįžo į tėviškę, dirbo Radviliškyje. 1950 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgijo gydytojos specialybę. Dirbo įvairiose medicinos srityse. Aktyviai domėjosi ir propagavo netradicinius gydymo būdus. Tapo populiari gydytoja.
Kūryba ji susidomi ne iš karto. Nors man yra sakiusi: „Maniau, būsiu literatė. Gimnazijoje sekėsi kalbėti, pasakoti, mokytoja mano rašinėlius skaitė klasėje. Universitete pradėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet karas viską sujaukė. Tapau gydytoja“.
Tik nuo 1965 m. ji pradeda aktyviai reikštis respublikinėje spaudoje. Ypač jai sekėsi, kai užsimodavo didelę medicininę patirtį pateikti pasitelkus publicistiką, gyvą ir skambų žodį. Jos straipsniai periodinėje spaudoje, vėliau pasirodžiusios knygos išsiskyrė ne tik geru medicinos reikalų žinojimu, drąsiais atradimais, originaliais gydymo patarimais, bet ir sodriu lietuvišku žodžiu, aukšta publicistikos praba.
Jos kūrybinis augimas akivaizdus. Nuo kuklokos pirmosios knygos „Dar kartą apie alkoholizmą“, pasirodžiusios 1972 metais, iki įdomių, intriguojančių ir todėl populiarių publicistinės medicinos knygų „Vandens užkalbėjimas“ (2000), „9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą“ (2003, 2006, 2009), „7 nuodėmės ir 12 ligų (2006, 2007, 2009), „Kiek sveria siela“ (2008, 2009), „Gyvenimas be stogo“ (2009), „Ieškau tikro lietuvio (2011, 2013), kitos.
2008 m. už knygą „Kiek sveria siela“ jai buvo įteikta Juozo Tumo-Vaižganto premija
Naujausia ir, deja, paskutinė kolegės Filomenos knyga „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje“ pasirodė šį pavasarį. Šioje knygoje ji atsiskleidžia kaip autorė, sukaupusi didžiulę gyvenimo ir profesinę patirtį. Ji teigė sutikusi kur kas daugiau gerų žmonių nei blogų, o ir pastarųjų tik nedidelė dalis esanti tokių, kurie negalėtų pasitaisyti. Ji buvo optimistė, ieškodavo gyvenime gero, todėl ir paskutinė jos knyga yra skirta šviesiems ir kilniems žmonėms.
O tas faktas, kad kolegės Filomenos knygos buvo leidžiamos pakartotinai, rodo jų populiarumą. Vadinasi, autorė sugebėjo prasimušti per vis labiau mūsų visuomenę apimanti nenorą skaityti, domėtis knyga.
1975 metais ji įstoja į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Kolegė Filomena buvo viena iš Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos steigėju (2006). 2009 metais ji buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Ji aktyviai dalyvaudavo rašytojų ir žurnalistų sąjungų veikloje, ypač mėgo LŽS Senjorų klubą. Stengdavosi nepraleisti nei vieno klubo susirinkimo, kitokio renginio. Ji noriai dalindavosi sava patirtimi, negailėjo patarimų, neretai ir motiniškai pabardama, kad nesilaikome gydytojų patarimų. Mėgo aštrų žodį, neretai turėdavo ir griežtą nuomonę. Mėgdavo ir pajuokauti, dažnai ir labai šmaikščiai. Ji ne kartą sakė: „geriau gyventi su liga, nei mirti nuo jos gydymo“.
O rimtai ji sakydavo, kad ligos yra mirties pranašai ir jas reikia sutikti pagarbiai. Su jomis pradžioje verta tartis žodžiais, paskui - vaistažolėmis ir tik vėliau pereiti prie vaistų. Nereikia žinoti daug liaudies medicinos receptų, pakanka ir kelių, svarbu jais naudotis.
Nemažai ji nuveikė ir tarp kolegų medikų. 1991 m. kartu su gydytojais Saliute Goleckiene ir Algimantu Jasulaičiu įkuria Vinco Kudirkos medikų literatų draugiją.
Kolegė Filomena buvo itin mėgstama žurnalistų pašnekovė tiek internetinėje erdvėje, tiek spaudoje, televizijoje, nes drąsiai reiškė savo nuomonę apie sveikatą, ligų gydymą vaistais, dietas, medicininį švietimą, kitką. Nepagailėdavo kritikos ir prastai dirbantiems savo kolegoms medikams.
Jos neslėgė metų našta, nors jau artėjo prie savo devyniasdešimtmečio jubiliejaus. Dar šį vasarį ji žurnalistų senjorų klube kalbėjo apie pagyvenusių žmonių gyvenseną, kalbėjo, kad artėjant senatvei nereikia nusiminti. O apie save pasakė:„Jei manote, kad gyvenu nuobodžiai, labai klystate. Juk senatvėje gyvenimas gali būti geras, gražus ir įdomus, tik nereikia jį sugadinti dejavimu, verkšlenimu ir vaistais“.
Simboliškai dabar skamba kolegės Filomenos mintys: „Vieni miršta, kiti lengvai išeina... Mirtis sunki, o išėjimas nepastebimas. Atsigulė žmogus vakare, o ryte, žiūrėk, jau išėjęs. Būtų gerai, jei visi išeitume lengvai ir be skausmo.“
Kaip išėjo Filomena, ji vienintelė težino...
Išėjo neeilinė asmenybė, savo veikla sugebėjusi išgarsėti visoje Lietuvoje. Mums dar teks gerokai paplušėti, kol iki galo atskleisime Filomenos Taunytės fenomeną.
Atgal
.jpg)
(1).png)
