Interviu su įdomiu žmogumi
2023.04.08. Interviu su įdomiu žmogumi. Valstybė – ne paslauga. MISIJA
Tauta kuria valstybę, kuri ją saugotų ir puoselėtų, kaip lopšį, kuriame ji supasi, kai tampa politine tauta. Tai valstybės MISIJA. Dabar Ukraina kovoja už teisę būti politine tauta. Deja, jos didžioji kaimynė nenori, kad ji turėtų savo kalbą, kultūrą, kariuomenę, demokratiją, naują kursą...
„Lietuvos aido“ vyriausioji redaktorė Rasa Pilvelytė-Čemeškienė kalbasi su JONU.A. PATRIUBAVIČIUMI, „Lietuvos aidui“ rašančiu jau daugiau kaip trisdešimt metų
Jonas A. Patriubavičius. Algirdo Pilvelio nuotrauka
Jūs – mokytojas, dėstytojas, spaudos darbuotojas, vertėjas...
Mano gyvenimo kelyje – profesijų grandininė reakcija, tarsi kaleidoskopas: valstietis (ganiau karves), mokytojas, dėstytojas, mokslinis redaktorius enciklopedijoje (anglų kalba), spaudos darbuotojas, vertėjas (išverčiau Praveen Gupta „Six Sigmas Buisiness Scorecard“), kaip žurnalistas sėdėjau prie vieno stalo ir kalbėjausi su Kofi Anan (JT generalinis sekretorius), James Wolfensohn (pasaulio banko prezidentas), Ričardu Vaigausku (buvęs Sovietų Sąjungos konsulas Londone, populiarus Londone, draugavęs su Lordu Kaganu), daugeliu lietuvių emigracijos veikėjų ir politikų. Iki šiol neaišku, kodėl man saugumas 1988 m. leido išvykti į Kanadą ir ten mokytis demokratijos. Jeigu Lietuva dabar demokratinė, tai kodėl neleidžia tų aplinkybių atskleisti? Žygdarbiu laikau darbą, kai Izraelio Kneseto pirmininko vizito proga per kelias paras išverčiau ilgą straipsnį apie Didžiąją sinagogą. Tikėjausi, kad ją atstatys, bet vis neprisiruošiama. Susipažinau su žydų pasauliu.
Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti šeimos strategija?
Kokia buvo ir Smetonos laikais: šeimyninė laimė, darnių santykių kūrimas. Dabar imtasi begėdiškų pastangų privatizuoti motinystę ir tėvystę. Europos Sąjunga pasirinko antihumanišką strategiją, išbandytą Afrikoje, kovojant su moskitais, milžiniško dydžio uodais. Afrikos mokslininkai nustatė, kad jeigu 10 proc. tų moskitų vyriškos populiacijos padaryti belyčiais, moskitų ima katastrofiškai mažėti ir jie išnyksta. Kažką panašaus didžiosios Europos valstybės strateguoja dėl savo mažųjų tautų. Kinijos komunistai taip dorojasi su uigūrais. Kinus smerkia, o jų strategijas myli. Tai mums nepriimtina. Tikslas sunaikinti arba mažinti šeimą „kilnus“, nes gyventojų perteklius keičia klimatą. Bet tik iš dalies, yra ir kiti veiksniai, kurie dar labiau keičia klimatą. Tad didžiosios Europos tautos tegul pradeda nuo savęs ir nuo tų veiksnių silpninimo. O mažąsias tautas turėtų puoselėti, gerbti, kad nors jų mažai, bet išliko. Šeima turėtų būti pirmiausia, mažoms tautoms reikia taikyti pozityvios diskriminacijos principą, kitaip sakant, leisti stiprinti šeimas. ES turėtų kurti krikščionišką Europą, Dievo karalystę Žemėje. Tam yra visos sąlygos, dargi daugiau negu visos. Ir Friedrych Nietzsche tai propagavo savo nihilizmu. Netinka dabar didį filosofą skaityti paraidžiui, taikant, kaip kam patogu, piktiems, gal ir imperiniams tikslams... Rusai taip elgėsi su Karlu Marxu. Ir kas iš to išėjo?
Ir turint gyvenimo strategiją, visko būna. Toks likimas...
Kol gyvas, esi likimo kalvis. Gyvenimas nėra likimas, likimas – kas eina po mirties. Jeigu rusai numes ant Lietuvos branduolinę bombą, tai mus ištiks likimas. Apie save sakau, kad aš – tik pusė žmogaus, nes šiuo metu taip pat esu ligotas. Bet tai dar ne likimas. O dėl strategijos, taip, būna, kad ir protingi, atrodo šviesūs, baigę Harvardą ar Kembridžą žmonės, turį rankas ir kojas, bet begalviai, elgiasi kvailai. Štai viena pamokanti istorija.
Lietuvoje nėra aktualesnės aktualijos kaip Strategija. Strategiją reikia turėti.
Ši istorija man nutiko Maskvoje. Tuo metu lankiau anglų kalbos tobulinimosi kursus. Kasmet susirinkdavo nepažįstami žmonės, nežinai nei kas, nei iš kur. Vieną vasarą mano grupėje buvo trys vaikinai. Laikėsi kartu, tad panelėms tai nepatiko. Aš ir Karlis iš Rezeknės laikėmės atokiau ir nuo panelių, ir nuo tų vaikinų. Mes jau turėjome šeimas, mes pribaltai, esame truputį kitokie. Buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia. Stagnacija ir stabilumas, Afganistanas ir Černobylis dar bus.
Vieną kartą, per patį vidurvasarį, prie manęs priėjo vienas iš tų vaikinų. Sako, šeštadienį susitaręs susitikti su Nataša. Bet jam viršininkai liepė vesti ekskursiją po Maskvą dviem komunistams, atvykusiems iš Amerikos su bibliotekininkų delegacija. Sakau, kad aš tos Maskvos gerai nežinau ir nelabai ją myliu, tai man bus sunku juos kažkuo sužavėti. „Kai kalbi apie Pribaltiką per seminarus, tai visada sukeli susidomėjimą. Susidorosi, tau padės Saša. Būk atsargus, jis iš Komiteto, viską rašosi. Mūsų darbuotojai tave jau įsidėmėjo, kai gyrei Solženyciną, tą imperialistų agentą, kuris, girdi, labai teisingai pavaizdavo kolchozus savo apysakoje „Matrionin dvor“. – Ar tu irgi iš Komiteto? – paklausiau. – „Aš prižiūriu Kanados ambasadą“. Nebuvo ką daryti, jeigu iš Komiteto. Sutikau. Ypač gerai pasijutau, kai pasakė, jog turėsiu progą apsilankyti Metropol viešbutyje.
Metropol yra tarp Lubiankos ir Kremliaus, čia gyveno ir galą gavo žymūs Lietuvos komunistai: Zigmas Angarietis, Tautkaitė, Kapsukas, ten buvo komunistų internacionalo irštva. Prisiminiau mūsų istoriko Jurginio graudų pasakojimą, kaip jis nežinojo ką galvoti ir daryti, kai Stokholme sužinojo, kad jo viršininką Z.Angarietį sušaudė. Jurginis buvo KGB agentas, jį Angarietis siuntė į JAV šnipinėti. Stokholme laukė garlaivio į JAV. Čia, tame Metropolyje, gyveno ir Kapsukas. Čia, šiame Metropol, nuo laiptų numetė ir užmušė baltarusių poetą Janką Kupalą, nes buvo tautos dainius. Čia, visai nesislapstydamas, gyveno tų laikų mylimiausias gėjus dainininkas Vadim Kozin. Jį suėmė ir išsiuntė į Magadaną. Čia jį sutiko kalėjimo viršininko žmona ir viršininko Volga nuvežė į kamerą. Dirbo anglių kasykloje. Per Jaltos konferenciją V.Čerčilis paprašė, kad jam gėjų romansus dainuotų ir V.Kozin. Teko katorgininką išprausti, aprengti ir vežti per visą Aziją į Krymą (Tatjana Volskaja rašo, kad tai netiesa, nutyli apie dainininko homoseksualumą.). Viršininko žmona, sako, graudžiai verkė. Prieš karą šiame Metropol su savo meiluže, budelių budelio Jagodos žmona (ar Ježovo, reikia patikrinti) susitikinėjo Michailas Šolochovas. Jo šeimoje buvo keturi vaikai, gera ir graži žmona, bet genijui to nepakako. NKVD organizavo jį nušauti, bet spec. operacija nepasisekė. Retas atvejis.
Ir kai man pasakė, kad turėsiu paimti JAV komunistus iš Metropol, buvo aišku, kad negalima praleisti progos pažvelgti į to kruvino viešbučio sienas ir laiptus. Bet čia manęs laukė siurprizas, tarsi tų įvykių, kuriuos paminėjau, tąsa.
Įeinu, kambarys didelis kaip mokyklose mokytojų, nieko ypatinga, nejaukus. Mane pasitiko vyras ir moteris, maždaug mano amžiaus (man tada buvo gal kokie 35), simpatiški. Vyras inžinierius, kompiuterių specialistas. Man sako: „Sustumkime tas lovas vieną prie kitos“. – „O kam to reikia? Galite gulėti atskirai, o jeigu sušalsite, galite nueiti vienas pas kitą. Romantika“. – „Matote mes su žmona nusprendėme turėti dar vieną vaiką ir jį pradėti čia – socializmo sostinėje“. Tai jau strategija, reikia lovas sustumti. Pajudinau lovą, nejuda, sunki, masyvi. Sakau, pakviesiu Sašą, tą, kuris rašo ir viską seka. – „O kiek vaikų jau turite?“ – „Septynis“. – „Kokie vardai?“ (Saša užrašė, paskui visas Komitetas juokėsi). – „O kiek kambarių tame dangoraižyje turite?“ – „Butas vienas, kambariai septyni, trys vonios, trys tualetai. Tokie mūsų butai.“
Visą dieną pravažinėjome. Visasąjunginė pasiekimų paroda. Kremlius. Gumas. Sokolnikų parkas. Gruzinų šašlykinė, viščiukas tabaka, kebabai, vynai labai patiko. Restoranas Aragvi.
Parvažiavome atgal į viešbutį. Kambarį jau sutvarkė kambarinė, kai mūsų nebuvo. Žiūrėdamas į sustumtas, gražiai paklotas lovas, klausiu: „Ar dar turėsite jėgų pradėti vaiką?“ – „No problem“. Juokiasi, malonūs žmonės tie amerikiečiai.
Išėjome į lauką, jau temo. Klausiu: „O kas jums Maskvoje padarė blogą įspūdį? Kas gal nepatiko?“ –„Viskas o‘key. Tik gatvėse nematėme šunų. Buržuazinė spauda rašo, kad rusai suvalgė visus šunis, kadangi jiems trūksta maisto.“ Saša mirktelėjo man, sako rusiškai: „Apgink socializmą“. Pagalvojęs, išmuštas iš vėžių, sakau: „Šunų yra, nedaug, bet juos labai myli. Prie socializmo žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis. Jiems nereikia kompensacinės šunų meilės. Jie myli vienas kitą. Jūs to nesuprasite“.
Atsisveikinome, atsibučiavome. Sakau: „Saša, vežk mane į bendrabutį. Neturiu jėgų, pavargau kaip šuo.“ Melas atima jėgas.
Su Saša mano ryšiai nenutrūko, jis už šią ekskursiją gavo premiją. Paskui, po dviejų ar trejų metų, kai mane užpuolė Bagdonas, padugnė iš Kauno, dar vienas pulkininkas ir dar viena padugnė kolchozo pirmininkas, jis man padėjo juos pastatyti į vietą, gelbėjo. Ne visi saugumiečiai buvo kvaili ar žvėriški. Dabar galvoju, kad Artūras Paulauskas, lyg ir gimęs tokioje aplinkoje, būtų buvęs visai neblogas prezidentas, kurį bandyta voratinkliu suvystyti. Nesuvystė, žinoma, tik užgrūdino jo flangą. Visi mes protingi, kai gręžiojamės atgal.
Kaip tos istorijos susijusios su Lietuvos dabarties aktualijomis?
Lietuva vis grybauja. Beveik visose srityse, gal, išskyrus gynybos ir saugumo, neturi strategijos. Elgiamės (turiu omenyje institucijas), impulsyviai, todėl, kaip sakoma, vaiko arba nėra, arba jis be galvos.
Galite pateikti konkrečių pavyzdžių?
Pavyzdžių? Šimtai. Štai pedofilijos skandalas. Vėl Garliavos patvorys? Aukščiausi asmenys svarsto, kaip išsukti vaikiną, kuris vadovavosi ideologija. Vakaruose madinga, kad vaikams reikia neatimti šito malonumo. Nes tai padeda verslui, tai kuria verslą – kaip narkotikai, alkoholis.
Mūsų aukščiausi pareigūnai sprendžia klausimą kas, kur ir kaip nutekino informaciją. O klausimą reikia spręsti strategiškai: kur sukurti Lietuvoje pedofilijos tinklai, kas kūrė, kieno pinigai, kur motinoms, norinčioms gauti pinigėlių, kurie lengvi ir nekvepia, vesti savo vaikus. Kas jau vedė, kas dar turi tik nuomonę. Štai klausimas.
Valstybės misija turėtų būti apsaugoti vaikus, o ne slėpti pedofilijos tinklus. Valstybės misija – rinkti mokesčius iš visų piliečių, taip pat ir tų, kurie evakuoti. Dviguba pilietybė – o‘key, jeigu moka mokesčius Lietuvai. Pinigai reikalingi daktarams, seselėms ir slaugėms, kad neskurstų – kaip dabar.
Strateginis klausimas, kodėl Lietuva uždarinėja gimdymo namus Jurbarke ir Tauragėje, jeigu Švedijoje visos ligoninės, taip pat ir mažos, laukia atidarę duris ir langus? Operacinės paruoštos, lempos įjungtos, protokolai, ką daryti, kaip daryti, iškabinti, verda kavą daktarams, kurie daryti operacijų atvyksta visu pulku iš kitur. Net iš Lietuvos. Chirurgas gyvena Lietuvoje, dirba Švedijoje. Tai ar sunku tokias misijas, tokiu desantu, organizuoti į Kupiškį? Kodėl švedai vykdo misiją, o Dulkys – ne?
Pieno gamintojai reikalauja pinigų pienininkystei, nes kritus pieno supirkimo kainoms, smulkieji ūkiai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje
Ir kas neleidžia pienininkams atlyginti teisingai? Kaip galima leisti Rokiškio sūriui iš jų vogti? Strateginis sprendimas: melžėjams moka pusę parduotuvės kainos.Ir taškas.
Kai prasidėjo II pasaulinis karas, Anglijoje nebuvo kam melžti karvių, visi išėjo į karą, o tiekimo grandinės nutrūko (vokiečiai pasistengė). V.Čerčilis priėmė strateginį sprendimą: valstiečius grąžinti namo karvių melžti. V.Čerčilis buvo strategas. Kur mūsų čerčiliai, kur mūsų vinstonai?
Jūsų gyvenime istorija sekė istoriją...
...Kaip tas žmogus, sutiktas prieš 30 m. Tuomet senelių namuose įkurdinau savo 78 metų tetą. Galvoju, reikia susidraugauti su daktare, gal geriau rūpinsis senele. Daktarė buvo maloni. Vieną kartą, kai nuvažiavau senelės lankyti (rajono centre), man sako: „Čia turime įnamį, kuris nori mokytis anglų kalbos. Nusipirko satelitinio ryšio anteną, žiūrės BBC ir CNN ir mokysis“. Sakau, kad jam padėsiu, kitą kartą atvešiu vadovėlį, iš kurio mokiau Zitos Šličytės dukterį, paskui ir gailestingąją seselę Rūtą, kuri nusprendė išvažiuoti į JAV, kad galėtų gydyti sūnų nuo narkomanijos. Sakau, tas įnamis tikrai pramoks kalbos. Kitą mėnesį atvažiavęs į senelių namus, patraukiu tiesiai pas tą studentą, tebūna jo vardas Kazimieras (ir vardas, ir pavardė man žinomi, mačiau jį ir per televizorių).
Einu per atsarginį įėjimą, ne paradinį. Čia pasklidę namų gyventojai. Seneliai, su negalia, be rankų ar kojų. Man – sunkus vaizdas, aš sentimentalus subjektas. Klausiu: „Kur čia šiame aukšte rasti poną Kazimierą?“ Vienas guvesnis senelis juokiasi bedante burna: „Sakyk, ne ponas, o pusė pono. Eime, nuvesiu prie jo kambario“. Nuėjome. Darau duris, neužrakintos. Įeinu. Tuščia. Garsiai klausiu: „Kur jūs, pone Kazimierai?“ Atsiliepia nuo spintos: „Aš čia, valau dulkes“. Nulipo su šlapiu skuduru. Netekau žado: žmogus, galima sakyti, buvo be rankų ir be kojų, t.y. tik kažkokie tų galūnių strampai buvo, bet neatpažįstami kaipo tokie.
Kai mes susipažinome, susidraugavome, nuolat užeidavau, kai ten lankydavausi.
Man šis susitikimas padarė nepaprastą įspūdį. Supratau, deja per vėlai, kokie teisingi yra poeto žodžiai: „Kiek mažai yra žmonių, su kuriais norisi kartu atsibusti, nusišypsoti. Dar nusišypsoti, išgerti kavos, ir laukti žinių, kad viskas yra ir bus gerai.“
Ką palinkėtumėte „Lietuvos aido“ skaitytojams?
Negražu ir nepadoru dengti neveiklumą skandalais ir skandaliukais. Taigi, mūsų politikams linkiu rimtos politikos. Teisingesnės. O skaitytojams – sugebėti atskirti politikų bandymus vieną skandalą ar melą dengti kitu.
Dėkoju už pokalbį
Atgal
.jpg)
