Matydamas tragišką lietuvių tautos padėtį ir manydamas, kad viena seniausių Europos kalbų – lietuvių kalba – netrukus išnyks, poliglotas Jurgis Zauerveinas

Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkai atskleidė dar daugiau Kukuliškių piliakalnio paslapčių. Jau žinoma, kaip atrodė čia stūksojusi gyvenvietė, kaip ji buvo įtvirtinta.

Šie metai prasidėjo minint  Lietuvos vėliavos pakėlimo Gedimino kalne 105-ąsias ir mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio gimimo 310-ąsias metines.

Kokie gi mes, lietuviai, esam: geraširdžiai ar pikčiurnos? Pakantūs, ar žiaurūs? 

Šiandieninėje Lietuvoje nutylimi LDK pasiekimai, jos jėga, kurios net mongolų imperija įveikti nesugebėjo. Juk mongolai kalbėjo apie užkariavimus iki paskutinės jūros. 

Mazovija ir Haličas-Volynė prieš Sūduvą 1248 m.

Mindaugo laikais ir vėliau pagrindinės Lietuvos užsienio politikos, diplomatinės veiklos ir karinės ekspansijos kryptys buvo Vokiečių ordino valdos, o per jas 

Praėjo 80 metų, kai 1944 m. birželio 3 dienos ankstų rytą nacių SS baudėjai, keršydami už raudonųjų partizanų netoliese nukautus kelis Vermachto karius, apsupo kaimą ir, suvarę į kluonus, gyvus sudegino 119 nekaltų žmonių.

4 kilometrų nuotoliu nuo mano gimtųjų Svylionių kaimo yra vienas šiaurryčiausių Lietuvos miestelių Adutiškis. Manoma, vardas kilęs nuo asmenvardžio  Aduta (ar Adutis).

Didžioji Europos sengirė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose – lėmė, kad joje gimęs ir susiformavęs etnosas – aisčiai, aisti(j)ai (XIX šimtmetyje pradėti vadinti baltais)

Kai 2008 – 2015 m. iškilus respublikos žurnalistas ir kolekcionierius Vilius Kavaliauskas atkaklių paieškų archyvuose surastas žinias apie Vyčio kryžiaus ordininkus, dėliojo į septynių tomų monografiją „Lietuvos karžygiai“, tuomet nepavyko rasti jokių biografinių žinių apie Klaipėdos vadavimo karžygį Povilą Ušacką.

Prūsija – Lenkijos kunigaikščių karinės ekspansijos ir kryžiaus žygių objektas

Norint suprasti dabartį, būtina pasinerti į praeities įvykius. Istorija kartojasi. Ji sugrįžta įvairiais bruožais ir įvykiais.

Apie 1009-ųjų metų reikšmę Lietuvos istorijai daugiausia kalbėta apie 2009 m., ruošiantis Lietuvos tūkstantmečiui ir jį minint. Kai kurie šio minėjimo inspiruoti darbai pasirodė ir kiek vėliau, bet galiausiai dėmesys šiai temai nuslopo.

Jau prabėgo 75 metai, kai į Vakarus paskutinį kartą per vadinamąją geležinę uždangą sėkmingai prasiveržė Lietuvos laisvės kovotojų pasiuntiniai ir bent iš dalies įvykdė uždavinį – perduoti žinias į laisvąjį pasaulį.

Tikriausiai kiekvienas Lenkijos gyventojas žino Katynės, kiekvienas Baltarusijos gyventojas žino Chatynės, o kiekvienas Lietuvos gyventojas žino Pirčiupio žudynes.

Prabėgo šimtmečiai nuo penktojo m.e. amžiaus. Neramūs prūsai, būdami arčiausiai vakarų Europos, ypač jų galingi žyniai gerai suprato kylantį per krikščionybę pavojų. 

1944-ieji – sudegintų lietuviškų sodybų ir kaimų metai. Sovietų naratyvui tinkanti vokiečių sunaikinto Pirčiupių kaimo (1944.06.03) istorija buvo plačiai viešinama, nutylint

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Europos šalyse prasidėjo intensyvi gyventojų migracija, kurios dažniausia ir bene svarbiausia forma buvo repatriacija. 

Žinias apie Lietuvos gyventojus, po 1917 m. likusius gyventi sovietinėje Rusijoje pradėjau rinkti 1984 m. Tuomet dar sutikdavau vieną, kitą lietuvį, dalyvavusį 1917 m. bolševikiniame perversme ir Pilietiniame kare.