Įvykiai
07 22. Ir vėl gražus jubiliejus Jurbarke
Jonas Duoba
Prieš porą metų Jurbarkas dideliu mastu, gražiai ir turiningai pažymėjo miesto įkūrimo 750-ąsias metines. O š. m. liepos 15-17 dienomis Jurbarko miesto ir (Jurbarko) rajono žmonės vėl šventė gražų jubiliejų – Magdeburgo teisių (miestui) suteikimo 400-ąsias metines. Tas teises miestui 1611 m. lapkričio 4 dieną suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Taigi, tikrasis jubiliejus šįmet bus tik lapkričio 4 dieną. Tačiau tada vyks tik vienos dienos šventinė konferencija, o plačiau ir įdomiau jubiliejų pažymėti organizatoriai pasiūlė kiek anksčiau, vidurvasaryje, kada ir dienos daug ilgesnės bei šiltesnės, kada daugelį renginių galima atlikti ne uždarose patalpose, o po atviru dangumi – miesto aikštėse, slėniuose, panemunės lankose ir pan., kas neįmanoma trumpomis, šaltomis, drėgnomis vėlyvo rudens dienomis.
Truputėlis Jurbarko istorijos. Ne kiekvienas, Lietuvos regioninis centras – miestas turi tokią turiningą praeitį ir dabartį kaip Jurbarkas.
Oficialia miesto įkūrimo data laikomi 1259 metai, tačiau istorikai ir archeologai tvirtina, kad toje nuostabaus grožio, trijų upių – Nemuno, Mituvos ir Imsrės santakos aplinkoje prieš pusę tūkstantmečio jau buvo gyvenvietė. Praeitą pavasarį, atliekant didelio užmojo Kauno gatvės rekonstrukcijas, žemės kasėjai kelių metrų gilumoje rado karsto ir gerokai aptrūnijusių moters griaučių likučius. Manoma, kad tai 4-ojo amžiaus palikimas. Taigi, čia būta gyvenvietės žymiai anksčiau, negu buvo iki šiol manyta.
1259 m. dešiniajame Nemuno krante, į rytus nuo Mituvos, ant šventojo Jurgio kalvos vokiečių kryžiuočiai, padedant Livonijos ordino broliams, pastatė galingą pilį, kurią pavadino Georgenburg‘u (Jurgio pilis). Kryžiuočiams tai buvo svarbi bazė puldinėti vakarines lietuvių gentis. Lietuviai stengėsi sustabdyti kryžiuočių veržimąsi į rytus, todėl jie netoli Georgenburg‘o pilies, ant Bišpilio kalvos pastatė Bisenės pilį, kuri buvo stipri atsvara kryžiuočių antpuoliams.
1336 m. kryžiuočiai Georgenburg‘o pilį rekonstravo ir ją pavadino Jurgenburgu. Lietuviai daug kartų puolė šią pilį, bet jos užimti vis neįstengdavo. Tai pavyko tik Vytautui Didžiajam 1403 m. Toje pilyje Vytautas kurį laiką gyveno su savo šeima. Po Žalgirio mūšio pagal Melno taikos sutartį (1422 m.) Jurgenburgo pilis ir gyvenvietė atiteko Lietuvai. Miestas pradėjo sparčiai plėstis. Pirmosios rusų okupacijos (nuo 1795 m.) buvo vadinamas Jurburgu, ir tik 19-ame a. susiformavo lietuviškas vardas Jurbarkas.
Geografiniu ir ekonominiu požiūriais vietovė buvo labai palanki vystytis prekybai, amatams, įvairiam verslui, nes sausumos ir vandens keliai vedė pas pagrindinius prekybos partnerius – į Klaipėdą (Mėmelį), Karaliaučių, Dancigą, Varšuvą. 1430 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, įrengta turgavietė. Greta lietuvių mieste gyveno ir santarvėje veikė kitų tautybių bei konfesijų žmonės – žydai, vokiečiai, lenkai, rusai.
1529 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis gyvenvietę, vadintą dvaru, padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai. Ji rūpinosi dvaro modernizavimu, plėtimu, paskyrė savo vietininką – seniūną Joną Kazakevičių. Tokia karalienių ir jų vietininkų tradicija tęsėsi nuo XVI a. iki XVII a. Jurbarkas buvo kaip valsčiaus centras, dažnai vadinamas karališkuoju dvaru. Palaipsniui Jurbarkas tampa svarbiu prekybos centru. Visapusiškai miestas pradėjo augti po 1611-jų metų, kada jam buvo suteiktos Magdeburgo teisės (suteikiančios miestui savivaldą). Tuo metu mieste gyveno 3000 gyventojų. Miesto burmistrui buvo paruoštas atspaudas su miesto herbu (trys baltos lelijos raudoname skyde). Mieste buvo pastatyta rotušė, keletas parduotuvių, atidaryta muitinė, praplėsta turgavietė, kurioje vieną kartą per savaitę vykdavo turgus.
1795 m. Rusijai okupavus Lietuvą, Jurbarkas tapo rusų vakarinės provincijos miestu, kurį carienė Jekaterina II padovanojo savo favoritui kunigaikščiui Platonui Zubovui. 1846 m. caras Nikolajus I Jurbarką ir jo kraštą padovanojo kunigaikščiui generolui Ilarionui Vasilčikovui.
XIX a. antroje pusėje ir XIX pradžioje miestas toliau augo, vystėsi prekyba, buvo prekiaujama miško medžiaga, žemės ūkio produkcija: javais, gyvuliais, linais ir kt.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904 m.) Jurbarkas buvo svarbus nelegalios spaudos centras.
1907 m. buvo pastatyta neogotikinio stiliaus švč. Trejybės katalikų bažnyčia, kurios vidaus apdaila užbaigta 1910 m. Jurbarko rajone veikė ir daugiau katalikų bažnyčių (Skirsnemunėje, Girdžiuose, Vertimuose). Jurbarke ir Žvyriuose veikė evangelikų liuteronų bažnyčios. Pačiame Jurbarke buvo žydų sinagoga, rusų ortodoksų cerkvė.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, po 10 mėnesių Jurbarke išrenkama miesto taryba, sudaryta iš 33 asmenų (15 lietuvių, 13 žydų, 4 vokiečių, 1 ruso).
1924 m. Jurbarko valsčius priskiriamas Raseinių apskričiai. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje mieste veikė garinis malūnas, elektrą gaminanti stotis, lentpjūvė, linų perdirbimo ir baldų perdirbimo fabrikai, mechanikos dirbtuvės.
1940 m. birželio 15 dieną prasidėjus sovietų okupacijai, Jurbarke gyveno apie 5400 gyventojų, kurių daugumą sudarė lietuviai (56 proc.), žydai (42 proc.). 1940 m. liepos 7 d. Jurbarke kilo stambus gaisras, sunaikinęs beveik 400 namų, daugiausia Kauno g. Smarkiai nukentėjo bažnyčia, išdegė vidus, sudegė bokštų smailės, kurios buvo atstatytos tik po 55 metų.
1941 birželio 14 d. prasidėjo masinis Lietuvos žmonių trėmimas į Sibirą. Po 8 dienų kilo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. 1944 m. vasarą prasidėjo antroji sovietų okupacija Lietuvoje. Trėmimai ženkliai sumažino Jurbarko gyventojų skaičių (1959 m. jų buvo apie 4400).
1947 m. Jurbarkas iš valsčiaus centro tampa apskrities centru, nuo 1950 m. – rajono centru.
Sovietmečiu įkurta statybinių medžiagų įmonė, 1978 m. pastatytas ilgiausias tiltas per Nemuną. Statybinių bei kitų įmonių atsiradimas, sąlygojo sparčią miesto plėtrą, ir 1990 m. kovo 11 dieną mieste gyventojų buvo beveik 15000.
Lietuvai tapus nepriklausoma, organizuojama Jurbarko miesto savivaldybė, kurios Tarybos pirmininku skiriamas sąjūdininkas, veterinarijos gydytojas Antanas Juozas Kazakevičius, veiklus, sumanus žmogus. 1995 m. Jurbarko meru išrenkamas konservatorius Stasys Makūnas. Tais pačiais metais pertvarkoma Lietuvos administravimo sistema. Jurbarko rajonas priskiriamas Tauragės apskričiai.
1997-2007 m. Jurbarko rajono meru buvo renkamos Aloyzas Zairys - talentingas, darbštus, šviesaus proto, labai humaniškas ir draugiškas žmogus, deja, dėl sunkios ligos per anksti pasitraukęs iš gyvenimo. 2007 m. meru išrenkamas Algirdas Gudaitis. Dabartinis Jurbarko rajono meras - Ričardas Juška.
Jurbarko kraštas savo unikaliu gamtos grožiu, vandens telkiniais, piliakalniais, pilimis yra patrauklus turistams. Miesto ir rajono valdžia, panaudodama Europos Sąjungos struktūrinius fondus, taip pat savo valstybės investicijas, paruošė įvairių projektų programą gerinti gyventojų ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, sveikatos ir socialinę apsaugą.
Šiuo metu rajone yra dvi gimnazijos, 3 vidurinės, 13 pagrindinių mokyklų, 2 mokyklos - darželiai. Rajone veikia 5 kultūros centrai, 5 muziejai, turizmo informacijos centras.
Jurbarkas ir jo kraštas davė Lietuvai daug įžymių mokslo, meno, kultūros veikėjų: profesorius habilituotas daktaras Jonas Kubilius (1921 m.) – visų laikų įžymiausias lietuvių matematikas, sukūręs naują kryptį matematikoje – tikimybių skaičių teoriją, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius; profesorius habilituotas daktaras Arnoldas Piročkinas (1931 m.) - lituanistas, rašytojas; profesorius habilituotas daktaras Vytautas Urbonavičius – vienas žymiausių Lietuvos archeologų; profesorius habilituotas daktaras Antanas Kaminskas (1932-2010 m.) – unikalus termoizoliacinių medžiagų instituto įkūrėjas, daugiametis instituto direktorius, chemikas-technologas; Konstantinas Glinskis (1886-1938 m.) – aktorius ir režisierius; Lidija Meškaitytė (1927-1993 m.) - pripažinta liaudies menininkė, daugybės miniatiūrų, akvarelių autorė; Jurgis Baltrušaitis (1873-1944 m.) – poetas, vertėjas, diplomatas; Antanas Šabaniauskas (1903-1987 m.) tarpukario ir pokario laikų lietuvių estrados solistas (tenoras); Antanas Giedraitis (Giedrius) (1892-1977 m.) – poetas, pedagogas.
Jurbarkas draugiškai bendradarbiauja su užsienio valstybių miestais Krailshaimas, Berlyno Lichtembergas (Vokietija), Rynas (Lenkija), Bogensas (Danija), Laakdalis (Belgija), Glamorganas (Didž. Britanija), Niemanas (Rusijos Federacija).
Magdeburgo teisių 400-ajam jubiliejui paminėti buvo numatyta trijų dienų renginių programa. Festivalio pradžia - liepos 15 dieną. 16 val. miesto kultūros centre atidaryta tautodailininkės Laimos Ašmontienės kūrinių paroda. Kultūros namų direktorė Danutė Samienė pasveikino šventės dalyvius ir palinkėjo visiems geros nuotaikos. Kultūros namų choras „Verdenė“ sudainavo keletą lietuviškų dainų. Apžiūrėję dailės kūrinius, šventės dalyviai persikėlė į kitą salę, kurioje vyko kraštiečių susitikimas „Amžių šimtmečiai, žmonių dienos ir darbai“. Susirinkimą pradėjo choras „Verdenė“ jurbarkiečių himnu „Pjaun broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius“. Chorui pritarė publika. Konferenciją vedė švietimo skyriaus vedėjas Antanas Gvildys. Kiekvienam pakviestam prelegentui buvo prisegtas tik tam asmeniui būdingas įdomus epitetas. Pasveikinęs mielas sesutes ir malonius broliukus gražiame Nemuno krašte, Antanas Gvildys suteikė žodį svariausiam rajono žmogui - merui Ričardui Juškai. Šventės dalyviams jis papasakojo apie didžiulius svarbių darbų užmojus, rekonstruojant ir renovuojant daugelį miesto objektų ir kaip panaudojamos Europos Sąjungos lėšos.
Rajono administracijos direktorius Petras Vainauskas pažymėjo, kad ši sueiga nėra mokslinė konferencija, konferencija vyks lapkričio 4 dieną. Jis pasiūlė pažiūrėti dokumentinį filmą apie rajono žmonių gyvenimą, kuriame pasakojama apie pasikeitimus, vykstančius mieste ir rajone. Sueigos dalyviams buvo dovanojamos jubiliejinės šokoladinių saldainių dėžutės.
Choras „Verdenė“ atliko Jurbarko kompozitoriaus ir poeto Kęstučio Vasiliausko dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Šią dainą dėl melodijos paprastumo ir skambesio visuomenėje įprasta vadinti antruoju Lietuvos himnu. Daugelio dainuojama daina „Geltona spalva – tai saulė...“ taip pat yra Kęstučio Vasiliausko kūrybos vaisius, nors daugelis šį kūrinį priskiria liaudies kūrybai:
Geltona spalva – tai saulė,
Žalia spalva – tai laukų spalva,
Raudona spalva – tai kraujas,
Kartu jos tai Lietuva...
Atgal
.jpg)
