Įvykiai
03 10. Mintys tarptautinę rašytojų dieną
Emilija Liegutė
„Kovo trečioji – tarptautinė rašytojų diena“ - garsiai skelbė visi kalendoriai. Tad kaip gali apsieiti be svečio – rašytojo tokia garsi mokykla kaip Alytaus katalikiškoji Šv. Benedikto gimnazija! Negali, nes visokiomis progomis jie kviečiasi pas save rašytojus, skaitytojus (suprask, aktorius) ir visokius kitokius kūrėjus. Kviečia, nes nori ne tiktai į kitus pasižiūrėti, bet ir save parodyti. Savo išradingumą, kūrybiškumą, toleranciją, laisvą požiūrį į visą aplinką – nemanykit, jog nuo pirmos klasės jiems kalamas į galvą tik dievobaimingumas.
Šį kartą – jau nebe pirmą, nes Alytus – mano gimtasis rajonas, garbė svečiuotis teko man. Ir užpuolė mane susitikime su pradinukais aukštyn pakeltos rankos! Vaikai ne tik inscenizavo mano knygelę ,,Inga”, bet jiems labai magėjo sužinoti: ką dabar rašau, ką dar ketinu rašyti, ką veikiu, kai nerašau, ar rašiau, besimokydama mokykloje, kiek man metų ir t. t. Į daugelį klausimų atsakiau, tik savo metus nuslėpiau. Nes argi tuomet jie patikėtų, kad, išėjusi į Tuskulėnų parką pasivaikščioti, šalia kurio gyvenu, aš mušuosi su vaikais sniegais, voliojuosi pusnynuose, lipdau senį Besmegenį, pasakoju jiems būtus ir nebūtus nuotykius, - žodžiu, bendrauju kaip lygus su lygiu. O jeigu pasakysiu savo metus, vaikai nepatikės! Nors... Išsirengiau į poeto Justino Marcinkevičiaus laidotuves. Atsargiai lipu slidžiais, apledėjusiais namo laiptais ir šalia manęs tarsi iš po žemių išdygo tikriausiai pirmokėlis su kuprine ant pečių. Ėjo iš mokyklos. Ir štai dialogas:
- Sveika.
- Sveikas. Tai geras berniukas. Mandagus, sveikinasi...
- Kaip gyvuoji?
- Gerai. Tik va, nelaimė. Mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Einu į laidotuves. Ar žinai šį poetą?
- Žinau, žinau! Mes vaidinome ,,Grybų Karą”! Aš buvau Baravykas! Tai ko tu taip pamažu eini? Lėk greičiau! Lėk, pavėluosi!
O parvažiavusi iš Alytaus, įsijungiau radiją, klausau ,,kultūros valandėlės” ir taip skaudu darosi... Kalbama vien apie verstinę literatūrą. Džiaugiamasi – ir į tokią gausybę kalbų verčiami romanai, ir tiek daug gerų vertėjų yra, po bibliotekas vežiojamos knygos... ,,Dieve, Dieve...” -
rūpinasi pradinukų mokytojos. Visai neturi originaliosios literatūros knygų. Ne tik bibliotekoje nėra, bet ir vadovėliuose. Kai buvo ,,Šaltinėlis”, tai dar vieną kitą lietuvių rašytojo ištraukėlę rasdavai, o ,,Pupa” tik užsienio rašytojais remiasi. O kur lietuvių klasika! Juk yra išleistos plonos, pritaikytos vaikams Donelaičio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, V.Krėvės ,Vaižganto, Maironio, K.Binkio ir kt. knygelės. Aš pati jas pirkau, rinkau - galvojau, anūkei reikės. Nereikėjo, atidaviau bibliotekai...
Alytiškės mokytojos sako, jog vaikai net neištaria ,,Antuanas de Sent Egziuperi” - bibliotekoje paprasčiausiai prašo ,,Antano”!
Kūrybingas mokytojų kolektyvas randa išeitį – organizuoja įvairius konkursus, parodėles. Neseniai buvo ,,gražiausių žodžių” konkursas ir dabar tie gražiausių žodžių ,,laureatai” kabo ant sienos lentoje: ,,mama, tėvynė, gimtinė, Lietuva, meilė, vienybė, namai, krepšinis...”
Direktoriaus pavaduotoja Teresė Lagienė širdingai organizuoja konkursus, mokyklos direktoriaus Vytauto Bigailos galvoje irgi gimsta puikios idėjos, tad galima gėrėtis sportinių konkursų trofėjais, piešinių, kaukių, karpinių parodomis. Tačiau bene įdomiausias konkursas, kuriame, suprantama, geriausiai pasirodė benediktiečiai – respublikos vaikų sukurta knyga ,,Malda mūsų gyvenime”. Ją išleido Kauno darželio - mokyklos bendruomenė ,,Šviesa” ir kunigas Vytenis Vaškelis. Didelio formato, pačių vaikų piešiniais iliustruota knyga jaudina iki ašarų. Joje Kauno, Utenos, Panevėžio, Alytaus, Kupiškio vaikai kalbasi su Dievuliu, Jo prašo, Jam dėkoja, guodžiasi, bet svarbiausia - tiki Dievo gerumu, gailestingumu, meile ir patys Jį myli. Štai šešerių metų kaunietės Gustės Paškevičiūtės malda: ,,Dieve, noriu, kad tėtis būtų sveikas, mama sveika ir sesė sveika. Noriu, kad žemėje niekas nesirgtų. Dar labai noriu turėti kačiuką, net ne vieną, visą šeimyną – mamą, tėvelį ir mažą vaikelį. Dieve, išpildyk šį mano norą.” Kaip būtų gera, kad visos Lietuvos mokyklos šitaip kurtų. Ir temos turėtų būti įvairios. Tik skatinkime vaikų kūrybiškumą, išguikime iš mokyklų ,,puskalbę”. Nes dabartinis jaunimėlis be šiukšlių ,,tipo, karoče” paprasčiausio sakinio nesurezga.
Antai alytiškė bibliotekos vedėja Asta Matažinskienė sugalvojusi plakatą, kur kiekvieną vaiko perskaitytų knygų šimtą puslapių pažymi raudona žvaigždute, o gale metų pakviečia vaikų tėvus ir surengia šventę – apdovanojami šimtinių laureatai. Vaikai noriai skaito P. Mašioto pasakėles, J.Marcinkevičiaus ,,Grybų karą”, A. Matučio ,,Margaspalvė genio kalvė”... Verstines jiems įpiršti sunku.
Artėja Užgavėnės – vėl bus šventė – paskelbtas didžiausio ir skaniausio blyno konkursas. Kas užklys alkanas, išvyks sotus.
Beje, ar Švietimo ministerija, ar kita kokia ,,galią” turinti jėga sugalvojo suardyti darnų, jau tradicijas turintį katalikiškų mokyklų darbą – rengiasi išvaikyti gimnazijas, vidurines mokyklas ir paversti jas pagrindinėmis. Ar pagalvoja tie ,,reformatoriai”, ką daro? Vietoj džiaugęsi gerai, krikščioniškai išauklėtais mokiniais, jie kerta vaikams galvas, ir tie paskui nežino, kas esą.
Karoče, su širdgėla man apie tai kalbėjo mokyklos direktorius Vytautas Bigaila, ir aš pati jam, tipo, pritariau.
Nuotr. Ritos Mizgirdienės
Atgal
.jpg)
