Kelionės
01 05. Ukrainos pilių mūruose dar girdisi mūsų protėvių žingsnių aidai (Pabaiga)
Juozas Elekšis
Černovicai — jau Bukovina. Čia jaučiasi austrų įtaka. Išlikęs senas dar Karioto statytas bokštas. Visur mūsų protėviai čia statė mūrinius įtvirtinimus, nors net Vilnius turėjo tik dvi mūrines ir keturias medines įtvirtinimo sienas. Tose vietose senovėje gyveno skitai. Jie turėjo kontaktų ir su netoliese buvusias baltais. Osetinų mokslininkai įrodinėja, kad skitai buvo jų protėviai. Jų kalba galima išaiškinti daugelio čia esančių hidronimų, vietovardžių pavadinimų. Antai „don, dun“ jų kalba reiškia vandenį. Tose vietose iš tiesų daug upių su panašiai skambančiais pavadinimais: Dunojus, Donas, Donecas. Matyt ne veltui ir lietuvaitės dainose eina semti vandens, griebia šieną prie Dunojėlio. Bukovinoje žmonės labai mėgsta puošybą. Skurdus namukas, bet ant sienų ornamentai. Net ant senos daržinės durų puošyba. Labai gražios mažas cerkves imituojančios koplytėlės, o trobos beveik be išimties su „lietuviškai“ nuleistais stogų galais.
Plačios buvo valstybės valdos, turtingai gyveno didikai, bajorai. Bajorai vietoj savęs karan ėmė samdyti kitus žmones. Iš pradžių tai dalinai pasiteisino, nes sutikdavo tarnauti profesionalūs riteriai. Kai tai tapo masiniu reiškiniu, samdiniais tapo perėjūnai, lengvos duonos ieškotojai, kurie nesiruošė už pinigus padėti galvą, kartais, jei priešas pasiūlydavo daugiau, pereidavo jo pusėn. Nepaprastai didelę ir galingą Kamenecko - Podolsko tvirtovę gynė tik 1500 samdinių. Tvirtovė krito beveik be mūšio.
Černovicų centras primena Vilniaus senamiestį. Būdinga, kad beveik visuose Ukrainos miestuose stovi paminklas Ševčenkai ir visada prie paminklo, tiesa negyvų, gėlių vainikai ar girliandos. Turime ir ko pasimokyti. Neteko matyti grafiti piešiniais išpuoštų sienų, tvorų, vadinamųjų „bomžų“. Černovicų gatvėse daug memorialinių lentų žymiems žmonėms su... rumuniškom pavardėm. Tai nenuostabu - čia buvusi Moldavija. Miestas buvo net jos sostinė. Vėliau čia šeimininkavo mūsų kunigaikščiai, lenkai, vengrai, net čekai. Ukrainiečiai ne veltui sako: „Jūs buvote geriausi iš visų okupantų“. Tautos dažnai buvo priverstos ieškoti „geresnių okupantų“. Kai Vengrija ir Žečpospolita ėmė peštis kieno vasalas yra Moldova, jų valdovai netikėtai pasiskelbė galingosios Turkijos vasalais.
Haličas – gražus, ant Dniestro pakrantės išsistatęs senovinis miestas. Daug gražių namų skulptūrų. Kadaise tai Haličo - Volynės sostinė, kuri vėliau perkelta į Lvovą. Ką gi abu miestai verti to vardo.
Kunigaikštystę užkariavę totoriai, haličėnus vertė kartu žygiuoti prieš Lietuvą. Tačiau Mindaugas 1258 m. Burundajaus puolimą atrėmė. Tomis kovomis pasinaudojo ordinai — vietoje Tvankstės pastatytos Karaliaučiaus, o prie Kuršmarių -Klaipėdos pilys. Verta prisiminti, kad jau tada žmonės sugebėdavo susitarti iš gana tolimų kraštų.
Mindaugą Vorutos pilyje puolė koalicija, kur dalyvavo volyniečiai, ordino kariai, net žemaičiai. Mindaugas atlaikė ir šį puolimą. Jis nužudytas klasta. Treniota, vėliau Gediminas totorius jau pradėjo stumti iš rusiškų žemių, susigiminiavo su slavų kunigaikščiais. Mūsiškai, pradėję valdyti naujas žemes, apsikrikštydavo pagal rytų krikščionybės taisykles, todėl tapdavo beveik savais. Be to, jie atsivesdavo savas kariaunas ir žymiai sustiprėdavo ginimosi galimybės. Vien tai, kad lietuviai nepaisė totorių įsakymo neatstatyti sugriautų pilių ir atstatinėjo jas dar galingesnes, žmonėms suteikė saugumo ir pasitikėjimo jausmą.
Svyžas — keturkampė pilis, sienos nestoros, gražiai papuoštos, ypač aukštutinėje dalyje. Ją turkai paėmė gana lengvai, bet po trijų metų ji vėl atstatyta ir atlaikė antrą turkų puolimą.
Staroje Sielo pilies statybai Ostrogiškiui žemę davė Jogaila. Vėliau čia šeimininkavo Radvilos. Didžiulė gardinio tipo pilis turėjo 5 bokštus. Jos sienos aukštos, bet gana plonos, labai išpuoštos, ypač viršuje. Puošmenos primena ir Vilniuje matomas arkų imitacijas ant senovinių sienų. Gal jas darė net tie patys meistrai? Piliai teko du kartus atremti Chmelnickio kazokų puolimą. Tenka atkreipti dėmesį, kad šaunūs raiteliai kazokai, matyt, nelabai mokėjo imti pilis. Jų atakos paprastai būdavo įgulų atremiamos.
Lvovas daugeliui lietuvių puikiai pažįstamas. Jis garsėja savo puošniomis kapinėmis. Kai kas tvirtina, kad šis miestas gražesnis net už Vilnių. Jame gyvena per 800 tūkst. gyventojų, turi 100 įvairių bažnyčių. Daugiausia čia graikų katalikai. Jie pavaldūs popiežiui, bet laikosi rytų apeigų. Dėl patogios vietos jį nuo senovės norėjo užimti lenkai. Miestą jie paėmė po ilgų kovų. Po valstybės padalijimo atiteko Austro – Vengrijai. Koks istorinis neteisingumas! Kovodami su turkais, kurie veržėsi į austrų ir vengrų žemes, žuvo du Jogailos sūnūs. Abiejų Tautų kariuomenė, vadovaujama Jano Sobieskio prie Vienos sumušė turkus ir išgelbėjo šalį nuo baisaus jungo. Su turkais lietuviai kruvinose kautynėse kovėsi ilgus dešimtmečius. Kai valstybė nusilpo ir godūs kaimynai ją nutarė pasidalyti, apsišvietusia monarchija save vadinanti Austrija dalybose dalyvavo, o Turkija, su kuria kariauta net šešis kartus, gėdingo sandėrio atsisakė. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Ukrainos valstybė net du metus kariavo su Lenkija dėl Lvovo. Galiausiai miestą lenkai užėmė, nes juos rėmė prancūzai. Austro – Vengrija ir Vokietija dar 1916 m. paskelbė, kad atstato Lenkijos valstybę iš Rusijai tekusių sričių. Pradėti formuoti lenkų legionai. Ukrainiečiams tuo tarpu teko kovoti ir su Rusijos agresija. Tai buvo mirtina kova dviem frontais. Neišvengta baisumų. Per Ukrainą namo traukiniais grįždavo daug buvusių rusų belaisvių. Raudonarmiečiai juos tuoj įtraukdavo į savo gretas. Kai kurie ukrainiečių vadai ėmėsi žiaurių veiksmų. Juos išlaipindavo ir sušaudydavo. Galiausiai Ukraina įjungta į Sovietų sąjungą. Haličas, Lvovas liko Lenkijai.
Tik 1939 m. vokiečiams ir sovietams užpuolus Lenkiją, šios teritorijos prijungtos prie Sovietų Sąjungos. Prasidėjus karui, jau po 8 dienų čia pasirodė vokiečiai, nors sovietai kaip tik tose vietose planavo patys pulti, buvo sutelkę daug tankų. Hitlerininkai tuoj surinko lenkų profesorius ir visus sušaudė. Dabar čia yra ir sovietų prakeikto Banderos gatvė. Lvovas, kaip ir Vilnius, buvo lenkų trokštamas kąsnis. Kai sovietų kariuomenė 1919 - 1920 m. kare su lenkais prisiartino prie Varšuvos, lenkai apsuptame mieste išsilaikė iki kontrpuolimo ir išlaikė miestą savo rankose.
Miestas nuo seno buvo kultūros centras. Čia gyveno ir mirė rusiškos raštijos pradininkas carinėje Rusijoje Ivanas Fiodorovas. (Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje dar anksčiau ją Vilniuje pradėjo Skorina). Architektūra daug kur panaši į vilniškę - arkados, papuošalai, skulptūros. Turime pripažinti jų čia daugiau ir puošnesnių. Čia mirė ir palaidotas algirdaitis Kaributas Višnaveckis. Nuo seno mieste yra armėnų gatvė, labai graži jų bažnyčia.
Miestas buvo aptvertas galingomis gynybinėmis sienomis. Dabar likusios jų liekanos, nes austrai, kaip ir Vilniuje rusai, jas ardė ir pardavinėjo plytas. Siena turėjo net 20 gynybos bokštų.
Lenkai masiškai išvyko į Lenkiją. Išeiviai prie Vokietijos Lenkijos sienos net įkūrė miestą Lvovek. Dabar lenkų čia tik 2 proc., bet veikia net dvi, kaip ir rusų, kurie sudaro 15 proc. vidurinės mokyklos. Lenkų mokyklas lanko daug ukrainiečių, nes taip mano greičiau galėsią išvykti ir įsidarbinti Vakaruose.
Kai atvykome į Lvovą, ten vyko miesto šventė Visose centrinėse gatvėse kolektyvai dainavo už širdies griebiančias ukrainiečių dainas. Tik centre solistė klykė kažką naujovišką ir siaubingai nemelodingą. Džiugino, kad nors matėme svaigalus gurkšnojančius žmones, bet tik tris apgirtusius. Žmonės buvo mandagūs, paslaugūs.
Atrodo, kad ukrainiečiai unitai pamaldesni už lietuvius. Daug Marijos, tiesa, standartinių statulų. Prie jų ne dyvai pamatyti pamaldžiai rankas sudėjusį besimeldžiantį jaunuolį.
Įdomu, kad 1253 m. Haličo – Volynės valdovas Danilas iš popiežiaus gavo karaliaus karūną. Popiežius net pažadėjo organizuoti kryžiaus žygį prieš musulmonus, bet pažado neištęsėjo.
Čia gyveno ir genialusis 15 kalbų mokėjęs Ivanas Franko.
Kai vyko 1848 m. revoliucija, ukrainiečiai prie jos neprisidėjo. „Padėkodamas“ už tai čia apsilankė pats Austro – Vengrijos imperatorius. Vis dėl to austrai mieste pradėjo statyti galingą tvirtovę. Beje, austrai vertė visus vienuolynus užsiimti visuomenei naudingu darbu: globoti vaikų namus, senelių prieglaudas. Kurie to nedarė, juos uždarė.
Oleske gimė garsusis Žečpospolitos karalius Janas Sobieskis. Jis pagarsėjo tuo, kad praėjus 10 metų po Chotino kautynių, prie Vienos galutinai sumušė turkus. Tai sustabdė turkų veržimąsi Europon.
Lietuviai su haličėnais tai kariavo, tai bendravo, net giminiavosi. Volyniečiai ypač puolė jotvingius. Jotvingiai buvo geri ūkininkai, ten rasta net metalinių noragų. Kronikos rašo, kad užpuolikai tik vienoje sodyboje rado tiek grūdų, kad visų net negalėjo pagrobti.
Istorija taip susiklostė, kad mūsų istorinio paveldo branduolys atsidūrė užsienyje.
Podgorce pilyje buvo garsus ginklų muziejus, kuris išgrobtas rusų – lenkų karo metu. Žinoma, kad rusai dar nepadalijus valstybės iš čia trėmė žmones į Kalugą (tremti į Sibirą sugalvota vėliau).
Ukrainiečiai labai gerbia savo vėliavą. Jos plevėsuoja net ant šeimyninių kapų. Kaimuose nematyti tokių apleistų sodybų, kaip pas mus, jų nameliai gerokai mažesni nei mūsiškiai, bet tvarkingi.
Aplankėme Vladimirą, kurį užgrobė dar Gediminas. Tai buvo beveik Kijevui lygus miestas. Išlikę keturkampiai žemės pylimai (statydami juos, dėjo rąstus, tos sienos atlaikydavo net artilerijos smūgius).
Lankydamas Ukrainoje mūsų protėvių pilis, daug ką apmąstai. Mes pusšešto šimtmečio (1251 – 1795) atlaikėme galingų kaimynų - kryžiuočių ordino, Aukso ordos, Maskvos, o vėliau ir Švedijos spaudimą, vieninteliai, kartu su lenkais, tris kartus sukilime prieš carizmą, žemaičiai vieninteliai Europoje 1656 m. sukilo prieš to meto galybę švedus ir net du kartus pralaimėję, privertė juos pasitraukti pas ramesnius mūsų kaimynus. Lietuviai vieninteliai sukilo ir prieš sovietus 1941 m. Vokiečių okupacijos metais vienintelėje Lietuvoje nepavyko suformuoti SS dalinių. Tuo tarpu pavyzdžiu mums rodomų estų divizija, latvių net dvi divizijos kovėsi Rytų, vienas latvių pulkas - Vakarų, vienas - Vilniaus fronte. Vokiečių organizuotuose legionuose tarnavo apie 150 tūkst. latvių. Mes ilgiausiai iš visų pavergtų tautų ginklu priešinomės antrai sovietinei okupacijai. Vis dėlto istorijos girnos lietuvių vos nesumalė.
Kaip tai nebūtų skaudu pripažinti, prieš šimtmečius buvome žemesnės kultūros už kaimynus: mūsų valstybinių raštu, mokyklų, teismų, privilegijų ir bažnyčių kalba buvo nelietuviška. Dėl to nutautėjo mūsų elitas, siaurėjo etninės ribos. Ir tai prasidėjo dar savos valstybės gyvavimo laikais. Na ir vienybės mums kartais pritrūkdavo, kovodavome net savitarpėje. 1655 m. bajorai nesugebėjo susitarti ir neišėjo į karą, karalius kariuomenę pasiuntė prie Gdansko, todėl rusų kariuomenė be mūšio pirmą kartą užėmė Vilnių ir pagrobė valdovų rūmų brangenybes, kurios gerokai viršijo dabar muziejuje eksponuojamus bažnyčios turtus. Tai vienintelis, šį kartą gėdingas, atvejis kai valstybė galėdama neapgynė sostinės. Kiek mes netekome! Ko mes netekome! Drąsos mums niekada netrūko. O vienybės?
Atgal
.jpg)
(1).png)
