Kelionės
06 11. Lietuvos dienos Chersono srityje
Dalia Tarailienė
Pirmas pasakojimas
Baltas lėktuvo sparnas dar pora kartų pamojavo, ir mes nusileidome Kijeve, Borispolio oro uoste. Stebėtinai trumpas skrydis (tik 50 min.) neišvargino, tad žvalūs rinkomės savo gausų bagažą ir nekantraudami ėjome į naują mums aplinką - Ukrainą, apie kurią kalbame ir mąstome, dėl kurios verkiame ir pergyvename jau ne vienerius metus. Ir šie pirmieji žingsniai, tai pradžia mūsų projekto, dėl ko mes ir atvykome. Tai dalyvavimas XVIII tarptautiniame teatrų festivalyje „Taurijos Melpomenė“ ir Lietuvos dienose Chersono srityje.
.JPG)
Festivalio plakatas
Mus pasitiko dvi narsios moterys – Natalija Danutė Bimbiraitė (manau, nereikia aiškinti, kad pusė jos kraujo - lietuviško), žurnalistė, savanorė, teisinės pagalbos centro vadovė. Laikraščio „V Goru“ redaktorė, Lietuvos dienų Chersone širdis ir siela. Ir Viktorija Krystenko, savanorė, ATO globėja, visko įmanomo ir neįmanomo tiekėja, švelniai vadinama „motina“. Dar ir Ukrainos liaudies didvyrė!
Simboliška – pirmoji nuotrauka gatvėje prie Nadios Savčenko plakato. Nuoširdūs žodžiai, apsikabinimai ir... ilga kelionė autobusu per lygumas ir stepes link Chersono.
Karštis parodė, kad čia jau vasara, o gamta tai patvirtino savo nuostabia žaluma, spalvingais žiedais ir sodriu kvapų aromatu.
Pavakare Chersone mūsų jau laukė žmonės, kurie delegacijos narius svetingai priėmė į savo namus. Tai buvo labai puikus sprendimas, dalis Lietuvos dienų programos. O kur, jei ne ukrainiečių namuose galima geriau pažinti kraštą, buitį ir būtį, išgirsti daugybę pasakojimų su visomis smulkmenomis...
Kitą rytą jau keliavome į Akademinį Mikolos Kulišo vardo muzikinį-dramos teatrą. Maloniai nustebino išskirtinis dėmesys, kurį skyrė mums organizatoriai. Nors dalyvauti festivalyje panoro 30 profesionalių teatrų ne tik iš Ukrainos, bet ir daugelio Europos šalių. O mes – kas? Liaudies teatras iš Pilaitės?...
Kol mūsų teatro trupė tyrinėjo sceną ir užkulisius, aš bandžiau „pamiklinti“ savo balsą pirmojoje repeticijoje. Naujoji mano akompaniatorė, labai garsi Ukrainos pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Ina Kiselnikova. Nuoširdi, jauna moteris labai subtiliai įsijautė ne tik į visiems žinomus klasikos kūrinius, bet ir į lietuvių kompozitorių dainas. Man gi padėjo suprasti ukrainiečių dainų subtilybę.
Po to keliavome į Nacionalinį A.Šovkunenko vardo muziejų, kur turėjome padėti paruošti net dvi parodas. Tai Lietuvos amatininkų rekonstruktorių - odininko Martyno Švedo, tekstilininkės Virginijos Rimkutės, stiklininkės Daivos Jusiūtės Tarailienės, Kalvio Juozo Tarailės darbų ir fotografo Juozo Valiušaičio nuotraukų.
Vėl susėdę į autobusą pradėjom apžvalginę ekskursiją po Chersoną. Mūsų vadovas, Sergėjus Djačenko, aistringas istorikas. Iki pačių smulkiausių detalių mes buvome supažindinti ne tik su miesto, bet ir kiekvieno objekto istorija.
.JPG)
Po spektaklio
O po pietų jau lipome į laivą! Mūsų laukė nuostabi kelionė Dniepru. Ne tik vaizdai, statiniai, uostų didybė žavėjo mus. Dar labiau mus stebino mūsų šeimininkų svetingumas (laive buvo paruoštos kuklios vaišės), o ypač sodriais balsais dainuojamos dainos, kurios plaukė drauge su Dniepru!
Gegužės 25-ąją prasidėjo mūsų atsakingiausia diena. Jau 9 val. teatro scenoje pradėjom ruoštis generalinei repeticijai. Tai ne tik rūbai, ir tekstai, muzika, bet ir apšvietimo subtilybės, o dar ir spektaklio vertimo titrai...
Dirbome iki 13 val. Jau ir pavargome ir praalkome, bet mūsų kuratorius Viačeslavas Vandrašekas pakvietė į teatro kavinę. Ir pasistiprinome, ir pailsėjome.
O jau 19 val. su virpančia širdimi rinkomės į užkulisius ruoštis savo spektakliui. Visos buvo labai įsitempę, gyveno tik savyje, savo personažuose. Tokio susikaupimo Lietuvoje aš dar nebuvau mačiusi. Atsakomybė ir pareiga atstovauti Lietuvą padarė savo.
Salėje pamažu pradėjo rinktis publika. Iš vakaro žinojome, kad į mūsų spektaklį bilietų jau nėra! Tai maloniai glostė širdį, bet tuo pačiu ir neramino. Ar sugebėsime pateisinti čia susirinkusiųjų lūkesčius?
Tradicinis festivalio dalyvių pristatymas ir aš – scenoje. Ant drobinio rankšluosčio lietuviška duona. Ji įteikiama Teatro direktoriui, festivalio organizatoriui, Lietuvos–Ukrainos kultūrinių ryšių draugijos pirmininkui Oleksandrui Knigai. Jis, paėmęs duoną, ją pabučiuoja ir su jauduliu dėkoja Lietuvai... Už daug ką, už viską...
Nuotrauka prisiminimui
Pirmas jaudulys praėjo. Mano prologas ir spektaklis prasideda. Kiekvienas personažas palydimas gausiais plojimais.
Net nepajutome, kaip susirinkome finalinėje scenoje. Nuskambėjus pirmiems „Lietuva brangi“ garsams, mes scenoje pradedame giedoti savo antrąjį himną. Salė intuityviai stojasi. Girdėti gilūs atodūsiai ir šniurkščiojimas. Na, o po to – ovacijos. Tokios, kokių mums dar niekad neteko girdėti. Padėkos žodžiai, sumišę su ašaromis ir gėlės, gėlės...
Ir staiga, į sceną žengia festivalio organizatoriai ir įteikia MUMS Diplomą!!! Tai tokia akimirka, kurios negalima žodžiais išsakyti. Tai yra pati aukščiausia jausmų viršūnė!
Aš padėkoju visiems čia susirinkusiems ir tradiciškai ištariu: „Šlovė Ukrainai!“
Gerai, kad pastatas iš praeito šimtmečio, daug patyręs, tad atlaiko šias griausmingas ovacijas.
Pirmas mūsų pasirodymas neįtikėtinai sėkmingai praėjo. Tai rodo nuoširdi žiūrovų reakcija.
Pirmas etapas įveiktas.
Bus daugiau
Atgal
.jpg)
(1).png)
