Kelionės
11 05. Vilniaus žemaičių kultūros draugijos veiklos fragmentai
Eugenija Tamara Arnastauskienė
Dalia Juodkaitė Dirgėlienė
Vilniaus žemaičių kultūros draugija (VŽKD), prieš metus pažymėjusi veiklos dvidešimtmetį, tęsia aktyvų gyvenimą: vyksta reguliarios sueigos, kultūriniai renginiai, organizuojamos ekskursijos.
Šių metų ekskursija buvo skirta geriau pažinti Karšuvos žemę, jos gyvenvietes, aplankyti piliakalnius, muziejus, susipažinti su architektūros paminklais. Organizuojant šią kelionę, daug pastangų padėjo ilgametė draugijos pirmininkė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, o keliauninkų džiaugsmui ekskursijai vadovauti sutiko jau ne kartą su žemaičiais keliavęs ir visų labai pamiltas puikus vadovas VŽKD garbės narys prof. Libertas Klimka.
Metturgis Rokynėje
Išvykome ankstų liepos 16-osios rytą pro Kauną link Raseinių. Besiklausant ekskursijos vadovo pasakojimo apie kelionės maršrutą, kelias neprailgo. Greitai pasiekėme artimiausią mūsų maršruto tašką – Palukščio dvarą Rokynė. Čia vyko tradicinis amatų metturgis skambiu pavadinimu „Prie Raseinių ant Dubysos“. Metturgio renginiai numatyti dviems dienoms, programa didelė ir labai įvairi. Išleistas gražus lankstinukas, kuriame pateiktos schemos kaip pasiekti Rokynę, išdėstyta programa.
Metturgyje gausybė įvairiausių eksponatų. Pasigrožėję daugybe tradicinių amatininkų ir tautodailininkų darbų, paragavę kaimo šeimininkių pateiktų skanumynų, dar net buvome pakviesti dalyvauti vertinimo komisijoje, atrenkant geriausius tautodailininkų darbus, skaniausius patiekalus, gražiausią ekspoziciją. Pirmininkė D. Dirgėlienė pasveikino visus dalyvius, o ypač – konkurso laimėtojus. Po to gražiai įrengtoje salėje išklausėme gausiai iliustruotą prof. L. Klimkos pranešimą „Kuo įdomi Lietuva“. Dar kartą turėjome progos įsitikinti, kokia nuostabi mūsų Tėvynė, kiek daug nepakartojamo grožio slypi jos gamtoje.
Metturgio programai vadovavo iš Vilniaus atvykusi etnografė Gražina Kadžytė. Buvo surengtos pirmojo javų pėdo pagerbimo apeigos, kuriose dalyvavo svečiai – ansambliai „Mindrė“ ir „Malkesta“, o taip pat ir visi mūsų ekskursijos dalyviai. Procesiją, pūsdamas ragą, vedė muzikantas, mūsų Draugijos žemaitis Albinas Batavičius. Tai buvo labai įspūdingos eitynės.
Malonu pažymėti, kad dvarvietė gražiai tvarkoma: pasodinta daug dekoratyvinių medžių, marguoja vešlūs gėlynai, tyvuliuoja kūdros, gausu įdomių medžio drožėjų darbų.
Atvykusiuosius pasitinka ant aukšto postamento iškelta Šv. Roko skulptūra (autorius Algirdas Jasiulionis). Dvaro šeimininkas Romas Rudžinskas maloniai pakvietė aplankyti metturgį ir kitais metais.
Atsisveikinę su šeimininkais, patraukėme toliau. Pro Viduklę, Nemakščius, Bijotus sukame link Kaltinėnų. Kadangi šiose vietovėse jau esame lankęsi ankstesnių ekskursijų metu, tai prof. L. Klimka tik priminė svarbiausius įvykius ir lankytinus objektus: prieš 200 m. Bijotuose įkurtas pirmasis muziejus Lietuvoje – tai garsieji Dionizo Poškaus Baubliai; netoliese - žymaus tautosakininko, etnologo, buvusio mūsų draugijos aktyvaus nario, Norberto Vėliaus gimtinė Gulbės; Kaltinėnuose palaidotas D. Poškus; įdomios architektūros naujoji Kaltinėnų bažnyčia ir kt.
Pro ne kartą lankytą Medvėgalį, Ringės upelį pasukome prie Bilionių piliakalnio. Nors lynojo, visi įkopė į šį 60 m aukščio kalną. Nepaprasto grožio vaizdai atsiveria nuo jo viršūnės – tiesiog negali atsigrožėti. Ne mažiau jaudinantis ir įdomus prof. L. Klimkos pasakojimas apie šio krašto istoriją, lietuvių kovas su amžinais priešais kryžiuočiais ir kitais neprieteliais.
Nusileidę nuo piliakalnio, apžiūrėjome čia pat įsikūrusią etnografinę sodybą. Greta jos – gražus ežerėlis, įrengtas paplūdimys, stovi persirengimo kabinos. Matyt sodyba parengta kaimo turizmo reikmėms, bet poilsiautojų nesimato.
Varniai
Per Varnių regioninį parką keliaujame toliau. Pakelėse gausu rodyklių su nuorodomis, ką verta aplankyti, kokias gamtos ar žmogaus rankų sukurtas įdomybes čia galėtume pamatyti. Tačiau daugelį jų jau matėme kitų išvykų metu, todėl skubame į Varnius.
Varniuose aplankėme turtingą ir įdomų Žemaičių vyskupystės muziejų (įkurtas 1999 m.). Tai buvusios Varnių kunigų seminarijos, įkurtos 1622 m., rūmai. Pasidžiaugėme puikiai parengtais informatyviais lankstinukais, kuriuos gavome atminimui. Aplankėme Varnių Katedrą, kur mus pasitiko Katedros klebonas ir Vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis. Išklausę išsamius paaiškinimus, padėkoję už dėmesį ir pasirašę svečių knygoje, pasukome į Aleksandro, t.y. Vytauto Didžiojo bažnyčią. Nors Varniuose Vilniaus žemaičiai jau ne pirmą kartą, tačiau tik šio apsilankymo metu pavyko įkopti į muziejaus rūmų (pastatyti 1770 m.) bokštą, nes jau suremontuoti bokšto laiptai. Rūmų bokštas labai aukštas, todėl šiam žygiui ryžosi ne visi ekskursantai. Gidė papasakojo, kad, gavus lėšų, vykdoma viso pastato restauracija. Jau sutvarkyti ne tik laiptai, bet ir kelių viršutinių aukštų patalpos. Čia įrengta daug įdomių ekspozicijų: eksponuojamos miesto kūrimosi istoriją vaizduojančios schemos, žemėlapiai, kiti dokumentai, gausu žymiausiųjų Varnių miesto žmonių, garsių šeimų, didikų nuotraukų. Vykdoma jaunimo ir suaugusiųjų edukacija. Gerą įspūdį paliko puiki pasakotoja, ekskursijai vadovavusi muziejaus darbuotoja Alma Būdvydienė, sugebėjusi elegantišką šmaikštumą vykusiai suderinti su rimtomis kalbomis.
Dar kartą, kaip ir prieš keletą metų, sustojome bendrai nuotraukai prie vyskupo Motiejaus Valančiaus, po to – prie vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklų ir atsisveikinome su Varniais.
Varnių regioninis parkas
Varnių regioninio parko keliais važiuojame link Laukuvos. Regioninio parko teritorija apima 33508 ha plotą.. Labai graži gamta: čia daug piliakalnių, sudarančių Žemaičių aukštumos branduolį, telkšo Biržulio, Lūksto ežerai. Ties rodykle „Sietuvos kraštovaizdžio draustinis“ sukame iš kelio. Bandysime pasiekti archeologinį stebuklą Sietuvos kūlgrindą. Privažiuoti iki jos dėl labai siauro keliuko nepavyko, tenka traukti pėstute. Šio žygio entuziastų nedaug. Ištvermingiausiųjų būrelis, vedamas prof. L. Klimkos, patraukė siauru lauko keliuku. Toliau – tiesiai per nešienautas pievas, klampų raistą link - Sietuvos upelės. Gaila, kad dėl laiko stokos , o labiau – dėl netinkamos aprangos ir apavo, jau suradę kūlgrindą, ja nebridome (virš akmenimis grįsto kelio – kūlgrindos vandens daugiau nei 1,5 m). Kelias čia išgrįstas plokščiais akmenimis po vandeniu ir juo galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Sietuvos pelkės gylis 5-7 m. Šiandien yra žinomos trys kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per Sietuvos upelį (250 m ilgio, 8 m pločio); kitos dvi eina per gretimas pelkes (jų ilgis apie 180 m, plotis – 3-4 m).
Laukuva
Skubame į Laukuvą. Čia prie Kelpšaičių parko mūsų jau laukė Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas ir didelis mūsų bičiulis Virginijus Jocys. Šventė pačiame įkarštyje – minimas Laukuvos bendruomenės įkūrimo penkmetis. Skamba muzika, dainos, šventės programą gražiai vedė bendruomenės pirmininkė Danutė Norbutienė. Visus laukuviškius bendruomenės šventės proga pasveikino prof. L. Klimka ir VŽKD pirmininkė D. Dirgėlienė. Įteikė šakotį, kitų dovanų. Mums šeimininkai padovanojo firminį laukuviškių pyragą su lašinukais. Vėl skambėjo dainos, eilės. O po to – gausios vaišės: žuvienė, keptas šernas, stirna, rūkytos žuvys, naminė gira - viskas iš savo krašto resursų. Vėl šokiai ir dainos. Jau mėnesėlis patekėjo, o netrukus rytuose ėmė žaižaruoti… Puiki buvo vakaronė Laukuvoje. Laikas gal kiek ir nusnausti, nes laukia ilgas kelias.
Nakvojome labai gražiai sutvarkytoje turizmo sodyboje miestelio pakraštyje (Laukuva, Taikos g., 21). Svetingi šeimininkai A. ir K.Aukškalniai nuoširdžiai rūpinosi mumis: gavome minkštus čiužinius, pagalves, o ryte – arbatos, kavos. Apsikeitę suvenyrais, nuoširdžiai atsisveikinom, pakvietę mielus šeimininkus aplankyti mus Vilniuje, atvykti į kurį nors VŽKD renginį. Būtina pažymėti, kad visos viešnagės Laukuvoje metu mus rūpestingai globojo Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorius Vincas Jurgaitis: jis mus pasitiko bendruomenės šventėje, rūpinosi, kad būtume skaniai pavaišinti, saugiai pamigdyti, anksti ryte atėjo atsisveikinti ir išlydėti. Už šį nuoširdų dėmesį mes jam labai dėkingi.
Ryte tęsėme pažintį su Laukuva. Įspūdingai atrodo Laukuvos bažnyčia. Stovi ji ant kalvos, statyta 1866 m. Tiesiog švyti baltumu. Bažnyčioje daug vertingų paveikslų, įdomių skulptūrų, kitų dailės vertybių. Labai įdomūs šventoriaus vartai.. Jie mūriniai, arkiniai, viršuje – arkiniai langeliai. Kiekviename jų – kurio nors šventojo skulptūrėlė. Ekskursijos dalyvių dėmesį patraukė priešais vartus stovinti koplytėlė, kurioje keletas labai išraiškingų iš molio lipdytų figūrėlių, sudarančių siužetines kompozicijas. Kitur Žemaitijoje tokių molio lipdinėlių matyti neteko.
Laukuvoje praleidome visą pusdienį. Keliauninkams labai patiko šis švarus, skendintis gėlynuose, puošiamas tvenkinių, supamas ežerėlių Žemaitijos miestelis.
Karšuva
Karšuva – lietuvių istorinė žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Į jos teritoriją įėjo dabartinių Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų dalys. X111-X1V amž. Karšuvoje kovai su kryžiuočiais ir kalavijuočiais buvo pastatytos Bisenės, Aukaimio, Veliuonos (Junigedos), Pūtvės, Bebirvaitės, Skranaitės ir kt. pilys. Svarbiausioji – Karšuvos pilis - stovėjo ant Akmenos upės kranto (minima 1385 m.). 1259 m. Livonijos ordinas Karšuvoje pasistatė Georgenburgo pilį. Ji sunyko po 1260 m. pralaimėto Durbės mūšio
Didelę dalį Karšuvos žemės apima Karšuvos giria (į ją įeina Jurbarko, Šilutės ir Tauragės rajonų 47 miškai). Apie Karšuvos žemę daug sužinojome susitikę su šios žemės istorijos ir kultūros tyrinėtojais docentais Junona ir Vyteniu Almonaičiais, kurie viešėjo mūsų draugijos sueigoje 2007 m. balandžio 17 d. V. ir J. Almonaičiai parašė ne vieną knygą apie Karšuvos žemę, archeologinius tyrinėjimus, paveldą, parengė turistinių schemų keliautojams. Ši Lietuvos dalis pirmoji nukentėdavo kryžiuočių žygių į Lietuvą metu, todėl jos istorijoje daug tragizmo ir sunkių kovų.
5 km į pietryčius nuo Laukuvos plyti Bilionių istorinis landšaftinis draustinis, jame stūkso mūsų jau aplankytas Bilionių piliakalnis (Šventkalnis). Tai respublikinės reikšmės archeologinis paminklas.
Šis kraštas yra daugelio žymių žmonių gimtinė: Dionizo Poškos - Bijotai, Leono Joniko (JAV lietuvių pažangus veikėjas, palaidotas Laukuvos kapinėse) – Apvaršuva, Kazimiero Jauniaus – Lembas, Stasio Girėno – Vytogala.
Atgal
.jpg)
(1).png)
