Kelionės
11 09. Vilniaus žemaičių kultūros draugijos veiklos fragmentai (2)
Eugenija Tamara Arnastauskienė
Dalia Juodkaitė Dirgėlienė
Šilalė
Sustojome Šilalėje. Iš tolo šviečia aukščiau, ant kalnelio iškilusi bažnyčia. Ji viena didžiausių Lietuvoje. Bokšto aukštis 60 m. Neogotikinė. Bažnyčioje daug vertingų dailės kūrinių, labai gražūs vitražai. Prie įėjimo pritvirtinta lenta, skirta Lauryno Ivinskio atminimui: jis čia krikštytas. Bažnyčios pastogėje nedidelis muziejėlis, kuriame gausu senovinių religinio turinio knygų (kai kurios net iš XVII am.). Čia daug įvairių šventųjų medinių skulptūrėlių, keletas restauruotų paveikslų. Labai įdomus ilgas, kabantis net ant trijų patalpos sienų, didžiulis rožinis – vietos liaudies meistrų darbas. 1806 m. Šilalėje įsteigta evangelikų liuteronų bažnyčia. Keletą kartų degė, bet vis buvo atstatoma...
Aplankėme kapines. Jos labai gražiai tvarkomos. Krenta į akis tai, kad visi senieji paminklai akmeniniai, dideli, dažniausiai tašyti iš vieno didelio akmens luito Tai arba kryžiai, arba koplytėlės. Yra ir naujų, modernių paminklų.
Kraštas garsėja turtingu istoriniu etnografiniu muziejumi. Jį kūrė istorikas J. Statkevičius (jau miręs, palaidotas Šilalės kapinėse).
Šilalė išsidėsčiusi Lokystos upelio kairiajame krante. Per miestą teka Ašutis, kuris įteka į Lokystą. Tie upeliai ir susiformavę ežerėliai labai puošia kraštovaizdį ir patį miestelį. Miestelio centre gražus paminklas - „Laisvės šauklys“, aplinkui skoningi gėlynai. Tiek daug gėlynų neteko matyti nei viename anksčiau aplankytame provincijos miestelyje. Jaučiasi, kad miestelio valdžia didelį dėmesį skiria aplinkos tvarkymui, rūpinasi, kad miestelyje būtų gražu.
Pajūris
Iš Šilalės patraukėme į Pajūrį. Pagrindinis miestelio akcentas – prie Nemylos upelio ant kalvos stovinti akmenų sienos apsupta bažnyčia. Ji statyta 1830 m. Bažnyčia labai šviesi, dekoruota šviesiu medžiu. Akį patraukia įdomūs reljefiniai Kryžiaus kelio stočių paveikslai, yra ir daugiau vertingų dailės kūrinių. Prie kelio šalia bažnyčios įrengtas Lurdas. Čia teka šaltinėlis, šalia auga galinga keturkamienė tuopa, o kiek tolėliau vingiuoja Jūra. Ji šiuo metu labai judri: daug keliautojų baidarėmis.
Miestelio centre – originalus paminklas žuvusiems Sibire tremtiniams. Pagrindinis akcentas – granito stela. Apie ją po visą aikštę išdėstyti stambūs rieduliai. Ant jų užrašyti vietovių, kur buvo ištremti šio krašto žmonės, pavadinimai ir datos. Aplankėme senas miestelio kapinaites ant aukšto ir stataus Jūros kranto. Jose daug labai senų, įdomių medinių kryžių, įvairios formos medžio paminklų.
Laikas lekia nesulaikomai. Ilgai netrukę, pro Tenenius, Bykavą, Bykavėnus patraukėme į Vainutą. Trumpam stabtelėję, apžiūrėjome 1731 m. statytą akmenų bažnytėlę ir varpinę (pirmoji bažnyčia statyta 1606 m.). Miestelis ir bažnyčia ne kartą degė, nukentėjo senieji mediniai trobesiai. Dabar miestelis tvarkomas gražiai, visur daug gėlių.
Balčiai
Ilgiau sustojome Balčiuose. Šiame kaime įsikūrė iš kito Žemaitijos regiono atsikėlę tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai. Čia mūsų laukė ne tik labai turtinga šių tautodailininkų darbų ekspozicija ir įdomus pasakojimas apie parodos eksponatus, bet ir nuostabiai šiltas priėmimas su pačių Raukčių keptais pyragais, šviežiais agurkais, šeimininkų bitelių suneštu medumi ir skaniais šeimininkų sukurtais gėrimais. Ant sode sustatytų stalų išklojome ir mes savo atsivežtus gardumynus. Buvo ir smagių kalbų, ir linksmų dainų. Sunku skirtis, bet viskam savas laikas. Šeimininkai mus apdovanojo labai originalios formos vaško žvakėmis, o pirmininkė D. Dirgėlienė pasakė daug gražių padėkos žodžių, atminimui įteikė mūsų draugijos jubiliejinį leidinėlį, kitų suvenyrų. Prof. L. Klimka dėkojo už nuoširdų priėmimą ir pažymėjo, kad ateinantieji bus Muziejų metai, paruošta nauja programa paminėti Žemaitijos krikšto jubiliejinę sukaktį. Palinkėjo A. ir V. Raukčiams kuo aktyviau dalyvauti šių Muziejinių metų renginiuose, džiuginti žmones savo meniškais darbais.
A. ir V. Raukčiai. Gedimino Zemlicko nuotr.
Kitas sustojimas – Degučiai. Čia mus sudomino labai originalios architektūros - trikampio plano su trimis šoniniais priestatais ir trišlaičiu stogu – bažnyčia. Ji bene vienintelė tokia Lietuvoje. Pastatas medinis, statytas XVIII am. Stovi ant kalvos prie Žemaičių Naumiesčio-Tauragės ir Degučių-Midverių kelių sankryžos. Bažnyčioje yra 8 dailės paminklai, trys vietos meistrų drožinėti mediniai altoriai. Bažnyčią prižiūrinti darbuotoja papasakojo, kad restauraciją vykdę meistrai daug ką apgadino, neišsaugojo autentikos, sugadino sienas dengusius apmušalus.
Prie bažnyčios yra įdomi kvadratinio plano 8,5 m aukščio medinė stulpinės konstrukcijos varpinė. Šventorių juosia 1757 m. pastatyta akmens mūro tvora. Šis architektūrinis ansamblis – Respublikinės reikšmės architektūros paminklas.
Žemaičių Naumiestis
Iš Degučių nukeliavome į Žemaičių Naumiestį. Tai miesto tipo gyvenvietė Šilutės rajone prie Susčio upelio. Per miestelį teka šio upelio intakas Šelmuo, o miestelio centre į jį įteka Lendra. Šie upeliai suteikia miesteliui savito jaukumo. Gyvenvietė minima nuo 1650 m. ir vadinama kryžkelių miesteliu: čia praeina traktas Rusija-Vokietija. Centre – didelė akmenimis grįsta aikštė ir Nepriklausomybės paminklas. Senovėje – tai didelių turgų ir jomarkų vieta. Netoliese – gražus Kraštotyros muziejaus pastatas.
Pagrindinis miestelio akcentas - ant nemažos kalvos stovinti bažnyčia. Iki jos per visą kalvą veda ilgi ir platūs laiptai. Šventoriuje - įdomi varpinė su arkiniais langais ir didelė koplyčia. Greta stovi Pavasarininkų kryžius-koplytstulpis, pastatytas Vytauto Didžiojo (1930) metais. Nusileidę nuo bažnyčios kalvos, atsiremiame į įspūdingą, tremtinių atminimui skirtą memorialą. Jį sudaro per veją nutiesti geležinkelio bėgiai, kurie veda prie granitinio paminklo, apjuosto spygliuota viela.
Žemaičių Naumiestyje gana skaitlinga evangelikų bendruomenė, turinti gražią, iš tolo šviečiančią baltumu bažnyčią. Kažkada miestelyje buvo 30 parduotuvių ir smuklių, du vandens ir vienas vėjo malūnas, muitinė, dideli muitinės sandėliai.
Apžiūrėję visus lankytinus ir įdomius objektus, patraukėme link namų. Ties Aušbikavos kelių sankryža, prie baltos lauko koplyčios su kryžių nešančio Kristaus statula stabtelėjome ir atsisveikinome su Karšuvos žeme.
Už gausybę patirtų malonių įspūdžių, už daugybę naujų įdomių žinių ir romantiškų pasakojimų atsisveikindami nuoširdžiai padėkojome nepakartojamam mūsų gidui prof. L. Klimkai, o šauniajai mūsų draugijos pirmininkei D. Juodkaitei-Dirgėlienei, suorganizavusiai šią puikią ekskursiją į nuostabų Žemaitijos kampelį - Karšuvos žemę, visų ekskursijos dalyvių vardu padėkojo pirmininkės pavaduotoja Virginija Bumblienė.
Kiti renginiai
Nors vasaros atostogos buvo pačiame įkarštyje, aktyvus Vilniaus žemaičių kultūrinis gyvenimas nenutrūko ir toliau. Po aukščiau aprašytos ekskursijos liepos 30-ąją Vilniaus žemaičiai dalyvavo iškilaus mokslininko, visuomenės veikėjo, etnologo, žemaičių kultūros tyrinėtojo, politinio kalinio prof. Igno Končiaus 125-ųjų gimimo metinių minėjime. Konferencija ir jubiliejinė paroda vyko Žemaičių dailės muziejuje Plungėje. Prie šių renginių organizavimo prisidėjo ir VŽKD (pirmininkė D. Dirgėlienė). Koncertavo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folklorinis ansamblis Tyklė (vadovė Vitalija Brazaitienė). Po konferencijos jos dalyviai aplankė I. Končiaus gimtąją sodybą – Končalė, Purvaičių km. Įdomu pažymėti, kad aktyvus mūsų draugijos narys buvo I. Končiaus sūnus dr. Algirdas Končius, o šiuo metu draugijos veikloje reiškiasi jo vaikaitis Gintaras Končius. Pastarojo pastangomis Purvaičiuose įkurtas memorialinis I. Končiaus kultūros centras.
Konferencijos, skirtos prof. Igno Končiaus 125-ųjų gimimo metinių paminėjimui Žemaičių dailės muziejuje, Plungėje, dalyviai. Alvydo Stričkos nuotr.
Esti ir ne tokių džiugių, malonių įvykių, neišvengiama netekčių. Gražiai VŽKD nariai pagerbė rugsėjo 16-ąją Anapilin iškeliavusį draugijos narį žemaitį kalbininką prof. Aleksą Girdenį. Pasidabinę žemaitiškais tautiniais rūbais stovėjome garbės sargyboje, giedojome ritualines laidojimo giesmes. Prof. A. Girdenio mirtis - skaudi netektis visiems žemaičiams. Jis daug nuveikė normindamas žemaitišką rašybą, rašė eiles ir straipsnius žemaitiškai, ragino kitus rašyti žemaitiškai, nors tai tikrai nėra lengva.
Rugsėjo 20-ąją VŽKD renginyje susitikome su Žemaičių žemės augintomis poetėmis - Stase Lygutaite Bucevičiene ir Marija Meile Kudarauskaite. Jos savo kūrybą klausytojams pateikė labai originaliai: ir skaitė savo kūrinius, ir dainavo dainas, kompozitorių sukurtas pagal minėtų poečių eiles. Toks poezijos pateikimas sužavėjo klausytojus. Laukiame naujų susitikimų su šiomis šmaikštaus žodžio nestokojančiomis poetėmis.
Ypatingai intelektualus buvo spalio mėnesio renginys tema „Žemaičių istorijos ir kultūros tyrinėjimai“ (naujausių Žemaičių kraštui skirtų laidinių pristatymas). Sulaukėme garbingų svečių: dalyvavo VDA prorektorius prof. dr. Adomas Butrimas, VDA leidyklos redaktorius Povilas Šverebas, redaktorė Bronė Vinevičienė, Žemaičių akademijos garbės daktaras Kazys Misius, Regioninių kultūrinių iniciatyvų centro vadovė Danutė Mukienė, Salantų klebonas dr. Petras Smilgys, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rastauskas. Beveik visi jie mūsų vakaronėse - jau ne pirmą kartą. Šį kartą buvo pristatyti net keturi nauji leidiniai. Tai didžiulis indėlis ne tik į Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos kultūros lobyną. Po tokių susitikimų jaučiamės praturtėję savo vidiniu pasauliu. Susitelkę žemaitiškoje kultūrinėje veikloje, atgyjame dvasia.
Vakarą užbaigėme žemaitės poetės Teklės Džervienės, 1996 m. antrojo žemaičių poezijos konkurso laureatės, knygos „Žali žuolelė“ sutiktuvėmis. Autorę ir jos knygą pristatė leidybos vadovė ir maketo autorė Danutė Mukienė (išleido Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras). Autorės kūryba sulaukė didelio pasisekimo. Nusitęsė ilga sveikintojų vorelė su margaspalvėmis gėlėmis rankose. Stengsimės, kad ir kiti mūsų renginiai, susitikimai būtų prasmingi ir įdomūs.
Atgal
.jpg)
