Kelionės
2023.09.22. Balkanų išbandymų aukos
.jpg)
Česlovas Iškauskas
Politikos apžvalgininkas
Sakoma, kad žmogus ne vien darbu gyvas. Jam reikia atsigauti, atsiplėšti nuo kasdienių reikalų ir rūpesčių. Tai – kelionės. Bet žurnalisto darbas visuomet susijęs ne tik su poilsiu, relaksacija nuo kasdienybės, bet ir su naujais profesiniais potyriais, pažinimo malonumu. Vadinasi, keliauti – tai ne tik drybsoti palmių pavėsy ar prisiryti skanių valgių penkių žvaigždučių viešbutyje bei „padėti paukščiuką“ aplankytų šalių sąraše, bet ir domėtis, kuo ta tauta gyvena, kokia jos istorinė prigimtis, politinės aplinkybės, santykis su šiandienos iššūkiais, galų gale pramokti keletą svetimų žodžių… Kaip pasakytų garsus Holmso padėjėjas, „tai elementaru, Vatsonai“.
Dėstydamas elementarius dalykus, nenoriu tvirtinti, jog buvau iškeliavęs kažkur už jūrų marių. Ne. Aplankiau Juodkalniją ir Albaniją – šias ne paties aukščiausio išsivystymo Balkanų valstybes. Jos labai skirtingos ne tik socialiniu ekonominiu požiūriu, bet ir tikėjimo, politinės orientacijos, pagaliau įprastinės, Vakarams būdingos tvarkos aspektais.
Tačiau kai kuo ir panašios. Abi prigludusios prie Adrijos jūros, kurios raižytą, pilną įspūdingų fiordų ir užutekių pakrantę kažkas palygino su… lietuvišku šakočiu. Abiem Balkanų šalims buvo lemtinga 90-ųjų metų pradžia. Iširus Jugoslavijai, 1992 m. Juodkalnija liko sąjungoje su Serbija. Tik 2006 m. birželį Podgorica paskelbė savo nepriklausomybę, tačiau didžiulė Belgrado įtaka liko. Serbų čia daugybė, jų kalba bemaž nesiskiria nuo juodkalniečių.
2017 m. birželį Juodkalnija tapo NATO nare, nors jokio aljanso ženklo ar bent šarvuočio su jo logotipu nepastebėjau. Įdomu, kad pagal 2007 m. priimtą šalies konstituciją šalis yra „pilietinė, demokratinė, ekologinė ir socialinio teisingumo valstybė, kurioje galioja įstatymo viršenybė“ (kursyvas – mano). Atkreipkite dėmesį: ekologinė. Nedaugelyje valstybių ši aktuali išgyvenimo norma yra fiksuojama. Bet tikrovė kiek kitokia: šmirinėjančios katės, apšnerkšti pašaliai, net senovinio ištaigingo Budvos viešbučio AVALA aplinka prašosi tvarkytojo…
Albanija taip pat 2009 m. balandį tapo NATO nare, nors kaip ir kaimyninė Juodkalnija, dar nėra ES pilnateisė dalyvė, tačiau naudojasi Šengeno sutarties privilegijomis (egzistuoja pasų kontrolė ir Albanijos pasienyje, ir mažyčiame šalia Kotoro įsikūrusiame Tivato oro uoste, kaip, beje, ji moderniai atnaujinta ir Vilniaus oro vartuose).
Balkanų regiono žemėlapis
Kotoro (Albanija) įlanka iš 1300 m aukščio
Privati šv. Stefano sala šalia Budvos
Hodžos bunkeris Tiranoje – komunizmo nusikaltimų muziejus
Smulkutė Motinos Teresės figūra Tiranos centre. Nuotraukos autoriaus
Tais pačiais 1992-aisiais, kai Juodkalnija, iširus Jugoslavijai, pasiliko apsikabinusi su Serbija, Albanijoje įvyko didžiulės permainos: buvo nuverstas 35 metus šalį valdęs komunistinis lyderis Enveras Hodža (Enver Halil Hoxha), dažnai vadinamas ir Balkanų Stalinu, ir Hitleriu, o ir šiandien jis neminimas geru žodžiu… 1960 m. jis sudarė sąjungą su Kinija, dievino jos „kultūrinę revoliuciją“, 1961 m. visiškai nusisuko nuo Sovietų Sąjungos, o kai N. Chruščiovas pagrasino atomine bomba, visoje šalyje Hodža pristatė daugiau kaip 30 gelžbetoninių bunkerių (iš viso Albanijoje per jo valdymo metus buvo iškasta apie 700 tūkstančiai slėptuvių; 1971 metais Darbo partijos plenumas nurodė įrengti bunkerius ten, kur gyventojų skaičius ne mažesnis kaip 100). Jie niekada nebuvo panaudoti, bet, važiuojant iš Škoderio į Tiraną, galima buvo matyti jų betoninius kupolus.
Pačiame Tiranos centre iki šiol veikia centrinis bunkeris BunkArt, išsiraizgęs po visa aikšte ir teisingumo ministerija. Dabar čia – slegiantį įspūdį darantis komunizmo nusikaltimų muziejus: gal penkiuose koridoriuose išsibarstė keliasdešimt nedidelių celių, kuriuose slėpėsi Albanijos elitas, o albanų policija karo metais ir Hodžos valdymo laikais atliko tūkstančius savo priešininkų ir politinių oponentų egzekucijų… Vienoje iš jų skamba tūkstančiai nukankintųjų pavardžių… Išėjau iš tų požemių ir lengviau atsikvėpiau: panašu kaip genocido muziejuje Vilniuje, tik čia dar baisiau…
Hodža panaikino islamišką ir kitokį tikėjimą, uždraudė mečetes, nes pagal 1976 m. konstituciją šalis turi būti marksistinė Kinijos lyderio Mao Dze Duno, o ne „buržuazinio satelito“ Chruščiovo pavyzdžiu. Apie žmogaus teises tąkart nebuvo ir kalbos… E. Hodža mirė savo poste nuo širdies smūgio 1985 m. Kalbama, kad jis buvo nužudytas.
Tiek daug dėmesio skirdamas šiam komunizmo fanatikui, norėjau tik paryškinti, kad Juodkalnija taip pat ritosi į diktatūrą, kai nuo Broz Tito metėsi prie Belgrado podukros vaidmens, bet, išbuvusi joje tik 14 metų, dabar Pasaulio banko laikoma aukštesnio pragyvenimo lygio šalimi. Joje laisvai cirkuliuoja euras, nors šalis formaliai eurozonai nepriklauso ir niekada savo pinigų neturėjo: iki euro juodkalniečiai naudojosi Vokietijos marke.
Politine prasme šiais Rusijos karo Ukrainoje laikais valstybės pozicija matuojama būtent šiuo matu. Važinėdamas nuo šiaurės iki pietų, Juodkalnijoje, o juo labiau Albanijoje niekur nemačiau ukrainietiškų vėliavų, bet rusiškai kalbančių išvykėlių iš šios karo apimtos šalies yra daug (rašoma, kad daugiau kaip 10 tūkst.). Žinoma, dar daugiau rusų, kurie, kaip įprasta, elgiasi iššaukiančiai, nesgi šalia juos remianti Serbija. Juodkalnija, kuri teturi 60 mln. dolerių dydžio karinį biudžetą, ginkluotąsias pajėgas sudaro vos 2350 karių, o Podgoricoje esanti metalurgijos gamykla priklauso Rusijos koncernui „Rusal“, oficialiai nuo praėjusio gruodžio teikia karinę pagalbą Ukrainai – 12 sovietinės gamybos haubicų D-30, kitos amunicijos.
Albanija irgi rodo pagarbą Ukrainos kovai su priešu. Šiemet Kijeve per 30 diplomatinių santykių metų atidaryta Albanijos ambasada. Tiranos gatvė, kur yra Rusijos ambasada, pervadinta į „Laisvąją Ukrainą“. Šių metų gegužę Lietuvos užsienio reikalų viceministrė J. Neliupšienė, apsilankiusi Tiranoje, padėkojo kolegei už paramą Ukrainai.
Žinoma, keliautojas negali išsamiau susipažinti su lankomos šalies specifika. Tik iš pokalbių su pagyvenusiu taksistu supranti, kad jie nemėgsta įžūlių serbų vairuotojų, kad juodkalniečiai didžiuojasi savo pranašumais prieš albanus, kad jie daugiau kalba apie kainas (o jos kur kas mažesnės negu Lietuvoje, išskyrus užsienietiškas prekes) ir gražią gamtą negu apie politiką. O ir mums geriau tik ką šalia Kotoro atsidariusiu liftu kilti į 1300 metrų aukščio Lovčeno kalnus ar įveikti 1350 laiptelių į virš miesto iškilusius šv. Jono tvirtovės griuvėsius, ar per paplūdimius nukakti į vėl turistams atidarytą šv. Štefano salą, o gal aplankyti Škoderio arba Juodąjį ežerus, suktis svaiginančiais 25 serpantinais kelionėje „Pažink Juodkalniją“, lankyti giliausią Europoje Taros upės kanjoną, perčiuožti 1,3 km gylio bedugnę lynu, lįsti į kalnų urvus, o po to paragauti „neguši“ sūrio ar „prošuto“ kumpio su jų kaimiškąja rakija…
Per dienos kelionę į Albaniją nuodėmė nepastebėti baltų lyg pieštukai mečečių prie gražesnių namų, puikios architektūros statinių Tiranos centre ir, žinoma, Hodžos laikų pastatų-baisuoklių… O po klajonių smagu atsisėsti mažytėje modernioje kavinaitėje Tiranos centre ir išgerti puikios espresso vos už 1 eurą…
Atgal
.jpg)
