VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra, menas

05.28. Pasaulis kolegų žurnalistų tapyboje

Albertas Vaidila,

menotyrininkas, LŽS narys

Vilniaus žurnalistų namuose veikia tapybos paroda „Aš ir pasaulis“, skirta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Šios parodos (kaip ir ankstesnių) organizatorius - Lietuvos žurnalistų sąjunga. Žiūrovų vertinimui 20 autorių pristatė apie 40 darbų. Tai jau  9 - oji žurnalistų meninės kūrybos paroda, kuri rengiama kasmet šios šventės proga, išskyrus 2020 metus (sutrukdė dėl pandemijos skelbtas karantinas). Šįkart parodos atidarymas vyko sušvelninto karantino sąlygoms, tačiau visiems buvo privalu dėvėti kaukes, laikytis vienas nuo kito nustatyto atstumo. Vis tik šios privalomo drausminimo priemonės nesugadino parodos atidarymo šventinės nuotaikos, juolab, kad atidarymo ceremonijai vadovavo nestokojantis humoro jausmo ir aktorinių sugebėjimų žurnalistas ir režisierius Raimondas Polis. Dalyvius šia proga pasveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius. Darbų autoriams buvo įteikti LŽS padėkos raštai, taip pat specialiai šiai progai pagaminti suvenyrai. Mintimis apie parodą, savo kūrybą pasidalijo konkretiems organizaciniams darbams vadovavusi Regina Jakučiūnaitė, kiti dalyviai. Pasirodo, nemaža dalis menininkų savo pasaulėjautą  išreiškia ir poezijos posmais. Skambėjo jų pačių sukurtos eilės.

lbertas Vaidila. GLOBALINĖ POLITIKA. LEDO IR UGNIES ŽAISMĖS

Ieva Sinkevičienė. KELIONĖ Į ORCHĄ

Giedrė Riškutė. EINU LINK JŪROS PRO ERŠKĖČIŲ ROŽES

Tema „Aš ir pasaulis“ nepaprastai palanki kiekvieno menininko saviraiškai - ji praktiškai atveria begalinį temų spektrą, nes viską , kas tave domina, ką matai, ir jauti, apie ką galvoji –  nuo globalinių  procesų iki smulkiausių  vyksmų - yra mus supančio pasaulio dalis. Kaip ribinius šios temos taškus parodoje galima pažymėti  vieną Alberto Vaidilos (šių eilučių autoriaus) paveikslą „Globalinė politika. Ugnies ir ledo žaismės“, kuriame siekta metaforiškai atspindėti šiuolaikines politines ir karo grėsmes žmonijos likimui ir  Jolantos Kanapickaitės paveikslą „Naujas karantino darbas“. Pastarasis J. Kanapickaitės paveikslas priskirtinas prie peizažo žanro, nes tai kalnų gamtovaizdis, tačiau jo pavadinime užfiksuotas žodis „karantinas“ primena žiūrovui, kad paveikslas nutapytas siaučiant pasaulyje pandemijai, kurios priežastis – virusas - plika akimi neįžiūrimas, tačiau mums gerai žinomas, o dabar jaučiamas jo netiesioginis dalyvavimas ne tik parodos atidaryme, bet ir  kūrinio gimimo procese. Taigi temos turinys erdvus - nuo  globalinio pasaulio katastrofiškai pavojingų prieštarų iki  neįžiūrimo, tačiau sukėlusio pasaulinę pandemiją viruso Covid – 19.

Kas ekspozicijoje? Pradėkime nuo Lietuvoje populiaraus peizažo žanro. Kai kurie parodos darbai tik artimi tradicinio peizažo sampratai, nes  juose dominuoja gamtovaizdžio elementai arba jų yra nedaug (Giedrės Riškutės „Einu link jūros pro erškėčių rožes“, Andriaus Zigmanto „Berniukas su aitvaru“, Vyganto Vėjo „Pušyne“, Jolantos Kanapickaitės „Naujas karantino darbas ir kt). Nors Lietuvos gamta yra nuostabi, tačiau ne visi vaizdai yra „tapybiški“, be to, tikslaus jų atkūrimo nesiekiama. Kiekvienas tapytojas paprastai bando vaizdą kūrybiškai interpretuoti, pasitelkdamas išmonę, fantaziją, kitas meninės raiškos priemones. Ypač drąsia gamtos rekonstrukcija patraukia dėmesį impozantiškas, išradingos kompozicijos, kupinas poetinio polėkio minėtas Giedrės Riškutės paveikslas.

Regina Jakučiūnaitė eksponuoja triptiką egzotinių Indijos gamtovaizdžių (Bramaputros misterijos: „Saulėlydis I“, „Saulėlydis II“, „Vakaras“). Šiose kompozicijose didelės oranžinio dangaus erdvės lokalinės spalvos fone ryškėjantys  kalnų kontūrai, o jų papėdėje tyvuliuojančių vandenų veidrodinis paviršius  pasižymi vaizdo plokštuminiu formavimu, išraiškingais objektų siluetais, neįprastais gęstančios dienos spalviniais sąskambiais. Parodoje su paveikslais „Gėlės“ ir „Gulinti moteris“ taip pat dalyvauja viešnia iš Indijos Karabi Das. Ši savita tapytoja yra Valstybinės meno ir amatų kolegijos V kurso bakalaurė.

Albertas Vaidila paveiksle „Vachšos slenkstis“ ir Aldona Pavliukovič kompozicijoje „Medžio lūžis“ sutelkė dėmesį į pavienius gamtos objektus, sudominusius savo ypatumais. A. Vaidila pabrėžė veržlios Pamiro kalnų upės galią, gyvybingumą ir grožį, o A. Pavliukovič, perteikė dramatišką nulaužto medžio vaizdą, kuriame galima įžiūrėti paralelę su palaužto ar suluošinto žmogaus likimu.

Dalis darbų parodoje – abstraktūs. Jų turinio praktiškai neįmanoma „perskaityti“, tad žiūrovui, kaip ir paveikslo autoriui tenka pasikliauti intuityviai suvokiama formų, kolorito, linijų estetiniu  poveikiu. Kartais žiūrinčiajam nedaug gali padėti vizualinę kalbą praskaidrinti ir paveikslo pavadinimas. Pavyzdžiui, didelio formato, iš tolo patraukiantis dėmesį subtilia spalvine gama Linos Vaišnytėspaveikslas„Artimi horizontai“ iš esmės yra abstrakti – dekoratyvinė tapyba, kurios pagrindinį abstraktų tapybinį vaizdą ant drobės iš viršaus dengia smulkių šešiakampių tapybinis tinklelis. Ši grafiškai tiksliai nutapytų langelių permatoma danga tampa „artimu horizontu“ po juo slypinčiam vaizdui, o kartu  ir nulemia visą vaizdo dekoratyvinį pobūdį. Didumu nenusileidžianti Daivos Margienės  drobė „Atsimerkęs“ taip pat abstrakti, pabrėžto dekoratyvumo, kurioje vyrauja sumaniai į kompoziciją įpinti spalvingos augmenijos lapai. Tapytojos Linos Bujaitės abstrakcijose pabrėžiamas dekoratyvinis pradas su vyraujančia centrinės kompozicijos dalimi apskritimu arba disku,  kurie gali būti suprantami ne tik kaip pamėgti vaizdą cementuojantys elementai, bet ir kaip neturintis pradžios ir pabaigos žiedas - amžinybės simbolis („Paslaptis“, „Viltis“). Kaip matome darbų pavadinimai puikiausiai atliepia vaizdų aliuzijas į amžinybę. Čia lyg ir viskas aišku, jeigu trečiojo autorės paveikslo apskritimo turinys nebūtų įvardintas  kasdienybės reiškiniu – „Muilo burbulas“... Tačiau į pastarąjį darbą galima žiūrėti jau ne tik filosofiniame teoriniame, bet ir empirinio ar praktiško gyvenimo lygmenyje: juk ir vestuvinis žiedas, būdamas amžinybės simboliu, ne visada sujungia poras amžiams - kartais ši sąjunga būna tokia trumpa, kaip muilo burbulo skrydis...

 „Grynesnės“ abstrakcijos pavyzdžiu gali būti Aidos Vėželienėspateiktos parodainedidukės tapybinės kompozicijos „Čia buvo ten“, „Diena kaip diena“, „Puokštė vakarui“. Skambios pastozinės tapybos spalvos, suguldytos į abstrakčių formų vaizdus, neturi atitikmių realiame gyvenime sutinkamiems objektams, o egzistuoja kaip savarankiški tapybinių potėpių dariniai, kuriais išreiškiama emocine aplinkos pagava, kūrėjo būsena. Taip pat su nedidelio formato abstrakčiais darbais dalyvauja Julija Ciurupa, pateikusi koliažo technika profesionaliai sukurtą kompoziciją ir Agnė Varpukevičiūtė  su tamsaus kolorito monotipija „Įtrauktis“.  Dalios Bložienės „Vieniša naktis“, „Bijūnai“, Sigitos Jakutytėsnutapytas pilies bokšto fragmentas, taip pat Aušros Šiaulytės ir Dalios Gudavičiūtės pateiktas pluoštelis akvarelių atlikti prisilaikant liaudies meno tradicijų.

Dvi tapytojos – Liudvika Meškauskaitė ir Ieva Sinkevičienė– pristatė dekoratyvines, kruopščiai nutapytų taškeliais, vingriais raštais ir ženklais, kompozicijas, kurios primena tautodailėje paplitusius nėrinius. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų tai L. Meškauskaitės juvelyriškai atlikta pailgo formato įrėminta  tapyba ant šilko ( 5 kompozicijos), o I. Sinkevičienė pristatė 3 dekoratyvinės kompozicijas, sukurtas mišria technika (kartonas arba akvarelinis popierius, akrilas, akvarelė, gelinis rašiklis, pieštukai), o paveikslai patalpinti kvadrato formos rėmuose. Beje, kvadratas šiuolaikiniame mene dažnai traktuojamas ne tik kaip geometrinė figūra, bet ir kaip magišką galią turintis ženklas, ypač po suprematizmo pradininko Kazimiero Malevičiaus „Juodo kvadrato baltame“ pasirodymo. Tačiau I. Sinkevičienės darbų magija formatu neapsiriboja. Kur kas didesnį susidomėjimą kelia tūkstantmečių tradiciją skaičiuojanti centrinė kompozicija ir įvairias reikšmes turintys ženklai, dekoratyviniai elementai išdėstyti simetriškai, apskritimų juostose („Išgijimas“, „Auksinis žydėjimas“, „Kelionė į Orchą“). Tai tipiškos mandalos, Žodis „mandala“ kilęs iš sanskrito kalbos ir reiškia ratą, diską, taip pat ir bendruomenės susirinkimą, žodžiu visa, kas atskiras dalis jungia į visumą.  Šiandien mandala paplitusi visuose planetos kontinentuose ir suprantama kaip pasaulio vienovės, sveikatos ir sėkmės simbolis.

 

 

Atgal