VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

06.03. Lakštingalos ir prikimęs balsas gražus. Sentencijos

Reda Kiselytė,

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos

Rokiškio skyriaus pirmininkė

Kelmų rovėjui visi medžiai lygūs...

Apraizgė smegenis netikrų žodžių tinklu ir didžiavosi, kad daro gerus darbus...

Dygliuotų piktžolių laukas irgi daržininkystės dalis.

Ar pyktis gali dėvėti švelnumo drabužius?

Išanalizavus situaciją paaiškėjo, kad tamsuomenė turi ir teigiamų pusių.

Liaudies išmintis byloja: „Iš gėdos dega akys...“ Tuomet reikia priimti greitą sprendimą. Šmaikštuoliai pataria užsimerkti...

Taip praeivis išplūdo žmogų, kad net miestas skambėjo. Tik, kad lazda turi du galus... Nepagalvojo...

Nešvariai sąžinei skalbyklos paslaugos nereikalingos.

Gražūs dvarai, bet dar mielesni savi namai...

Žiūrėjo žmogelis į žirafą ir jai pavydėjo. Ilgakaklė yra vis arčiau dangaus...

Gardus buvo patiekalas, bet svečio akimis šeimininkė buvo „gardesnė“...

Baigė kadenciją diskusijos. Viešpatavo vienintelė ir nepakartojama nuomonė...

Nesvetimas jam buvo prakaito skonis, bet išsaugoti laurų vainiką trūko gebėjimų...

Lietuvos miškai šiandien... Kaip manote, ką apie juos pasakytų poetas, vyskupas, poemos „Anykščių šilelis“ autorius Antanas Baranauskas?

Pavasario lietus atnešė mirtį žiedadulkėms.

Elegantiška skrybėle pridengė galvą nuo saulės. Tik... Ar ji buvo verta tokio dėmesio?

Jo akys bijojo, net svogūno aštrumo, o skaudžios gyvenimo negandos buvo lyg ir nesudėtingos...

Kitus mokė semtis išminties iš pasakėčių, o pats mėgavosi menkaverčiais anekdotais...

Lakštingalos ir prikimęs balsas gražus.

Ilgi gyvenimo siūlai, tai dar nereiškia, kad teisingi...

Vandens balutėje linksmai maudėsi du žvirbliai, o Rainis rezgė naują detalųjį planą...

Pakelės žibintas pats teisingiausias įvykių liudininkas.

Deklamavo eiles apie meilę, bet jose meilės nebuvo...

Argi gali būti lengvas gyvenimo krovinys?

Liaudies išmintis byloja: „Nauji paukščiai, naujos giesmės“, bet iš tikrųjų vis tiek esmė ta pati...

Ar gali būti laimė nelaiminga?

Rūškanas vakaro veidas. Tikriausiai ir jį kankina problemos?

Lūpos ištarė švelnius žodžius, kurie su veido išraiška visai nesiderino...

Laikas tarsi vagis pagrobė dar vieną dieną, kuri tik maža smiltelė istorijos smagratyje.

Kartais žmogų užvaldo netikrumo jausmas, bet realybė į baikštaus paciento kūną išvirkščia injekciją entuziazmo ir... Vėl pastarasis sparčiais žingsniais kulniuoja pirmyn...

Jau prie kiemo vartų stoviniuoja vasara, o pavasaris mums dar negrąžino daug skolų...

Dažnai sakoma, kad tamsu, kaip lapės oloje, o ar daug žmonių joje pabuvojo?

Žemę girdo lietus. Taip ir nepaklausė ar ji ištroškusi?

Akys jau pavargo nuo skaitomų tekstų, bet širdis apsirėdė palaimos drabužį.

Žiedadulkes nuplovė gaivūs pavasario lietaus lašai. Jie negali nuplauti mūsų skausmo...

Sklaidau žurnalo „Ko gydytojai Tau nepasako“ puslapius. O kai skaudžią tiesą Tau pasako, jautiesi geriau?

Vasaros. Šiltos, šaltos... Likimai. Laimingi, tragiški... Dienos. Šviesios, tamsios... Kaip bebūtų... Lietuviui niekada nebus gerai...

Ant sparnų angelas neša sėkmę, o pavyduoliai stengiasi ją pasiglemžti sau. Žinau, nepavyks.

Tik savas kuria palankius įstatymus saviems, savaip ir kaip sau...

Liaudies išmintis byloja: „Melas kelio neturi“, bet kažkokiu būdu mus pasiekia...

Jį žmonės vadino „vaikščiojančia enciklopedija“. Internetu vadinti nedrįso...

Susikrovė džiaugsmas savo kuklius daiktus į kuprinę ir išėjo į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Ar visada verta keliauti, o gal ji pati ateis?

Įrankių dėžutėje gulėjo naujas plaktukas. Taip namiškiai dar jo niekur ir nepanaudojo. Nereikėjo... Negi naudosi ne pagal paskirtį?

Dažnai sakoma: „Tyla prieš audrą...“ Kartais ir po audros būna tylu...

Jaunuolis savo meilei sakėsi, kad su ja eis, nors ir į pasaulio kraštą, bet grįžti kartu nežadėjo...

 

 

Atgal