VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

07.10. Jono Jackevičiaus knyga „Kokteilis iš spinduliuotės“

Albertas Vaidila,

menotyrininkas

Neseniai pasaulį išvydo nauja poeto ir dailininko Jono Jackevičiaus poezijos ir abstrakčios tapybos knyga „Kokteilis iš spinduliuotės“. Beje, šią puikaus dizaino knygą išleido „Žvaigždutės“ leidykla, kurios direktorius taip pat žinomas žurnalistas ir poetas Jeronimas Laucius.

      Jonas Jackevičius - rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys, meno bendruomenei bene geriausiai žinomas kaip šiuolaikiškos modernios poezijos atstovas, išleidęs jau devintąją poezijos knygą,  o taip pat surengęs  dailės darbų parodų, kuriose vyrauja abstrakti tapyba. Šie du menininko kūrybos keliai - poezija ir tapyba - susitiko poezijos knygoje ,,Kokteilis iš spinduliuotės“. 

      Kelių eilučių įvade poetas tarsi įteikia skaitytojui raktą - kaip reiktų žiūrėti ir vertinti jo kūrybą, pažymėdamas, kad nuo vaikystės jam realus pasaulis kartais atrodo lyg sapnas ar  „sapnavimas nemiegant“, kurio fragmentų kroniką jis šioje knygoje ir pateikia. Tai atramos taškas kūrybinės išmonės, fantazijos išlaisvinimui, be to, primenantis filosofo Artūro Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer) teiginį, kad tai, ką mes vadiname realybe, gali būti tik sapnas, o mūsų sapnai - tikroji realybė. Tokia nuostata ypač svarbi norint suprasti Jono Jackevičiaus kūrybos stilių, kurį apibrėžia minčių reiškimo, kalbos vartojimo būdas, savitumas, žodžių atranka ir vartojimas.

KOKTEILIS

   MADONA

 PASIVAIKŠČIOJIMAS

Kodėl ir kaip vartoja šiuos instrumentus knygos autorius? Vėlgi pasitelkime į pagalbą filosofiją. Lietuvių filosofo Antano Maceinos pastebėjimu, pradine savo kilme žodis yra meniškas: „Jo garsuose glūdi konkretus ir individualus kurio nors daikto pergyvenimas“. Antanas Maceina vartoja Nikolajaus  Hartmano (Nicolai Hartmann) terminologiją. Pas Joną Jackevičių daikto (tokio, kaip mes jį esame įpratę matyti ir suprasti) nebėra, taip pat, žinoma, jo nebėra ir bedaiktės abstrakčios tapybos vaizduose. Tai gerai ar blogai? Nei viena, nei kita. Dailininkas tiesiog pasirenka arba pats susikuria savo kūrybos principus, nuostatas ir vidinį poreikį atitinkantį stilių. Tai tiesiog meno raidos dialektika – avangardinis menas, dar vadinamas moderniu, laužo tradicijas ir nuolat atsinaujina. Tik tokiu būdu „užsikariaujama“ vieta avangarde. Tokių kūrėjų kategorijoje  matome ir Joną Jackevičių. Daug kūrėjų - tradicinio meno gerbėjai ir puoselėtojai - prisilaiko tradicijų arba tobulina jas nuosaikiai, įnešdami ir naujovių, tačiau neišjudina tradicinio meno pamatų.

      „Kokteilis“ susideda iš trijų skyrių, kurių antraštės „Veidrodinis šaligatvis“, „Patižęs laikas“, „Kokteilis iš spinduliuotės“. Kaip matome, šiuose pavadinimuose lygiai kaip ir poezijos tekstuose, sutinkame išdaiktintus daiktus, t.y. pasitaikantys atpažįstami, realūs daiktai abstrakčiame paveiksle praranda savo funkcionalumo pabrėžimą, kas lemia jų tikrąją vertę, o tampa ženklais, vaizdiniais, metaforomis, metamorfozėmis ( „Šaradų triptikas“, „Abstraktus liūdesys“, „Žvilgsnis“). Kituose paveiksluose tikrovės formos sulaužomos, tačiau, tačiau jas galima atpažinti „Esa“, „Ponaitis pragare“, vazą  primenančiame inde „Įkalintas burtažodis“). Šiose kompozicijose vaizdo perteikimas, spalvinis temperamentas įgauna ekspresionistinės estetikos bruožų, panašios priemonės tekstuose turi kalambūro, absurdo elementų.

      Poeto Jono Jackevičiaus dėmesys žodžiui projektuojasi į jo skambesį, emocinę raišką,  gebėjimą perteikti nuotaiką,  keisti savo prasmę sąryšyje su  neįprastais žodžių deriniais. Visa tai siejasi su savita autoriaus poetine filosofija. Tokiu būdu gerai mums žinomi objektai, aplinka neretai keičia savo struktūrą, tampa sunkiai atpažįstami (kaip sapne), kartais  pabrėžiantys kontrastiškumo įspūdį, įgyjantys neregėtų savybių  ( „paukščio akmeninis sparnas“, „ į akis susodintos kvartos ir kvintos“, „nutapytas laikas“ ir kt.). Kai kur rašmenys tampa iliustracijomis (puslapį išmarginantys rankraščių fragmentai), arba vaizdinėmis kompozicijomis (žodžių skiemenų dėlionė į geometrinę figūrą).  Knygos autoriaus poezija nepaklūsta lietuvių kalbos gramatikai ir sintaksei, skyrybos ženklų beveik nematome,  tuo dar daugiau praplečiamos interpretacijų galimybės skaitytojui.

      Dauguma paveikslų patalpinti knygos pabaigoje ,  o kai kurie - šalia poezijos posmų, Šios iliustracijos susietos su tekstu, paveikslo pavadinimu, kompozicijos ypatumu, spalviniu sprendimu, nuotaika. Svarbią komunikacijos funkciją tarp kūrėjo ir žiūrovo atlieka teksto arba paveikslo pavadinimas. Tačiau paveiksle kaip ir tekste pavadinimas tik nuoroda į kūrėjo mąstymo kryptį, o paveikslo ir teksto meno prasmės atskleidimo neįmanoma pasiekti.  Šie kūriniai daugiaprasmiai. Būtent tame ir slypi didžiausia abstrakcijų intriga, o grožis atsiskleidžia per kompozicijos ir spalvų dermę. Yra knygoje paveikslų, kurių pavadinimai gerai žinomi, tačiau, ieškodami atitikmens su realiai egzistuojančiais objektais, greičiausiai to atitikmens neįžiūrėsime. Gana daug įvairių kultūrų egzotika dvelkiančių pavadinimų, kurie pareikalauja atitinkamo intelekto jų suvokimui. Keli darbai suasmenintais darbų pavadinimais, žiūrovui nieko nesakantys – tai kūryba sau, jausmų išliejimas ir pokalbis su savimi tarpininkaujant tapybai. Šįkart tekstai ir paveikslai skirti knygos skaitytojui, kuris taip pat yra ir paveikslo žiūrovas, kuriam galbūt  rūpi „nulaužti“ kūrinio pavadinimo ir meno paslapties kodą. Ypač „kietai“ užkoduotus pavadinimus paprašiau iššifruoti. Pasirodo „Esa“ – tai paties Jono Jackevičiaus sugalvotos figūros vardas. Žodis primena filosofinę sąvoką „esatis“, „esinija“, t,y. būties sinonimus. „Homage ESM“ -  inicialai Eugenijusz Svetopelk Mirski – Mogiliovo dekanas – kunigas, susijęs su autoriaus protėvių likimu. Jis buvo žiauriai bolševikų nužudytas 1918 metais.

      Paprastai dailininkai nenori kalbėti apie savo darbus, nes tai ne tik minties, bet ir jausmo, intuicijos taip pat būsenos ar nuotaikos pagimdyti kūriniai. Tad visa tai įvardyti žodžiais ne tik sunku, bet praktiškai ir neįmanoma. Vis dėlto Jonas Jackevičius mano provokuojamas sutiko pasidalyti mintimis apie  tai, kas slypi už pavadinimo. „Galiu bent apytikriai atskleisti savo kai kurias kūrybos intencijas, - sako Jonas Jackevičius. Pavyzdžiui, „Sodas“ gali būti tik spalvų ir linijų visuma, primenanti konkretų sodą, taip pat gali būti susapnuotas sodas, pilnas saulės, kvapų, šlamesių, vabzdžių dūzgesio, netgi laimės ir liūdesio sodas. Tokie pojūčiai gali keistis sąryšyje su žiūrovo nuotaika, ryto arba vakaro šviesa, metų arba paros laiku ir panašiai. Arba štai – vienas iš darbų – „Alchemija“. Nors nuo „Sodo“ temos pastarasis pavadinimas yra tolimas, žiūrovui gali kilti panašus jausmų mišinys į anksčiau išvardytus kaip alchemiko kolboje. Paveikslas „Abstraktus liūdesys“ tegul būna kiekvienam kaip daugtaškis, klaustukas, gal net mistifikacija. Nenoriu toliau tęsti, nes jeigu būsiu suprastas tiesmukiškai, - tiek pripaistęs žiūrovą tik supainiočiau“.

      Kiekvienas žiūrovas abstraktų tekstą ar abstraktų paveikslą mato skirtingai, kiekvienas įžvelgia kažką naujo, todėl ir interpretacijos būna įvairios. Jonas Jackevičius sako, kad jį džiugina abstrakcijų savybė būti atviroms pačioms įvairiausioms interpretacijoms, o žmogus reiškiantis savo nuomonę, tampa lyg ir bendraautoriumi. Tas pats žmogus, o neretai ir kūrinio autorius, laikui bėgant atranda tai, ko anksčiau nepastebėjo. Ne atsitiktinai pirmuoju abstrakcionistu laikomas Vasilijus Kandinskis teigė, kad abstrakti tapyba labiausiai priartėja prie muzikos – gryniausios meninės raiškos formos, nereikalaujančios realaus pasaulio formų. Pasaulinio abstraktaus meno raida ne tik patvirtino šiuos žodžius, bet ir atvėrė naujus meno kelius. Vienu iš jų žengia savito stiliaus menininkas Jonas Jackevičius.

 

                                                                              

 

 

Atgal