Kultūra, menas

09.20. Antano Vienažindžio 180-osioms gimimo metinėms. ROŽĖS DYGLIAI. Vieno veiksmo, dviejų scenų pjesė

Irena Juodelytė-Varnienė

Veikėjai

Parapijiečiai: vyrai ir moterys, jaunimas

Kunigas Antanas Vienažindys

Žmogus (visuomeninė nuomonė)

Poetas

PIRMA SCENA

Skamba varpai, paskui pamažu tyla.

Šventorius. Čia daug vyrų ir moterų.

PIRMAS VYRAS (šalia stovinčiam). Sveikas, brolau. Seniai bemačiau. Ir tu atėjai kunigo žodžio pasiklausyti?

ANTRAS VYRAS. Žinai, ūkyje darbas lipa ant darbo, bet palikau pradalgėse džiūti šieną ir atskubėjau. Juk sekmadienis – Viešpaties diena. Gal ilgai šventos Mišios neužtrūks? Rūpėjo išgirsti, ką šįkart Vienažindys pasakys.

PIRMAS VYRAS. Gerai kunigėlis šneka.

ANTRAS VYRAS. Taigi, taigi.

PIRMAS VYRAS. Pataiko kaip pirštu į akį.

ANRRAS VYRAS. Ir į širdį.

PIRMAS VYRAS. Bet vis apie meilę...

Scenos gilumoje ant pakylos apšviečiamas kunigas Vienažindys. Minia tyla, atsisukusi klauso.

KUNIGAS VIENAŽINDYS. Broliai ir seserys, su Dievu čia susirinkę. Pasiklausykite ištraukos iš Pirmojo laiško korintiečiams:

Aš trokštu nurodyti Jums dar prakilnesnį kelią.

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

bet neturėčiau meilės,

aš tebūčiau

žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą;

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,

tačiau neturėčiau meilės,

aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

bet neturėčiau meilės,

nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

Todėl aš jums sakau – mylėkite vienas kitą. Mylėkite ir savo artimuosius, ir net savo priešus, darykite jiems gera ir nieko negailėkite. Tik mylėdami jūs būsite Aukščiausiojo vaikai ir rasite sielai ramybę… Nors Dievas maloningas ir mylintiems, ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems… (Balsas tyla, scena temsta).

ANTRA SCENA

JAUNIMAS. Būrys jaunimo dainuoja (keli šoka). ,,Pasakyki, panytėle“:

Pasakyki, panytėle,

Ar tu mane myli?

Kiek jau kartų tave klausiu,

O tujen vis tyli!..

Pasakyk, nevargink manęs,

Regi – baigiu džiūti.

Kuriądien nematau tavęs,

Tikrai reik pražūti.

Oi, laimingas, kaip laimingas,

Kas gal apsakyti? –

Kurią dieną savo meilę

Gaunu pamatyti.

Nemainyč tos valandėlės

Ant turtų didžiausių,

Kada, imdams už rankelės,

Savo meilę klausiu:

- Ar tu sveika, ar tu linksma,

Mano aniuolėlis?

Ar neilgu tau be manes,

Tu mano kvietkelis?..

Oi, kaip aš tavęs pasilgau,

Baltoji gulbele!

Seniai, seniai jau skambėjo

Tarp mūsų dainelė.

Tegul skamba, garsiai skamba

Tarp mūsų dainelės.

Oi, kaip linksma yr dainuoti

Prie savo panelės!

Oi tu meile – širdis mano

Ir turtai ant svieto!

Pasakyk, ar širdy tavo

Bus dėl manęs vieta?..

,,Linksminkimos, linksminkimos “:

Linksminkimos, linksminkimos,

Pakol jauni esma –

Nebus laiko mums linksmintis,

Kada pasenėsma.

Kada savo žilą galvą

Jau žemyn nulenksma

Ir, eidami pasirėmę,

Grabui vietą rinksma.

Siaudžia griaudžia paukštužėliai,

Gražiai čiulbėdami,

Taip linksminkimos, jaunėliai,

Dainas dainuodami…

Dabar mūsų aukso dienos,

Kaklo nieks negraužia.

Daug nerūpi, pakol vienas,

Ir vargai nespaudžia.

Prieš mums visa ši pasaulė

Atverta ant svieto.

Kur nukaksma, ten atrasma

Mes dėl savęs vietą.

Kožnas vienas mumis myli,

Ant rankų nešioja.

Visur kvietkus ir grožybes

Mums po kojų kloja.

O jei cnatlyvai gyvensma,

Kaip liep mūsų stotas,

Mylės mumis ponas Dievas

Ir kunigs klebonas.

Dešinėje scenos pusėje ŽMOGUS, kairėje - POETAS

ŽMOGUS. Girdi? Tavo dainas jaunimas dainuoja. Gal ir nežino, kad tu jas parašei jau besimokydamas antrame Varnių kunigų seminarijos kurse. Vis skųsdavaisi: ,,Niekam tikę tie Varniai – baisus užkampis, nuobodžio dienos “. Bet, žiūrėk, kokie šedevrai gimė Varniuose. Jaunimui, aišku, patinka. Cha cha, kunigas, o apie meilę dainas eiliuoja… Ar ne labiau tiktų apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją giedoti?

POETAS. Tai ji, Rožė Stauskaitė, pažadino mano jausmus, uždegė mano jauną širdį. Kai pamačiau ją Dusetų bažnyčios šventoriuje per švento Jono atlaidus, pamečiau protą. Vaizduotėje vis regėjau, kaip jos lengvą rūbą plaiksto vėjas, šviesūs plaukai buvo supinti į kasas, akys mėlynos kaip Sartų ežero bangos, daili, liekna ir pašėlusiai linksma. Girdėjau ją giedančią bažnyčios chore, klausiausi iš tolo, bet balsą jos lengvai skyriau iš kitų. Smagiausia buvo prie Joninių laužo vakare, jaunimo būryje. Tada dainavome visi kartu. Užkalbinau – mandagi, švelni, bet drąsi mergaitė. Ji Jaskoniškių vienkiemyje gyvena. Tik trys kilometrai nuo mano senelio Justino Vienažindžio namų. Per šias 1862 metų vasaros atostogas buvau dar kelis kartus ją sutikęs. Su broliu Norbertu net į svečius buvome užsukę. Įkrito tą vasarą ji į mano akį ir širdį. Grįžau į seminariją sutrikęs, lyg ir išsigandęs, vis maudė paširdžius, dieną naktį galvojau apie ją…

ŽMOGUS. Apsuko ji tau galvą, gerai, kad nemetei seminarijos kaip Norbertas. Visgi dveji metai… Norbertas, matai, įsigeidė tapti matematikos mokytoju. Vis tiek caro valdžia neleis dirbti Lietuvoje. Na, žinoma, geriau būti mokytoju, kad ir svetur, negu į rekrutus. Juk ir tave jau buvo įtraukę į būsimų rekrutininkų sąrašą. Dėkok patėviui, kad susimylėjo ir atsiuntė 50 sidabro rublių kyšiui carinės valdžios kanceliarijai. Ačiū Dievui, kad tokios išpirkos pakako. Dar gali padėkoti seminarijos rektoriui, kad jus ten kaip Dievo Avinėlius suguldė ilgame seminarijos koridoriuje ant grindų ir įsakė melstis…O tai būtų patrankos ištaškiusios smegenis.

POETAS. O tu manai … mums buvo lengva prievarta uždarytiems kaip išgamoms slėptis ir laukti, kas bus. Juk mes ruošėmės į atvirą kovą stoti su caro žandarais, akis į akį. Net sukilėlių drabužius, net kepures su emblemomis buvome pasisiuvę. Norėjom parodyti, kokie mes drąsūs ir stiprūs. Mes būtume išviję caro žandarus, sugrąžinę Lietuvai laisvę. Įgriso tas rusinimas.

ŽMOGUS. Išvyti…(Juokiasi.) Tu matei, kad pusė Varnių miestelio buvo sudeginta? Matei, kiek sukilėlių tabalavo kartuvėse? Girdėjai, kiek tūkstančių žmonių buvo išsiųsti priverčiamųjų darbų į Rusiją be teisės sugrįžti į Tėvynę. Jie mat plikomis rankomis išvys caro žandarus. Džiaukis, kad nekliudė kulka ir neparagavai tremties.

POETAS. Kai tik gavau leidimą išvykti neplanuotų atostogų, skubėjau į gimtąjį Anapolį. Rūpėjo sužinoti, kaip ten mano brangiausi žmonės, kaip mano ROŽĖ. Ir pakliuvau kaip į šermenis: ir ten jau siautėjo Muravjovas. Išgirdau žiaurias naujienas: vieni sukilėliai jau buvo pakarti, kiti sušaudyti, treti išgrūsti iš Lietuvos. Stauskų vienkiemyje jau šeimininkavo svetimi. Sužinojau, kad mano mylimąją ROŽĘ su tėvais ir broliais ištrėmė prie Volgos upės į Samaros guberniją kaip ir kitus 200 to krašto žmonių. Laisčiau ašaromis takus, neradau niekur ramybės, pykau. Nei gyvas, nei miręs su geležine nuoskaudųkupra grįžau vėl į Varnius.

JAUNIMAS dainuoja ,,Oi tu sakal sakalėli “:

Oi tu sakal sakalėli,

Svietą vendravoji...

Oi tu sakal paukštužėli,

Tu toli lekioji...

Nulėk per plačius laukelius –

Už aukštų kalnelių,

Kur pilni keliai keleliai

Kryžių, koplytėlių.

Ten rasi tarp ežerėlių,

Tarp žalių girelių,

Surūkytas, prastas gryčias

Mūsų vargdienėlių.

Ten gyven mūsų tėveliai,

Senos motinėlės.

Ten gyven mūsų broleliai,

Meilios sesutėlės.

Pirmaisiais savo žodeliais

Pasveikink tėvelius.

Pasveikink brolius, seseles,

Visus susiedėlius.

Ir jiems visiems su ašaroms,

Mielas sakalėli,

Apsakyk mūsų nelaimes

Norint tu , paukšteli.

Sakyk, sakyk, kaip mums liūdna

Sveturmi gyventi,

Kaip mums ilgu, kaip mums nūdna –

Pats savęs nebkenti.

<...>Oi Lietuva, tu mieliausia

Mūsų motinėlė!

Norint gyvenam toliausia –

Pas tave širdelė.

Ar mes gulam, ar mes keliam,

Vis mislės pas tave.

Neduok pražūt našlaitėliams,

Priglausk mus pas save!

Gardesnė tavo duonelė,

Norint biralinė,

Ne kaip ašarom maišyta

Samaros kvietinė.

Pas tave linksmi paukšteliai

Mums gražiau pagieda,

Ir sukraun tavo kvietkeliai

Daug gražesnį žiedą.

Pas tave kvep ir vėjelis,

Saulelė skaistesnė.

Galbūt ant tavo rankelių

Ir smertis lengvesnė.

Oi Dievuliau, našlaitėliams

Laimę neblaimėti!

Mums tik, biedniems vargdienėliams,

Per dienas kentėti!..

POETAS. Varniuose kaip perkūnas iš giedro dangaus mane pasitiko žinia, kad seminarija perkeliama į Kauną, o mes, esą, kuo skubiau turime priimti šventimus. Aš buvau tik trečiakursis, bet skubiai su ketvirtakursiais buvau palaimintas stoti prie altoriaus.

ŽMOGUS. Na, ir prasidėjo tavo odisėja: Šiaulėnai, palei vingrią Šušvės upę, Krinčinas prie sraunaus Viešmens - dešiniojo Mūšos intako. Tik ar ne per daug tu sau leidai: vis su jaunimu, vis būryje, vis įvairūs suėjimai, susirinkimai, vis su dainomis, armonika, šokiais, juokais, žaidimais. O tu visur pirmas. Armonikierius… Ar neviršijai savo įgaliojimų, kunige?

POETAS. Krinčinas – mano aukso amžius. Pamilau tą vietovę, gražią gamtą, gausią piliakalnių ir mineralinių šaltinių, senovės pylimų ir, svarbiausia, geraširdžių žmonių, linksmo jaunimo. Į krinčiniečių širdis raktą suradau lengvai, jie man išpažino savo slapčiausias mintis ir jausmus, aš jų sielas gydžiau Biblijos žodžiais, giesmėmis ir dainomis, iš Tilžės knygnešių parneštų draudžiamų politinių ir literatūrinių žurnalų “Aušra” ir “Varpas” ištraukomis, religine literatūra. Arkleliu važiuodamas kalėdoti ar ligonio lankyti, ir pats knygų nuveždavau. Iš Prūsijos pargabentas knygeles slėpiau kur tik įmanydamas: už šventųjų paveikslų, vargonuose, po grindimis ir kitur. Ne ūkinė veikla, o sielovada man rūpėjo… Su krinčiniečiais mane siejo pasitikėjimas. Jie noriai giedojo mano suburtame bažnyčios chore, o vakaruškose mėgo užtraukti ir mano dainų. Visur mus jungė daina ir geras ūpas.

ŽMOGUS. Bet ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Neišsipildė svajonė tapti Krinčino klebonu. Vyskupo Valančiaus įsakymu čia iš Paberžės buvo atkeltas lenkas Lichodziejevskis. Jis tol skundė ir ėdė tave, kol netekai Krinčino bažnyčioje kunigo vietos. Piktų liežuvių apmestas, ataustas ir išardytas, pažemintas už nuoširdų bendravimą su miestelio jaunimu, kunige Antanai Vienažindy, turėjai kuo skubiau išsibelsti iš Krinčino ir priprasti tolimiausiuose užkampiuose: Vainute, o po metų -Breslaujoje.

POETAS. Ir ten žmonės gyvena. Mane Vainute atlapa širdimi sutiko būsimojo poeto aušrininko Miglovaros šeima, bičiuliu tapo knygnešys Vincas Čižauskas, gabenęs lietuviškus raštus Šilalės, Varnių, Kražių, Rietavo, Plungės knygnešiams. Aš ir ten buvau savas ir reikalingas. Tik Breslaujoj teko konfliktuoti su cerkvės popu. Tamsi ten buvo parapija, kitakalbė, iš 54 mano sutuoktų porų tik šeši asmenys tebuvo raštingi.

ŽMOGUS. Tai gal atsigavai perkeltas į Latvijos pasienio miestelį - Laižuvą - paskutinę savo stotelę? Ar labai džiaugeisi, kai šįkart gavai išsvajotą klebono vietą? Tik kodėl nebeskambėjo tavo naujos eilės? Gal pametei įkvėpimą? Išgaravo jaunystės karštis? Pamiršai savo Rožę? Ūkininku, nebe ganytoju pasidarei?

POETAS. Juk žinai, kiek darbų mane užgriuvo. Po kovų, gaisrų turėjau iš pelenų prikelti bažnyčią, pastatyti prieglaudą, kleboniją, ūkinius pastatus. Turėjau prie savęs prišlieti būrį padegėlių, benamių, varguolių, juos visus privalėjau pamaitinti, užtarti, pamokyti, iš nuodėmės, iš tamsos vaduoti. Tam ir reikėjo arti, sėti, sodinti. Reikėjo dar su caro administracija grumtis, nes šiai tik cerkvės rūpėjo. Tai kainavo daug energijos ir ištvermės. O kiek dar galvos sopės dėl teismų, tos iškeltos bylos, kad iš Prūsijos parsisiųsdinu 1889 metais pradėtą leisti katalikiškos krypties žurnalą - ,,Apžvalgą”, kuris padėjo man ginti tautiečius nuo rusinimo ir lenkinimo politikos, nuo visokių bedievių. Bylą numarinau tik nemažu kyšiu.

ŽMOGUS. Ir vėl sakysi, kad dėl meilės taip darei, kad meilė svarbiausia, kad ir Dievas yra meilė. O kiek tu pats patyrei tos meilės? Net ir Dievas čia nusisuko nuo tavęs? Šitiek gaisrų, šitiek nelaimių. Gal tai atpildas už tavo kliedesį apie meilę? Dar vis už jaunystės Rožę? O gal bausmė už degtinę?

POETAS. Dievas žino, ką daro. Aš buvau jo pašauktas į Laižuvą. Ten manęs žmonės laukė. Ir pats jaučiau pareigą gydyti laižuviškių sielas, mokyti juos mylėti kiekvieną šalia esantį kaip patį save. Aš privalėjau padėti jiems atsitiesti, išgyventi, atsikratyti ydų. Todėl ryžausi statyti mūrinę bažnyčią tokią, kuri nušviestų visąLaižuvą, kad jie turėtų, kur melstis, ir keltų galvas ir širdis į Viešpatį... Dievas gailestingas ir teisingas. Jis man padėjo gauti iš caro valdžios leidimus bažnyčiai statyti, padėjo iškelti sienas, apdengti ją čerpių stogu, nupirkti didžiajam altoriui Stanislovo Budzinskio pieštą Švenčiausiosios Trejybės paveikslą ir dvylika spalvotų vitražų bažnyčios langams. Net pašventinti ją padėjo… Net ,,Apžvalgą” parapijoje platinti gelbėjo, jis saugojo mane. Jis yra meilė… Ir Rožę ne kartą atsimindavau… Ne vienas jos dyglys dar pūliuoja mano širdyje…

ŽMOGUS. Rožė… rožė… Kas ji, ta tavo rožė? Viso labo tik gėlė, trumpai žydinti, krūmas puošniais žiedais. Per tiek metų galėjai pamiršti jos vardą. Sakai, ir rūpesčių turėjai. Atmink, kad jos puikus žiedas ir dygliuotas kotas reiškia Dievo bausmę už kūno geidulius ar mintijimą vien tik apie ją. Ji tikrai galvos nelaužė dėl tavęs ir laiminga gyveno su tuo lenku, už kurio nutekėjo…

POETAS. Kam beri druską ant žaizdos? Kai buvau išvažiavęs gydytis į Varšuvą, gerų žmonių padedamas, aš Rožę susiradau. Mačiau ją bažnyčioje. Tąkart vieną…Stebėjau iš šalies. Ne tas jau stotas, kasos nukirptos, tačiau veidas, akys ir lūpos tos pačios. Rodos, raukšlių atsiradę… Norėjau užkalbinti, pasakyti, kad visą gyvenimą jos paveikslą saugojau širdyje, bet… nedrįsau… Kas iš manęs beliko… Subliuškau, sumenkau, suakijo mano oda. Pats jaučiu artėjančią mirtį, nuolatinį skausmą viduriuose, štai ir plaukai nuslinko…Ar aš galėjau savo Rožei toks pasirodyti?

ŽMOGUS. Dievo valia, kunige. O tavo statytą naująją mūrinę bažnyčią, beje, pašventino kaimyninių parapijų kunigai. Tiesa, planavai tą veiksmą atlikti pats, norėjai dar vieną ugningą pamokslą pasakyti. Pakilęs iš patalo ropojai, šliaužei į šventovės apeigas, bet, sukniubęs po didžiąja liepa, iškeliavai į Amžinybę. Palikai savąją šventovę įrengti kitiems. Turtą giminėms išdalijai testamentu, bet apie dainų ir eilių likimą nepagalvojai. Buvo rastas tik vienas sąsiuvinis ,,Dainos lietuvninko žemaičiuose. Parašė Vienužis, pakuršėj prisigūžęs”. Dievas žino, kokią dalį tavo raštų visagalei ugniai paaukojo giminės, vis gelbėdami kunigo gerą vardą.

JAUNIMAS. Dainuoja

<...>Dainos mano, dūšia mano, žodžius megzkit, pinkit!

Kregždūnėlės lakūnėlės sparnus pasiimkit!

Skriskit, lėkit – vėju bėkit, gavę sau sparnelius,

Jūs nuneškit meilei mano patiekos žodelius!..

Jūs paklauskit ir išklauskit, ko svyruoj kvietkelis?

Ko burkuoja, ko vaitoja nekalts balandėlis?

Dainos mano, sparnai mano, lėkit, bet neklauskit,

Gan jau smūtkai spaudž jos širdį, nors jūs nebespauskit.

Dainos mano, ašaros mano, jūs skalsiai riedėkit,

Dūsaujančiai, vaitojančiai – kentėti padėkit!..

EPILOGAS