Kultūra, menas
10.08. Nesugniuždytas dvasingumo skambesys prie Baltijos
Zinaida Indrikonienė
2021 m. rugpjūčio 23 dieną atidarant dailininkės tapytojos ir pedagogės Janinos Marijos Mačiokaitės Pleškūnienės (1920-2010) gimimo 100-mečiui skirtą parodą Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės parodų salėje Vilniuje, LDS pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė pasidžiaugė subtilia Janinos Marijos Mačiokaitės Pleškūnienės tapyba ir padėkojo sūnui muzikui Andriui Pleškūnui už prasmingą ir rūpestingą parodos ekspoziciją.
Po sūnaus Andriaus Pleškūno sukalbėtos pagarbos maldos Dievui ir aidint Vilniaus Arkikatedros Bazilikos varpams pasigirsta motinos Janinos Marijos įgiedota giesmė... Marija skaisčiausia lelija... pamėgai tu Nemuno šalį ir meilę lietuvių širdies – tau kryžiai sodybų darželiuos, tau pirmosios gėlės žydės... giedojimas palydimas sūnaus Andriaus violos stygų aidu... (giesmės autorius J. Sinius).
.png)
Solistas A.Pleškūnas (altas), A.Banaitytė (fortepijonas). 20121 m.
Dailininkė Janina Marija Mačiokaitė Pleškūnienė gimė Kybartų geležinkeliečių Uršulės Albaitytės (kilusios iš Mažos Lietuvos) ir Silvestro Mačioko (kilusio iš senos Protasevičių giminės) – Mačiokų šeimoje. Augo Kybartuose, vėliau Mažojoje Lietuvoje – Trakėnų apylinkėje, o mokytis, po pirmo pasaulinio karo atsistačius Kybartams, grįžo į juos ir mokėsi Kybartų pradinėje, vėliau ir Kybartų Žiburio komercinėje gimnazijoje. Priklausė katalikiškai angelaičių organizacijai, skautų organizacijai – mėgo keliauti ir pažinti taip pat giedojo bažnyčios chore, kaip choristė ir kaip solistė - čia vaikystės mieste patirtos dvasingumo sąsajos su įvairių meno sričių kūrėjų, atlikėjų raiška grįžus iš užsienių ir sustojus Kybartuose literatūros ir kultūros vakarams, koncertams – o jų būta daug ir įdomių - Sutvirtinimo sakramentą Janinai Marijai Mačiokaitei suteikė vysk. Dievo tarnas Mečislovas Reinys. Moksle sekėsi matematika ir piešimas. 1939 m. Janina Marija Mačiokaitė baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir dirbo mokytoja Šatrijos kalno papėdėje Gaulėnuose iki 1941 m., 1942 m. įstojo į Vilniaus Dailės akademiją, kur studijavo tapybą pas prof. A. Gudaitį ir V.Vizgirdą, piešimą pas prof. J. Mikėną ir prof. P. Aleksandravičių, estetiką pas V. Sezemaną, pasaulio kultūros istoriją pas L.Karsaviną. Studijuodama fašistinės okupacijos metu dalyvavo kun. prof. Dievo tarno Alfonso Lipniūno vadovaujamoje ateitininkų organizacijoje – nukentėjusiems nuo karo šelpti, o studijuodama pokario laikotarpiu dirbo Vilniaus liaudies universitete matematikos dėstytoja ir Vilniaus mergaičių gimnazijoje piešimo braižybos mokytoja.
„...Tapybos studijoje kolorito minkštumu pasižymi J. M. Mačiokaitės darbai – portretai, aktai ir peizažai.“Prof., meno istorijos dr. H. Kairiūkštytė-Jacinienė „Jaunųjų dailininkų darbai“ – „Tiesa“, 1946 m. liepos 11 d.
1949 m. baigusi Vilniaus dailės akademiją J.M. Mačiokaitė – Pleškūnienė dėstė tapybą, kompoziciją, piešimą Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje ir nuo 1957 iki 1977 m. Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, o 1979 Vilniaus Justino Vienožinskio meno mokykloje - tarp jos mokinių buvo ir M. K. Čiurlionio anūkė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė, universalus dailininkas Antanas Kmieliauskas, scenografė D. Mataitienė, tapytojai T. Rožanskaitė-Piekurienė, prof. R. Vaitiekūnas ir kiti. Nuo 1978 m. dailininkė gyvena Vilniuje. J. M. Pleškūnienė Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1964 m., o parodose dalyvauja nuo 1953 m. – kuria aliejinės tapybos srityje, bei pastele, akvarele, tapo portretus, peizažus, natiurmortus, kompozicijas. Dailininkė yra surengusi parodas Lietuvoje ir užsienyje – ši paroda 26-a personalinė, taip pat dalyvaudavo bendrose respublikinėse parodose. J. M. Pleškūnienės kūrinių yra įsigiję Lietuvos bažnyčios, Lietuvos genocido aukų muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, poilsio namai Nidoje bei Palangoje ir privatūs asmenys Lietuvoje, Kanadoje, Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Vokietijoje.
Na, o šioje dailininkės 100-mečiui skirtoje parodoje – Nesugniuždytas dvasingumo skambesys prie Baltijos, muzikologas Vaclovas Juodpusis džiaugėsi 55-ių kūrinių ekspozicija, kurių pagrindinė dalis Lietuvos dvasininkų, muzikų, dirigentų, dainininkų, baleto solistų, aktorių, dailininkų, jaunimo, o ir tėvų, senelių bei vaikų portretai. Ši paroda didelė, kaip apibendrinimas ankstesnių, tarpvalstybiniuose menų festivaliuose, muzikinės raiškos vietų galerijose eksponuotų parodų. Portretuojamųjų gilus, raiškus, muzikaliai dvasingas psichologizmas – išskirtinai būdingas dailininkės Janinos Marijos Mačiokaitės Pleškūnienės kūrybai - yra pagrindinė vertybė.
J.M. PLeškūnienė. Autoportretas, 1959 m.
J. M. Pleškūnienė. Dievo tarnas Vilniaus Arkivyskupas Julijonas Steponavičius, 1995 m.
Ilgametė LDS referentė Vilija Jurėnienė, parodos autorės dail. J. M. Pleškūnienės bendrakursio dail. Eduardo Jurėno (1942-1949 m. Vilniaus dailės akademijos laidos) žmona džiaugiasi giliai dvasingais portretais, peizažu „Prie Baltijos“ ir veržlia kompozicija „Žvejai taiso tinklus“. Skulptoriui Gediminui Žukliui imponavo kompozicija „Moterys“, Lietuvos operos solistės Gr. Apanavičiūtės portretas, skulptoriaus Vlado Pleškūno sukurtas – nuotaikingai panašus J. M. Pleškūnienės bareljefas (1956 m.), taip pat J. M. Pleškūnienės nutapyti – Andriaus krikštamotė Joana Račytė ir psichologiškai raiškus Rokiškio garbės piliečio – Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio portretas.
Gamtininkė ir rašytoja Aldona Kačerauskienė pažymėjo dail. J. M. Pleškūnienės kūrybos jautrumą, nuoširdų humanizmą Dievo tarno Vilniaus arkivyskupo metropolito Julijono Steponavičiaus portrete, „Prelatas poetas J. M. Maironis 1892 metais Vilniuje“, vyskupo kankinio Dievo tarno Vincento Borisevičiaus portrete – šiuose kūriniuose įžvelgė nepalaužiamą rūpestingumą ganomąja liaudimi. Taip pat gėrėjosi dailininkės tėvų Uršulės Albaitytės ir Silvestro Mačiokų portretu, gilaus psichologizmo kupinais „Tremties vagone – mokytoja Bronė Laukaitienė su vaikais“ ir „Tremtinė dailininkė Genovaitė Kindurytė Belžakienė“, o ir atkurtos Lietuvos kinologo Juozo Daunoravičiaus Gedimino kapo kalno papėdėje Vilniuje portretas. Rašytoja A. Kačerauskienė dėkojo sūnui muzikui Andriui Pleškūnui už jautrų rūpestingą mamos kūrybinio palikimo propagavimą.
Gerb. muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės rūpesčiu, Lietuvos baleto solisto Vytauto Kudžmos portretas šiuo metu eksponuojamas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Buvęs J.M. Pleškūnienės mokinys grafikas Kęstutis Petras Ramonas žavėjosi dailininkės 2008 metų piešiniais – prisimenant vaikystę, Neringos, Vilniaus, Italijos peizažais, charakteringais Palangos vargonininko Edmundo Jucevičiaus ir LNOBT orkestro solisto Andriaus Pleškūno portretais.
Menotyrininkas Vytautas Paliukaitis(†2018).“...“ Stovint prie dailininkės, mūsų dėstytojos Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės (1920–2010 m.) – nepaprasto darbštumo, taurios ir principingos asmenybės – tapybos darbų, užplūsta tiek minčių, kad tenka jas sugrupuoti. Šiai parodai atrinkti meistriškai teptuku sukurti, tik aliejine technika tapyti kūriniai – pradedant ankstyvojo periodo spinduliuojančio šiluma sūnelio „Andriukas miega“ (1957 m.), valingu „Autoportretu“ (1959 m.).Vilniuje Lietuvos operos ir baleto teatro pasaulio gyvenimą dailininkė J. M. M.-Pleškūnienė atskleidžia įvairiapusiškai, įtaigiai, nes čia išsiskleidė jos sūnaus Andriaus Pleškūno talentas. Šviesaus kolorito, psichologiškai lyrinės nuotaikos „Baleto solistų L. Aškelovičiūtės ir V. Kudžmos portretas“ (1989 m.), „Dirigento prof. J. Aleksos portretas“(1982 m.), „Kompozitoriaus-dirigento J. Pakalnio portretas“ (2002 m.) – pažvelgęs į šias tris kompozicijas, kurių fone kerinti šviesa neleidžia žiūrovui atitraukti akių, suprasim, kaip pati kūrėja jaudinosi, siekė sustabdyti tas grožio akimirkas, kurios eilinį žmogų traukdavo į teatrą. Dramatizuoto peizažo fone, tvirto charakterio „Dievo tarno Vilniaus arkivyskupo metropolito Julijono Steponavičiaus portretas“ (1995 m.), nepaprastai ekspresyvios psichologinės nuotaikos „Tremtinės dailininkės G. Kindurytės-Belžakienės portretas“ (1962 m.) – čia dailininkė J. M. M.-Pleškūnienė prilygsta Vincento van Gogh‘o ekspresijai (tai patvirtina ir parodos lankytojų atsiliepimai). Nepaprastai šviesios nuotaikos „Baleto solistės G. Samaitytės portretas“ (2006 m.), o mistiškai lietuviško peizažo fone lyriškumu spinduliuoja „Baleto solisto V. Kudžmos portretas“ (1989 m.), „Lietuvos operos solistės Gr. Apanavičiūtės portretas“ (1987 m.) savo spalvine harmonija pakilios nuotaikos, pavasariškai lyriški „R. Banaitytės portretas“ (1959 m.) ir „Vitos Gaigalaitės (VU studentės) portretas“ (1989 m.). Du kontrastingo charakterio „Dirigento prof. V. Viržonio portretas“– Baltijos jūros fone su partitūra rankoje (1989 m.) ir „Susimąstymas – aktorė E. Pleškytė“ (1967 m.) – išraiškingo spalvinio kolorito. Dramatiškos tikrovės pėdsakus žymi kalinto Štuthofe „Lietuvos gen. št. aviacijos pulk.-leit. Mykolo Mačioko (1899–1950) portretas“, sukurtas 1990 metais.
Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių kūriniuose vyrauja optimistinės nuotaikos. Tai – „Vilniaus peizažas“ (1979 m.), „Prelatas J. Mačiulis – Maironis Vilniuje“ (1984 m.), viena iš gražiausių parodos drobių „Baltija“ (1985 m.), „Palangos Dievinė“ – jaudinanti gamtos nuotaika su vaizdu atsiveriančiu iš Dailininkų kūrybos namų lango Palangoje (sukurta tais pačiais metais, kaip ir minėta „Baltija“), taip pat „Rytas Klaipėdos uoste“ (1990 m.), „Pavasaris prie Vilnelės“ (2000 m.) ir viena iš šį laikotarpį vainikuojančių drobių „Vilniaus arkivyskupo – metropolito – kardinolo A. J. Bačkio portretas“ (2005 m.), kuriame autorė pasiekė stulbinančios įtaigos. Iš dail. J. M. M. – Pleškūnienės kūrinių, atliktų grafitu – romantiška „Karmelitų Dievinė Kaune“ 1962 m., ekspresyvūs – „Lietuvos kvartetas“ (1975 m.) ir „Dirig., prof. J. Aleksa“ (2003 m.), lyriški lietuviški Nidos peizažai bei išraiškingos ekspresijos iš kelionių valtele Kuršių mariomis, Latvijoje – Venta, Žeimena – atliktų akvarelės ir pastelės technikomis. Šių žanrų kūriniai praturtina dailininkės kūrybos aruodą ne tik tematika, bet ir meninės išraiškos priemonių subtiliu įkūnijimu. Iš vėlyvųjų kūrinių: šviesios spalvinės harmonijos „Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčios vargonininkas E. Jucevičius“ (2010 m.) ir vaikystės vietose sukurtas „Pavasaris Karaliaučiuje – Katedra“ (2002 m.). A. Pleškūnui įsimintinas susitikimas, mamai išėjus Anapilin 2010 m., su jos bendrakursiu dailininku tapytoju Augustinu Saviku (Vilniaus Dailės Akademijos 1942–1949 m. laidos), kuomet jis jam pasakė – „Dailininkė Janina Marija Mačiokaitė-Pleškūnienė buvo be pretenzijų, talentinga, bet labai kukli – galėjo daugiau pasirodyti.“ Šie žodžiai sūnų A. Pleškūną skatina rūpintis mamos kūrybos pristatymu kuo platesniam žiūrovų ratui. „...“ Menotyrininkas Vytautas Paliukaitis.
Daugelio parodų Stanley (Stasio) Balzeko galerijoje Čikagoje, o ir kituose JAV miestuose kuratorius, ilgametis Čikagos lietuvių radijo stoties Margutis diktorius ir redaktorius, pasaulio kybartiečių draugijos valdybos pirmininkas Leonas Narbutis gėrėjosi ir džiaugėsi per karus žiauriai nuniokojamų Kybartų atžalos dailininkės Janinos Marijos Mačiokaitės Pleškūnienės nepalaužiama kūrybos dvasia, o ypač jos kompozicija – Lietuvos krikščioniškos jūrų valstybės pripažinimo 750 metų šventė Klaipėdoje 2001 m. liepos 17 dieną ir išraiškingu Dievo tarno Vilniaus arkivyskupo metropolito Julijono Steponavičiaus portretu.
Dailininkės sūnus Andrius Pleškūnas parodos atidarymo svečiams priminė tuometinio laikmečio kultūros ministro Juozo Banaičio ypatingą rūpestį menininkais, kuomet dailininkų kūrybos namai buvo Palangos Tiškevičių rūmuose, tuo metu 1958 ir 1967 metais ir aš vaikas buvau Palangoje prie mamos, kuri sukūrė nemažai lyrinių peizažų, prof. meno istorijos dr. Halinos Kairiūkštytės Jacinienės portretą, išraiškingų Klaipėdos uosto kompozicijų. Vėliau kūrybos namai persikėlė į Palangoje esančią S. Daukanto gatvę, kur taip pat buvo puikios sąlygos dailininkams kūrybinių komandiruočių metu. Tose kūrybinėse komandiruotėse ir sukurti daugelis pagrindinių J. M. Pleškūnienės kūrinių, nes dėl tiesaus nepataikūniško charakterio kūrybinės dirbtuvės neturėjo. Mama buvo visuomeniškai kūrybingai veikli: 1939-1941 m. Gaulėnuose organizuodavo moksleivių spektaklius, palaikė katalikišką dvasią. Man esant vaikų darželyje, mamos rūpesčiu – jai esant tėvų komiteto pirmininko pavaduotoja, 1959-1961 m. visas vaikų darželis buvo perkeliamas vasarai į tokios ponios Mickevičienės sodybą Lampėdžiuose. Tenai turėjo ir draugę dailininkę M. Banaitienę – J. Banaičio pusbrolio Stepono žmoną, pas kurią mes dažnai pasisvečiuodavome jos mediniame name. Vieną pavasarį, apie 1962 m., atvykę į Lampėdžius nustėrome – medinio namo nėra, tik pamatai... o Šventos Velykos... pastatyta didelė palapinė, įeiname į vidų – visa Banaičių šeimyna prie Šv. Velykų stalo su vainiku ir margučiais, mudu su mama pasodino kartu ir po gaisro, Šventos Velykos! Atsimindamas anų laikų išsaugotą dvasinės kultūros ugnį, dailininkės sūnus Andrius Pleškūnas išreiškė didelį dėkingumą Lietuvos dailininkų sąjungai, jos pirmininkei Eglei Gandai Bogdanienei už erdvę mamos dailininkės Janinos Marijos Mačiokaitės Pleškūnienės 100-mečio parodai - Nesugniuždytas dvasingumo skambesys prie Baltijos, taip pat kartu muzikuojančiai ta iškilminga atidarymo proga – kultūros ministro J. Banaičio dukrai pianistei Aušrai Banaitytei, o ir visiems prisiminusiems, pasisakiusiems.
2021 m. rugpjūčio 23 d. iškilmingo parodos atidarymo metu, tarp pasisakymų ir prisiminimų dailininkės sūnus Andrius Pleškūnas viola subtiliai atliko L. Delibes „Taika“ (iš baleto „Kopelija“) St. Šimkaus - Credo, Fr. Schuberto - Ave Marija, M. K. Čiurlionio „Pastoralę“, N. Paganini „Cantabile“ muzikaliam ansamblyje su pianiste Aušra Banaityte. Iškilmių fotokorespondentas buvo rūpestingas Algirdas Rakauskas. Renginio pabaigoje altu - viola buvo atliktas Lietuvos valstybinis himnas, giesmė- Lietuviais esame mes gimę, Vatikano radijo himnas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
