VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

01.07. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. AKVARELINIS VILNIUS – PRIEŠ DVIDEŠIMT VIENERIUS METUS – 2001

Kęstutis K. Šiaulytis

 Naujojo tūkstantmečio pirmaisiais, besibaigiant vasarai, surengiau asmeninį akvarelių plenerą Vilniuje. Liepos pabaigoje grįžau iš mėnesį trukusių kelionių Žemaitijoje, Medvėgalio akiračiuose. Po ilgesnio buvimo kitur, Vilnius visada naujai akims veriasi. Šį kartą regėjau nepaprastą Lietuvos ir sostapilio jungtį – pasivaideno, tarsi visi šalies piliakalniai, miestų, miestelių bažnyčios, žaliajame Neries ir Vilnios glėbyje susispietę! Kasdien, visą rugpjūtį, rugsėjį, pasivertęs elgeta klaidžiojau po senamiesčio šventorius, vis iš naujo užsukdamas į legendinių pagoniškų ąžuolynų būtoves ties Aušros Vartais, kopdamas į Mons Salvatoris, kylantį tiesiai priešais Barbakaną, ieškodamas naujų, dar M. Dobužinskio, J. Kamarausko neatrastų žiūros akipločių.

Vaizdas į Dominikonų gatvę

 Ką tik prasidėjęs naujasis tūkstantmetis, dar stiklinio taifūno banga neiškilo miesto panoramoje. Vilnius, tarsi pabudęs, užmiršęs revoliucinių masių murmesį, krumpliaračių girgždesį istorijos gramofonuose, skleidėsi, kilo, kaip atkurtos mūsų karalystės valdovas. Sugrįžo senieji gatvių pavadinimai, lyg nusimetę proletarines „kepkes“ nušvito rūmai ir miestelėnų namai. Kasmet, visokie sandėliai, bendrabučiai, dirbtuvės, garažai, kad ir nelabai noriai, kraustėsi iš vienuolynų, jų refektoriumų, sodų, parkų; sovietinių aksesuarų dėžės ropštėsi nuo uždarytų bažnyčių altorių, ilgai kauptos storos bylos, valdiškų archyvų stirtos kiūtino lauk iš koplyčių ir zakristijų. Tiesa, kiek gaila pokarinių knygų, kurių, suvežtų iš bibliotekų, visą sąvartyną aptikau apleistuose, belangiuose Sapiegų rūmuose. Ant priedurio laiptų sėdėjęs pilietis pasiūlė: „– Pasirink, jei kokią tinkamą rasi, išgelbėsi nuo makulatūros katilo“. Šyptelėjau, scena  kaip iš sorealistinio meninio filmo – rūstus, kiek apšepęs sargas, o šalia – stirta, visas Kaukazas, jo skaitytų parudusių puslapių.

Rudens paslaptis. Antakalnis, Vileišių rūmai.

Šventorius, tarp bazilijonų vienuolyno ir Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios. Dabar šis motyvas pasikeitė – užstatytas

Šv. Mikalojaus bažnyčia

Vaizdas į Vilniaus senamiestį nuo Išganytojo kalno (Mons Salvatoris)

Mokslų akademijos biblioteka (Tiškevičių rūmai). Dabar šioje vietoje virš Neries kabo Mindaugo tiltas 

Turistų gausiai lankomas vietas irgi užgriuvo permainos. Mačiau, kaip sublizgo Pilies gatvė – vos ne kiekviename name atsidarė kavinės, parduotuvės; Didžiojoje, įsikūrė ambasados, nauji muziejai, pasaulinių madų salonų filialai ir – aludarių vasariniai skėčiai. Suskubau dar kartą praeiti slaptais senamiesčio „bromų“ labirintais tarp gatvių, aplankyti anglimi aprūkusius kiemus – pačiu laiku, daugelis, po kelerių metų jau buvo uždaryti smalsuoliams. Netrukus, Vilniuje prasidėjo statybų karštinė...

 

Atgal