VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

01.29. Žmogaus dangus ir žmogaus pragaras

 

Petras Bielskis

Lietuva yra teatro šalis. Teatras čia yra visuotinas, nes jį sudaro keli lygiai, apima didelę tautos dalį. Galima sakyti, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus yra artistas. Kad tauta yra visuotinai daininga, jau yra patvirtinęs Gizevijus. Visuotinas kaimų muzikavimas, grupinis dainavimas rugiapjūtės, šienavimo talkose, vyskupo Giedraičio paskatintas bažnytinis ir adventinis kalnų giedojimas, pagaliau visatautinės dainų šventės. Tai daina, o vaidinimas? Kudirkos paskatinti ir Rusijos caro vergovės išvarginti lietuviai vaidinimu pakilo už nepriklausomybę. Palangos vaidintojus (Keturakio „Amerika pirtyje“, 1899) žandarai išgaudė, ištrėmė į Sibirą, tai po to nerasi nė vieno kaimo, jau nekalbant apie miestus ir miestelius, kur nebūtų vaidinta ta pati komedija. Vaidinimas lyg pirmasis tautos referendumas: ištrėmėt juos už viešą lietuvišką žodį, tai dabar mes visur, visoje šalyje vaidinam ir vaidinsim lietuviškai. Tik dabar niekas nebenori prisiminti, kad Lietuvos Nepriklausomybė prasidėjo būtent nuo Palangos vaidinimo.

 Pasaulis yra žmogaus sąmonės dalis, projekcija

Miesteliai ar net kaimai, kurie sugeba išlaikyti savo teatrą turi ypatingą aurą, dvasinį spindėjimą. Ir visai nesvarbu ar tai yra profesinis, ar tautodailės teatras. Tautodailinis kartais geriau, demokratiškesnis, meninė kalba suprantamesnė, ženklai iš juos supančio pasaulio. Teatre kaip bažnyčioje žmogus sugeba atsiplėšti nuo žemės, sugeba pereiti iš vienos erdvės į kitą erdvę, pamatyti save iš viršaus. Atsiranda arba sustiprėja gebėjimas stebėtis ir žavėtis. Žmogus pajunta aukštąsias akimirkas ir ima ilgėtis tų aukštumų.

          Lietuvos teatrą sudaro du lygiai: dailės ir tautodailės teatras. Pirmąjį lygmenį sudaro profesinis menas, o antrajį – tautodailė. Analogiškai kaip miestų statybos architektūra( stiliai, technologijos), operinis dainavimas, poezija iš vienos pusės ir medinė statyba, liaudies daina, žodinė kūryba iš kitos. Yra Kipro Petrausko, Edgaro Montvydo, Violetos Urmanavičiūtės (Urmana), Irenos Milkevičiūtės pasaulinio lygio dainavimas ir yra Veronikos Janulevičiūtės - Povilionienės irgi pasaulinio lygio dainavimas, Tiek vienas, tiek kitas yra meno objektas. Juos skiria tik technologijos, atlikimo būdai, , medžiagos, balso pastatymas. Niekam nekyla šventvagiška mintis, kad Veronika turėtų dainuoti operos arijas, kopijuoti Urmaną.

          Lygiai taip, išlikdamas meno objektu, tautodailės teatras skiriasi nuo dailės teatro. Yra Jono Vaitkaus teatras, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino. Lygiai taip yra Danutės Budrytės, Kęstučio Krasnicko, Jono Buziliausko teatras. Skiriasi vaidybos ir režisūros meninė kalba. Dailės teatras remiasi aktoriaus vidine technika, gebėjimu persikūnyti, kurti charakterį. Tam tarnauja specialus ugdymas, mokyklos. Tautodailės teatras tokių galimybių neturi, bet turi neribotas galimybes charakterio kūrimą pakeisti tipažų parinkimu. Jausena, psichofizika paremtas išgyvenimas tautodailei irgi per sudėtingas. Skausmas, liūdesys – liaudies menininkas sugeba jį reikšti atitinkamu ženklu: į medinę Dievo motinos širdelę susmeigia septynis durklus ir niekam nereikia aiškinti, kad ją slegia septyni sielvartai. Negana to, besimeldžiantis kiekvienam durklui turi savą sielvartą, ima veikti emocinė atmintis. Kitą sykį į Medvėgalio dvyliktąją Klojimo teatrų krivūlę ( 1999) Viešintų teatras atvežė Vaižganto vaidinimą „Žemės ar moteries“ (rež. Vytautas Germanavičius). Pagyvenusios, bet su žeme nuotakos piršlybos. Jaunikiui, piršliams, giminei rūpi ne „jaunamartė“, o žemė. Senutė krepšelyje atsineša baltą antį, atsisėda užstalėje, ramiai laužo riekelę duonos ir iš delno lesina paukštį. Virš jos galvos vyksta triukšmingos derybos, ne dėl jos, o dėl jos žemės. Baltų pasaulėjautoje balta antis yra anapusinio pasaulio ženklas. Jokia profesinio teatro aktorė gabiau nesuvaidins tokios jaunamartės, taip A. Čechovo  ".Rotšildo smuikas"subtiliai neišvystys charakterio ir nepakels temos.

A. Čechovo  ".Rotšildo smuikas"

C de Gasztold spektaklis "Nojaus arka"

Nojaus arka 

 

          Mūsų didieji režisieriai ir profesiniame teatre greta psichofizikos talentingai naudoja ženklus. Ypatingai tai ryšku E Nekrošiaus spektakliuose. „Hamleto“ spektaklyje pagrindinį vaidmenį skiria net profesinio pasirengimo neturinčiam aktoriui. Aktorinį profesionalumą kompensuoja ženklais. Arba “Otelas”: gyvenimas kaip jungas, skriauda ir įniršis, liūdesys. Tai vis literatūrinės sąvokos. Aktorius ieško veiksminiųženklų, literatūrinękalbąkeičia įteatro kalbą. Taip atsiranda valstietiškųlovių(geldų) vilkstinė, įniršis virsta šetonišku šokiu ar bušido žūtbūtine kova arenoje. Vienas žodis 'liūdesys" irgi išauga įatskirąscenąprie mirusios Dezdemonos: Otelas sėdi scenos gilumoje ant kažkokios sudedamos lovelės, Dezdemona ant grindųnetoli rampos. Viskas pasibaigė- ramybė. Otelo rankos neramios, išduoda intensyvųvidinįritmą. Staiga pakyla, pakelia lovelę, o ten gausybėraudonųgėliųvazonėliuose. Ima po tris, po keturis ir per visąscenąneša iki Dezdemonos. Stato prie veido, prie galvos, po kojomis.. Gėles nuo veido perstato prie kojų, vazonėlius nuo kojųatremia įpetį. Sutrepsi kažkokįritmą. Atsineša laistytuvąir kažkaip iš aukšto laisto vazonėlius. Artėja prie rampos, gėliųjau nėra, jis vis tiek laisto, grindis...Tokiai teatro kalbai sukurti reikalinga absoliuti gyvenimo klausa. Režisierius sako, kad jo teatras ateina iš Šiluvos, jo gimtųjų vietų ir laiko.Būtent iš čia jo menonacionalumo, lietuviškumo autentika. Todėl kitos kultūros stebisi mūsų teatro savitumu, unikalia meninio mąstymo tradicija.

          Viskas priklauso nuo žmogaus. rikiuojančio teatrą. Savu laiku Klaipėdos universitetas, pagal prof. Vytauto Jakelaičio idėją, lavino Liaudies teatro režisūros studentų sugebėjimą skirti tas dvi teatro rūšis. Lietuvoje sutvirtėjo ir išbujojo tautodailinis vaidinimas. Ir gabių, išmanančių režisierių tuntai. Jei paminėti nors po vieną rajonui, tai susidarytų litanijų litanija. O nutylėti būtų mirtina nuodėmė. Mes dar radome senąją kartą ( J. Gaidys, D. Dabriška, E. Radžius, A. Eigerdienė, A. Švedas...) Dabar kiekvienas miestelis, net save gerbiantis kaimas laiko teatrą. O jau dabarties jaunosios kartos režisierius Vitą Vadoklytę, Danutę Budrytę, Ramutę Avižinienę, Laimą Pocevičienę, Augustiną Šutkų, Joną Buziliauską, Egidijų Kupčiūną, Kęstutį Krasnicką ar Egidijų Daugnorą galima vadinti tautodailinio teatro klasikais. Neįsižeiskit, keliagubai daugiau irgi gabių teatro žmonių, kad netelpat į straipsnelio rėmus. Esat matomi, žinomi ir mylimi. Aš tik bijau, o iš kur beateis trečioji, jus pakeisti turinti karta. Klaipėdos universitetas pamainos jums neberuošia, iš jų atėmė tą galimybę. Ir pati prof. V. Jakelaičio idėja, atrodo, uždusinta.

          Bet atsitiko kultūros stebuklas: į mažą Šilutės miestelio teatrą atvažiavo mūsų teatro klasiko Juozo Miltinio mokinys, aktorius ir režisierius Albinas Kėleris. Šilutės teatras buvo žinomas. Čia daugelį metų sėsliai ir kūrybingai dirba pasišventę artistai Alma Rimkevičiūtė, Vytautas Bartuška, Vygantas. Paldauskas. Kaip originaliai jie veda literatūros pamokas mokyklose, tiesiog švyti gatvės vaidinimuose Miestelio vadovai puikiai suprantą teatro vaidmenį ir reikšmę visuomenei, kiek galima palaiko ir remia. Atvažiuoji į tokią vietovę ir jau nuo autobusų stotie junti, kad čia yra kažkoks dvasinės šviesos židinys. Niekas taip nemoka ir negali kalbėti su moksleivija, jaunimui kaip teatras.

 Iš sovietmečio užsilikęs ir dar gajus teatrą devalvuojantis terminas – saviveikla. Teatras negali būti saviveikla. Šienpjoviai nedainuoja „kaip išeina“, o žino kaip reikia – kad derėtų balsai, su užvedimais, atatarimais kad skambėtų garsas per kelis slėnius ir girias. Ir vėl liaudinis dainavimas ir operinis dainavimas, tautodailės teatras ir dailės teatras.

Iš neišmanymo, o gal iš tuštybės kartais originalaus Tautodailės teatro režisieriai manosi esą Dailės teatro lygio. Čia kalbama ne apie lygį, o apie meninės kalbos skirtumą. Lygis vienodai būtinas ir čia, ir čia. Albinas Kėleris atsivežė Miltinio kūrybinio darbo techniką. Norint būti jo lygyje reikia mokytis pas Juozą Miltinį. Va, čia ir yra pagrindinė takoskyra tarp Dailės ir Tautodailės.

Į Šilutės teatro repertuarą atėjo Antonas Čechovas ( Rotšildo smuikas. Namas su mezoninu. Apsakymai ir apysakos. 1983, p.39 ). Iš novelės apie graborių teatras pasidaro pjesę. Net jo dramos, būdamos liūdnos, vadinamos komedijomis. Komiškumą sudaro paradoksas tarp tikslo ir veržimosi, tarp galimybių idėjai realizuotis.

Čechovas rašo apie žmogaus pragarą:

Pagrindinis veikėjas grabdirbys Jakovas „gyveno skurdžiai, kaip prastas kaimietis, nedidelėje senoje gryčioje, kur tebuvo vienas kambarys, ir tame kambary tilpo jis, Marfa, krosnis, dvigulė lova, grabai, varstotas ir visa manta.

Pernai gegužės šeštą dieną Marfa ūmai sunegalavo. Senė šniokštavo, gėrė daug vandens ir sverdėjo, bet vis dėlto rytą pati iškūreno krosnį ir net nuėjo vandens parsinešti. Bet vakarop atgulė/.../Senė visą laiką gulėjo tylėdama, užsimerkusi. Bet vakare sutemus ji staiga pašaukė senį.

Atsimeni?- paklausė džiaugsmingai. ­-- Prieš penkiasdešimt metų Dievas mums buvo davęs kūdikį šviesiais plaukučiais?  Mudu tada  vis paupy sėdėdavom ir dainas dainuodavom...po gluosniu. – Ir, graudžiai nusišypsojusi, pridūrė: - Numirė mergaitė.

Atėjo šventikas, išklausė išpažinties. Marfa ėmė murmėti kažką nesuprantama. Ir paryčiui mirė.

Pareinant iš kapų jį stipriai suėmė maudulys. Prisiminė kad penkiasdešimt dveji metai, kol jie gyveno vienoj gryčioj, truko ilgai ilgai, bet kažkodėl taip išėjo, kad per visą tą laiką jis nė karto nepagalvojo apie ją, neatkreipė dėmesio, tartum ji buvo katė arba šuo. O juk ji kasdien kūrė krosnį, virė ir kepė, nešiojo vandenį, skaldė malkas, miegojo su juo vienoj lovoj, o kai jis pareidavo girtas iš vestuvių, ji visada pagarbiai pakabindavo jo smuiką ant sienos, paguldydavo jį patį lovon, ir vis tylėdama, baikščiu, rūpestingu veidu. Per visą gyvenimą jis nė karto nepagailėjo Marfos.

Aname krante kur dabar lankos, tada buvo didelis beržynas, o ant šito pliko kalno, tada mėlynavo senas senas pušynas. Kodėl žmonės visada daro kaip tik ne tą, ko reikia?

Jakovas užsimerkė ir, ir jo vaizduotėje vienas priešais kitą nuskrido didžiuliai baltų žąsų pulkai

Nebuvo gaila mirti, bet kai tik namie pamatė smuiką, jam suspaudė širdį ir pasidarė gaila. Smuiko negalima pasiimti į kapą, ir dabar jis liks našlaitis, ir jį ištiks toks pa likimas, koks ištiko beržyną, pušyną. Jakovas išėjo iš gryčios ir atsisėdo ant slenksčio, prispaudęs prie krūtinės smuiką. Kai vakare šventikas, klausydamas išpažinties, jį paklausė, ar neatsimena kokios ypatingos nuodėmės....vos girdimai tarė:

--Smuiką atiduokit Rotšildui“

Rotšildas buvo žmogus, kuris mokėjo ir suprato muziką .Nors Jakovas jo nekentė, bet smuiką paliko būtent jam.

          Tai literatūra, žmogaus pragaras, o teatras turi atsirasti greta, kada režisierius ir aktoriai ima ieškoti savų žodžių. Kaip kalbėti apie žmogaus dangų, gyvenimą po gluosniais, mergaitės mirtį, skrendantį didžiulį baltų žąsų pulką...

„Mes linkę pernelyg greitai pripažinti, kad kalbėdami apie tai, ką vadiname „kalba“, iš tiesų žinome, apie ką kalbama, nors, turbūt kalboje nerastume kito tokio taip įvairiai apibrėžiamo, migloto, iškraipyto ir klaidinančio žodžio, kaip „kalba“ (Birutė Mažvinskaitė. Literatūros teorijos temos. LKMA.2013. psl.4).Panašiai atsitinka ir teatro kalbai. Kiekvienas režisierius turi savo kalbą arba braižą, kurį skaityti reikia išmanymo. Šiuolaikinis teatras naudoja įvairialypes meninės kalbos formas. Atsiranda metateatralumo sąvoka, kurios pagalba analizuojama tai kas yra už teatro suvokėjui teikiamos informacijos. Atsiranda sudėtingos atpažinimo struktūros, prasminių ženklų  ir žaidimo formos. Teatrinius įvykius sieja intertekstualumo reiškinys, jame vartojamus tekstus sieja ne tik su esamuoju laiku, bet ir su skirtingų laikotarpių draminiais kontekstais. Į spektaklio audinį įsiterpiantys ritualai, net  kito kūrinio dalys suardo buitiškai suvokiamo draminio vyksmo vientisumą ir nuoseklumą. Tai gali būti suvokiama, kaip vienas iš būdų sąmoningai sutrikdyti žiūrovo realybės jutimą.

Čechovas literatūrine kalba aprašo žmogaus pragarą, o teatras sava kalba gilinasi į žmogaus dvasinį pasaulį, stengiasi pakilti iki žmogaus idėjos, jo vilčių ir tikėjimo.

Medija – komunikacijos priemonė, turinti technologinę prigimtį ir nėra tikro pasaulio atspindys. Turi savo kalbą, raiškos būdus. Pažinimas remiasi kūrėjo patirtimi. Realybės suardymas, kuriama iliuzija.

Metateatras priverčia nustebti. Tos rūšies kūriniams būtina fantazija. Todėl analizuojant spektaklį, būtina ieškoti kas slypi už spektaklio ženklų. Metateatras suvokia save kaip teatrą, čia ir dabar vykstantis veiksmas. Verbaliniai ir vizualiniai metateatro elementai

Kuriančio žmogaus, šiuo atveju spektaklio režiaieriaus, autorefleksija yra valinga draminio vyksmo, teatrinės realybės deformacija arba dekonstrukcija, autorefleksinis pasakojimas.

Kūrėjo kalbėjimas pasiremiant savo gyvenimiška ir teatrine patirtimi. Tai kūrėjo kalbėjimas. Taip greta atsiranda naujos vaizdo projekcijos, tampa lyg savarankiškomis draminio vyksmo raiškos priemonėmis

Iškyla teatralumo problematika, savarankiška teatro kalba. Autorefleksija leidžia susieti teatrinį įvykį, naudojamą tekstą ne tik su dabartim, bet ir tolimesnių laikotarpių kontekstais. Taip spektaklyje atsiranda vaizdo ar draminiai inkliūzai, trikdo žiūrovo sąmonę ir sustiprina betarpišką dalyvavimą.

Teatras kuria vaizdinį, kuris formuojasi virš Čechovo siužeto, ne tai apie ką kalba, o apie tai ko žmogus ilgisi. Nera išpažinties scenų, o skamba stačiatikių sodrios ir širdį keliančios giesmės, mirtį peršviečia jauno gyvenimo išplėtoti vaizdiniai. Aktoriai lengvai jungia skirtingus, vienas kitą neigiančius savo gyvenimo epizodus. Aktorė Alma Rimkevičiūtė lengvai ir žaismingai peršoka iš vieno Marfos gyvenimo laikotarpio į kitą. Jos „senutė iš profilio panaši į paukštę, norinčią gerti“ staiga persimaino į jauną po gluosniu sėdinčia, dainuojančią moterį. Mirties niūruma persišviečia gyvenimo po gluosniais spindėjimu. Sugebėjimas šviesti, spindėjimas yra Dievo dovana aktoriui. Ir Vyganto Paldausko Rotšildas laisvai konstruojamas iš prieštaringų vaizdinių: tuo pačiu jis muzikantas, pravirkdomas smuiko ir greta kita jo žmogiškoji projekcija – niurzga, abejingas žmogui felčeris Maksimas. Dviejų charakterių poliarinės savybės viename sukuria visiškai naują esybę. Vytautui Bartuškai tenka pagrindinis krūvis grumtynėse, įtvirtinant spektaklyje žmogaus dangų. Visos prielaidos, veda į kieto, šiurkštaus vertelgos paveikslą. Atseit, nauda sunaikina žmogaus gyvenimą, jo asmenybę. V. Bartuškos Jakovas daro viską, kad nauda būtų tik gyra prie žmogaus kojų. Aktorius vitališkos prigimties, o darbas scenoje juvelyriškas, jautrus formai, emocionaliai sodrus. Sunku atskirti kur režisieriaus autorefleksija, o kur jau veda aktoriaus prigimtis

Ką daro ir kas vyksta scenoje tokiame spektaklyje atpasakoti negalima. Jį kaip muziką reikia klausyti pačiam, betarpiškai. Girdi ir supranta tą muziką kiekvienas savitai, pagal savo istorinę ir emocinę atmintį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal