VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

2022.03.06. Taikos paradigmos įkvėpti

Indrė Milkevičiūtė

 Jaukų ir užburiantį vasario 11 d. vakarą susirinkome  šiltoje parapijos koplyčioje. Čia vyko Ritos Bijeikytės-Gatautės poezijos  pristatymas.

  Nurimo mintys, pasinėrėme į užburiančios Šilumos ir Meilės Stebuklą, prisiminėme tai kas gera, kas  brangu, kas neša Taiką.   Ne tik kartu pabuvojome, atsipalaidavome eilių šnabždesy, bet ir  padėkojom  Lurdo Mergelei Marijai už gydymus ir pagalbą, vedant mus Viešpaties nušviestu taku: ,,Su ryto malda, kaip duona./Atveriam širdis ir lenkiamės prie dvasinės motinos kojų“...

,,Eikime, žmonės, ar plaukim, kaip upės <...>Dalinkimės šiluma, tikėjimo grūdu, skolingi tik meile nelikime“...

   ,,Gyvename ypatingu laikmečiu, kuriame daug skubėjimo,žiaurumo, melo, nuoširdaus atvirumo stokos. O ką jau kalbėti apie tikrą meilę ir užpildančius tarpusavio santykius… Mūsų nedaug, bet pastovi kasdienė malda nugena baimės, nerimo debesis į šoną. Tikra, nuoširdi malda, dar geriau – susikibus ir drauge išmelsta daro stebuklus.  Kaip sakė dvasinis konsultantas Joseph Murphy, kas meldžiasi kartu ir lieka kartu. Tai yra didžios Malonės laikas“,-  į renginį įvedė  renginio vedėja Indrė Milkevičiūtė

   Rašytoja augo šeimoje, kur tyraširdės, veiklios moterys – senelė, mama – siekė, kad tuo metu dar mažutė Rita eitų tikėjimo, ramybės ir džiaugsmo keliu ir kad gyvenime visko užtektų.  Anksti netekus tėvų, motina Marija būsimai rašytojai tapo dvasine motina. ,,Krikščionis nesijaučia apleistas, vienišas, nes iki pat paskutinio atodūsio jaučia motinos Marijos globą. Taip gyvenimo kabinosi ir mažoji Rita.

Rita Bijeikytė-Gatautė

    Niekas tuomet nenumanė, kad iš šios mažos, trapios  mergaitės išaugs stipri ir veikli moteris, išleidusi 10 knygų, aktyviai veikianti visuomenėje ir organizuojanti renginius, gelbstinti iš krizių miestiečius, ugdanti vaikus, kelianti pasimetusiųjų moralę...

    Rašytojos Ritos Bijeikytės- Gatautės asmeninis  liudijimas apie rožinio galią, šventųjų  palaiminimus ir dovanas įkvėpė mus nauja viltimi, kad paėmus Marijos ranką,  pasitikint Dievu ir meldžiantis, net baisiausi dalykai nebaisūs. Taip pat buvome sužavėti Ritos pasidalinimu, kaip daug gali tikinčiojo gyli malda. ,,Dirbau socialine pedagoge profesinėje mokykloje. Daug buvo studentų iš mažų miestelių, kaimų. Norėjosi padaryti jiems šventę. Kaip tik artėjo Šv. Valentino diena ir buvo ruošiamas pasirodymas pagal šventųjų gyvenimus. Aš pradėjau galvoti, kaip tuos vaikus papuošti, pradžiuginti – juk norėjosi, kad jiems būtų šventė ir turėtų gražius kostiumus. Tada aš karštai pasimeldžiau ir didžiai nuostabai netikėtai atsirado fondas, kuris pasiūlė mums rūbų. Ateinu prie tų maišų, tik traukiu, tik imu – tokia gausybė ir viskas tinka!”,- džiugiai prisimena Rita.  Šventė neabejotinai pavyko.

  Malonė – tai Viešpaties gailestingumas, kurio mes nesame nusipelnę. Tai valanda, kurioje vyksta didieji meilės mainai, ir žmogus iš naujo atranda, kad myli ir yra mylimas. Priimti malonę – tai priimti Viešpaties gailestingumą, kurio nereikėjo nesuskaičiuojamai daugybei žmonių.: ,,Eikime žmonės, plaukim, kaip upės <...> Nelikim skolingi viens kitam meilės/ Ji mums iš aukštybių duota“...

    Klausėmės dar kelių  liudijimų, kai Dievo Motinai atsiliepiant, įvyko stebuklingi išgijimai, atsivertimai. Pasaulio istorijoje žinomi du vienuolynai, kurie, vienuoliams nuolatos  meldžiantis rožinį, per stebuklą liko nepaliesti net atominės bombos. Bomba buvo  numesta ant Hirosimos, Nagasaki metu (1945m.) Taip pasakojo pamaldusis šventasis Maksimilijonas Marija Kolbė.

Viename Ritos eilėraštyje lyrinis herojus dar 2014 metais kvietė sėsti prie derybų stalo ir kalbėtis:

Ašarų perlais dieną naktį lyja Nyderlanduose.

Pro išdaužytus Donecko namų langus

Moterų akys įsmigusios į dangų-

Moterys maldauja, moterys prašo taikos.

Susėskit prie stalo,

Susėskit prie stalo taikos −

Per daug jau kentėta,

Per daug jau netekta

Ir ašarų jau per daug.

Naktis tamsiausia būna prieš rytą,

Nuodėguliai duš į briauną taikos.

Susėskit prie stalo.

Kalbėkit.

Kalbėkit.

    Iš naujo atradome Ritos poezijos skonį dainoje ,,Sparnuotosios eilės“ o taip pat ir daugeliui jau pažįstamose eilėse ,,Dangus ir Žemė“, ,,Ar daug žmogui reikia?“, ,,Ateiki, mama“, ,,Prie uždarytų Katedros durų“,  ,,Tarp eilučių“, ,,Nesitrauk nuo uolos“, ,,Prakilnioji karaliene Marija“, ,,Dovanos“, ,,Eikim“, ,,Nelikim skolingi meile“ ir kiti...

   Eilėraščius skaitė: knygos autorė, rašytoja Rita Bijeikytė – Gatautė, tikybos mokytoja Vida Bružaitė-Žirnova, I. Simonaitytės klubo  ,,Tarp eilučių“ narys Jonas Sakalauskas, geografijos mokytoja, dailininkė Rimantė Vasiljeva, Marijos Legionierė, užimtumo specialistė Indrė Milkevičiūtė.

   Atvėrėme savo širdies langus, supratome, kad kiekviena valanda gali būti Malonės, kada kalbama Taikos paradigmos  žodžiais.   Dar keletą Ritos Bijeikytės –Gatautės eilėraščių:

Žmogui reikia meilės

 

Žmogui reikia meilės, kaip vaistų,

Ar gydytojas tokių išrašys?

Būna šiurpu nuo šaltų rankų,

Kai nemeiliai kasnorint palies.

 

Žmogui reikia meilės, kaip duonos,

Reikia jos iš mylinčių rankų.

Širdis alksta be meilės paguodos,

Kaip obelėlė stovi už vartų.

 

Žmogui reikia meilės, kaip saulės,

Tekančios iš gerumos versmės,

Apjuosiančios dangų ir žemę,

Te balandžių vėduoklės plazdės!

 

Išrašyki, prašau, Viešpatie laiko,

Leiski priminti sau ir kitiems.

Kas išbraukta, užmiršta – miršta,

Gerumu išliekam visiems.

Šv. Kazimierui, Lietuvos globėjui

Prie uždarytų Vilniaus katedros durų

 

Prie uždarytų katedros durų

Visą naktį karalaitis meldžias.

Su savo karaliumi aptaria darbus, -

Nei baugu jam, nei šalta.

 

Nevargina jo maldos, vėsi naktis,

Nes krūtinėj dega tyros meilės širdis.

Pamaldus jo žvilgsnis siekia dangų,

Kryžius ir lelija rankose jį saugo.

 

Po kojom amūrą su lanku pamynęs,

Karūną ir turtus į šalį nustūmęs.

Toks Šventas Kazimieras stovi paveiksluos.

Toks gyvena istorijos puslapiuos.

 

Šventas Kazimierai, saugoki Lietuvą,

Širdim tyriausia, lyg skydu užkloki.

Neveltui Tau duotos trys rankos nuo Dievo,

Kad trokštum, ieškotum didžiausiojo lobio.

 

Šventas Kazimierai, Lietuvos globėjau,

Saugok mūsų šalį nuo ligos ir prievartos.

 

Prakilnioji Karaliene Marija

 

Nebijokim savo mažumo, skruzdės nebijo,

Mūsų malda didi, kasdienė, nuolatinė

Miglotas mintis veja į šonus,

Prasklaido kaip debesis abejones.

 

Einam, klumpam ir keliamės

Su rytine malda kaip duona.

Atveriam širdis ir lenkiamės

Prie dvasinės Motinos kojų.

 

O prakilnioji Karaliene Marija!

Su puošnia karūna ant galvos,

Mes tavo vaikai – karalaičiai,

Einam vedami Tavo jėgos!

 

 

 

 

 

 

 

Atgal