VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

2022.03.18. Apie voverę, filosofus ir Koheletą

Alfredas Guščius

          Leidykloje „Mintis“ 1974 m. pasirodė „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ knyga; xix xx amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija“.(Daugumą filosofų staipsnių iš anglų kalbos išvertė filosofas Rolandas Pavilionis, gimęs 1944 metais, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, gana anksti miręs nuo vėžio, turėdamas vos 61 metus... Jo žmona Aušra Marija – filologė, profesorė, politinė bei visuomenės veikėja,  sūnus Žygimantas - diplomatas, Lietuvos Seimo narys, priklauso konservatorių partijai, auginantis keturis sūnus.  

                                    ----- 

   Įžanginį straipsnį apie šį filosofą  „Viljamo Džeimso (1842-1910) Pragmatizmas“ parašė filosofas  Bronislovas Genzelis, gimęs 1934 metais. Aš juo žavėjausi jaunystėje, o su juo bei keliais filosofais 1989 metais plaukiau laivu į Sokholmą, į konferenciją. Kelionę organizavo filosofė ir Stasio Šalkauskio fondo įkūrėja Dalia Stančienė. Su mumis kartu plaukė ir filosofas Romualdas Ozolas, gimęs 1939 metais, tuo metu dirbęs Lietuvos ministrų tarybos primininkės pavaduotoju. Švedijos sostinėje jis skaitė pranešimą. 2015 metais R. Ozolas mirė nuo vėžio... Grupėje buvo ir Kazimiera Prunskienė, buvusi tuomet LTSR ministrų tarybos pirmininke; kaip ir B. Genzelis, ji buvo SSRS Aukščiausios tarybos deputatė, dabar Kazimiera Prunskienė gydosi nuo insulto.  

  Filosofas Bronislovas Genzelis antrą kartą vedė daug metų už jį jaunesnę moterį. Gal jaunesnė moteris (medikė, ypatingu vardu Mėnulė), įkvėps ir jį naujiems filosofiniams  darbams.

                                       --------

 Amerikietis V. Džeimsas pradeda studentams paskaitą „Ką reiškia Pragmatizmas?“ „nuotykiu“ apie voveraitę,medį ir savo  bičiulių, kurie buvo pasiskirstę  dvejopai, – kurie matė aplink medžio viršuje šokinėjančią voveraitę, ir kurie nematė. Sugrįžęs iš miško,  filosofas savo aiškinime  virtuoziškai savo bičiuliams atliko šį uždavinį, sakydamas: „Ginčo tema buvo voveraitė, paprasta gyva voveraitė. Ją reikėjo vaizduotis vienoje medžio pusėje, o priešingoje – žmogų, kuris nori pamatyti voveraitę, bet kaip vikriai jis besisuktų ratu apie aplink medį, voveraitė tokiu pat greičiu sukasi priešinga kryptimi: medis visą laiką užstoja žmogui voveraitę, jam taip ir nepavyksta jos pamatyti. Pasak filosofo, čia kylanti metafizinė problema esanti tokia: ar žmogus sukasi aplink voveraitę? Taip, žinoma, jis sukasi aplink medį, kuriame tupi voveraitė, bet ar jis sukasi aplink voveraitę?“ Kuri pusė teisi,  o kuri ne? – V. Džeismas atsakė: „Abi pusės teisios arba neteisios, priklausomai nuo to, kaip praktiškai suvokia frazę „suktis aplink“...  

 Pragmatinis metodas  yra visų pirma metafizinių ginčų, kurie kitaip niekuomet nesibaigtų, sprendimo metodas...

  Pragmatizmas išlaisvina visas mūsų teorijas, daro jas lanksčiomis ir kiekvieną paleidžia į darbą. Iš esmės jis nėra kažkas nauja, ir todėl derinasi su daugeliu senų filosofinių krypčių. Pasiremdamas jauno italų mokslinko Papinio pateiktu  pavyzdžiu, filosofas teigia, - „pragmatizmas primena viešbučio koridorių, iš kurio atsiveria daug  kambarių, kuriame galima pamatyti  žmogų, rašantį ateistinį traktatą, kitame žmogų, klūpantį ant kelių, meldžiantį tikėjimo ir jėgų, tečiame – chemiką, betirianti kūnų savybes, ketvirtame konstruojama kokia nors idealistinės metafizikos sistema, penktame įrodinėjama, kad metafizika yra negalima... Bet koridorius priklauso visiems, visi turi teisę juo naudotis, jei nori turėti patogų būdą patekti į savo kambarį arba išeiti iš jo“...

                                       -------

  Savo apžvalginiame straipsnyje R. Genzelis rašo:  „Svarbiausias V. Džeismo filosofijos tikslas – išspręsti prieštaravimus tarp mokslo ir religijos.  Amerikiečių filosofui atrodė, kad žmogiškasis gyvenimas neįmanomas be religijos, kurios pagrindus vis labiau griovė ir labiau griovė mokslas. Todėl jis ieškojo išeities... Filosofas Džeimsas galvoja, kad „religija reikalinga žmogui tam, jis saugiau jaustųsi nepatikimoje, pilnoje atsitiktinumų visatoje, kad įgautų papildomų jėgų  kovoje už būvį. Tikėjimas Dievu reikalingas ir tam, žmogus, piktindamasis esamu pasaulyje blogiu ir gailėdamasis nuskurdintų ir nelaimingų žmonių, atliktų ir savo pareigą...  pačiam sau. Koks bebūtų blogis, aš žinau: jeigu yra dievas, tragedija tik laikina ir turi pabaigą. Religija  – gyva hipotezė, galinti tai padaryti teisingą išvadą.. Ir jei ta hipotezė pasirodys neteisinga, žmogus, tikėdamas ja, niekuo nerizikuoja. Dėl to tinkintysis savo pasirinkime mažiau rizkuoja, negu netikintysis“.  

                                ----------

 Dabar, būdamas senjoru, kai 2011 metais patyriau insultą, ir vis mažiau bekalbu, galiu daug ką prisiminti, skaitau savo dienoraštį ir prisimenu savo tėvą Povilą. Pacituosiu įrašą iš dienoraščio, rašyto 1967 rugsėjo 5 dieną, kai mokiausi Vilniaus universitete: „Praėjusį savaitę buvau tėviškėje. Kasdamas bulves, įdomiai pakalbėjau su tėvuku. Jo šaltas ir ramus tonas apie savo būsimą mirtį paveikė mane: šitaip reiktų žiūrėti į reiškinius! Sakyčiau, tai valstietiškas protas , paremtas gyvenimo praktika ir triūsu...

 Kartą, kalbantis su vyresniuoju  broliu Jonu, patyrusiu ir tėvuko mąstymo įtaką: mirtį, pasak brolio, tėvukas įsivaizdavo simboliškai  – visada skaičiuotojas Laikas ištars  „vienas, du , trys, keturi, na, dar gal penki“, ir žmogus jau Dievo amžinybėje...  Ir mūsų tėvukas Povilas pritartų V. Džeimso minčiai apie religiją: „Paguodos, vilties, tikėjimo mums visiems reikia...“. Juk ne vieną kartą, mūsų tėvukas, likęs sekmadienį vienas be žmonos, besimeldžiančios su vyresnėmis dukterimis bažnyčioje, virtuvės didžiajame  kambaryje priešais Kryžių, ir melsdamasis suklaupusiais trimis sūnumis, ir patsai klūpėdamas, prašė ramybės ir taikos sau, mūsų šeimai ir Tėvynei.

                                    -------      

   ...Prieš daug amžių randame parašyta Senajame Testamente:

„Tuštybių tuštybė, sako Pamokslininkas;

 tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė.

 Kokia gi nauda žmogui iš viso jo vargo,

Kurį jis vargsta po saule?

Karta praeina ir karta ateina,

 o žemė stovi per amžius.

Saulė teka ir saulė leidžiasi,

 Ir skuba į savo vietą, iš kur užtekėjo.

Tėvukas jaunystėje tarnavo Lietuvos armijoje. Jis turėjo gerą laiko nuovoką, žinojo, kad Amerikoje ar Australijoje skiriasi – kai pas mus diena, tai tenai naktis... 

                           --------

 

                         Išvados   

   ... Kol vėžys neišgydytas, kol insultas nenugalėtas, nesutiksiu su ta biblijine tiesa, kad viskas yra  „tuštybių tuštybė“ bei  „vėjo gaudymas“. Vėjai  dabar ne tik tuščiai plazda, bet varo motorą ir kuria elektrą... O kaip byloja toje pačioje Koheleto knygoje žodžius: „Miela yra šviesa ir malonu akims matyti saulę“... Būna dienos, kai akis spigina saulė, po to ateina juodos naktys, kada neišvengiamai  reikia elektros šviesos...   

     2022 m. kovas

                  

            

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           

Atgal