VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

2022.04.11.Tripoliečių puodo šukės

Dr. Elina Naujokaitienė

Visa tai paaukota paslaptingų kraugerių dievų altoriams, miega kaulinės adatos kapavietėse, miega kiemų ginklai ir skitų kardai. Šypsosi sapnuodamos marmurinės graikų deivės. Miega bulgarų moterų verpstės. Transfigūruoti multikultūriniai virsmai rodo ir išeivių juostas. Rusiški plūgai, senos knygos, kasinėjimų vietos, bibliotekos, senovės pergamentų tūtelės. Puodžius Aurelas Gorė kaip standus molio pyragas. Iš pilko verpeto kyla augalo stiebas ąsotis, siauras ištroškęs kaklas. Kadaise Vilniaus dailės akademijos studentai mane mokė tokius žiesti, vaišinau juos lazdynų riešutais. Datos ir stiliai muziejuose dirbinius iš molio išskiria moksliniu požiūriu. Molis it šukuotas šukomis. Kultūrų pavadinimai, skaičiai. Ąsočius išpuošdavo kaip nuotakas. Ne ąsočiai, bet tikrai moliniai muzikos instrumentai. Neišgražinti dirbiniai tik patvirtina, kad keramikus ištiko nelaimė. Moterys juodais drabužiais, išsiuvinėtais sidabriniais ir aukso siūlais, demonstruoja puodus, panašius į jas. Darbui nepagailima meilės. Glazūrų plaukai kaip varno sparnas. Rytų kraštų molis apvalus, primenantis mečetės formas. Rytų kraštų moliniai dirbiniai niūrūs. Žalias ąsotėlis, panardintas žaliame stikle. Aukso Ordos glazūros, amforos, puodukai, žvakidės, puodynės, vandentiekis, kubilai, lėkštės. Pavergtųjų amatininkų darbas, stebintis kareiviams. Mėlynos, geltonos molio dirbinių liepsnelės turgaus dienomis. Dekoruoti augalais, arkliukais, žmonėmis. Rengti žygiai į pasakišką Bizantiją. Degimo krosnys užpildomos žaliomis drebulinėmis malkomis. Ąsočiai pasidarydavo juodi kaip negrai. Riestainiai, juodosios gulbės kaklai, juodoji moldavų keramika, pasiekdavusi kitus kraštus. Mėlyni auskarai, žalvariniai žiedai žaliomis akutėmis, avietinės spalvos porcelianas, čigonų ąsočiai pasirodė ir Graikijoje, ir Egipte, Kretoje, Ispanijoje. Sandėliukuose užės dugne uždaromos žmonių sielos ąsočiuose. Indijos ir Tibeto išminčių žinios perduodamos čigonuose, gudragalvystės, burtai. Getais gyvenę keramikai soduose, apaugusiuose saulėgrąžomis, degdavo puodus. Neolito pintiniai raštai. Skurdi nederlinga žemė leido bent gaminti keramiką. Ovali kaukė, geltoni ir violetiniai vaisiai ir daržovės. Gamta kūrybai ir žemdirbystei, maistas dvasioms, javų globėjoms. Kaukelės ant snukio, panašios į drakonus ir aštuonkojus. Skurdas kaip mirtis ir taip vienus nuo kitų atskiria. Trylikos molio atspalvių indų degimo krosnyse; geltonų, violetinių, purpuro. Piktografinis raštas su rūsčiais demonais. Dykumos molis su vorais, beždžionėmis, dešimtkojai. Danguje esančiais piešiniais pasivaišinus Didžiojo karo metais, porcelianas pasirodė su šuniukais ir angeliukais. Moliniuose ir porcelianiniuose kūnuose galop įsiliepsnojo Anglų karas. Porcelianas atrodė stebuklų stebuklas. Jeruzalė, įslaptintas Kinijos miestas Czindečženas, buvo toks molio buveinės kraštas, kur paslaptys saugojamos kuo griežčiausiai. Gėlytės, paukščiai, drakonai vaizduojami skambančiame Nyderlandų porceliane. Porceliano žvaigždelės, laiveliai ir buteliukai dvelkė vazomis iš tolimos Kinijos ir delfiečiu miestu Kaizeriu. Meistro apranga - durtinis, prie diržo - viržių šakelė, juoda skrybėlė. Jis įveikė kinų drakoną. Senojo negro galvos meistras mėgo vaizduoti mėlynus paukščius. Luko gildijos, neraustantis iš gėdos duonos kepalas, tamsuoliai, nežinantys, kad su porcelianu negali lygintis jokia medžiaga. Kinų paslapties Delftų alus. Molio induose seneliai šutindavo bulves. Kitur – tiršta grietinėlė. Metalo oksidai dažams. Pajuodavęs nuo nuodų italų molis. Graikų piešiniai. Mėlynoji žemė, su į porcelianą įviliotomis žmonių ir žmonių dvasiomis.

 

Ochra, hematitas, kolombinos, drėgnas molinis kartonas, mozaikos ir retų mineralų oksidai. Multikultūrinės transformacijos pavyzdys – rusų, vokiečių, kino porcelianas. Marburgo mokslai padėjo porceliano gamybai plėtotis Maskvoje. Lomonosovas ir Vinogradovas studijavo ir svetur, ir Rusijoje. Manufaktūrose darbas su porcelianu buvo prižiūrimas. Pašiūrės, barakai darbininkams. „Muilingas“ molis saugojo Meiseno paslaptis, kurios niekam nebuvo prieinamos. Toks receptas Sibire buvo brangenybių brangenybė. Receptai pirkti iš kinų. Tai porceliano tešlos receptai. Bet ne visiems pavyko juos išdegti. Prie darbo neprileisdavo, kiekvieną žingsnį lydėjo kliūtys. Išdegtas Hungerio muilinis molis buvo nuvytęs kaip lapas. Gaudavosi su juodomis kruopelytėmis. Užbūrus galėjo gautis toks molis, kuriuo pasididžiuotų viduramžių alchemikai. Paslaptingos jėgos veikė porceliano gamybą, atrodė, kad reikalauta net sielos pardavimo velniui. Lošiant naktį su kuo nors kortomis, galėjai pralošti ir porceliano receptą. Pagaminti indai: galų gale pavyko tokie, kurių negalėjai palyginti su drezdeniškais. Drezdeniškas daikčiukas kaip bakchas, sukurtas subtiliai. Marburge tokių turėjo mokytojas Konradi. Bet Drezdeno porcelianas laimės nenešė, tik vargą. Auksas, virtęs anglimis. Kodėl su visais porceliano išradėjais taip žiauriai būdavo susidorojama? Ivaną Juodąjį, sukant girnas ir dainuojant liūdnas dainas, mušė rimbais. Visi dirbo lėtai, o priversti buvo skubėti. Auksiniai ir raudoni žiedai piešti teptuku. Dirbo prirakinti. Muilingojo ir žalsvojo molio ypatybės reikalavo apsiginkluoti matematikos, mechanikos, hidrostatikos žiniomis. Akmenys, iš ko susideda žemė. Šiurkščios rankos sukurdavo it perlus po perlamutro kiautu, plonas, lengvas, grynas, švelnus porcelianas. Tėvo dvasininko namuose Suzdalėje galima buvo girdėti ir matyti molinius puodus, gelsvi ąsočiai, skiauterėta koja, patamsėję namų apyvokos daiktai. Sunkūs kaip iš ketaus. Pirkti mugėje, atvežti iš Gželės. Molio karalystės paradas žmonėms vežimuose, prikrautuose šiaudų. Moliniai dėmėti paukšteliai. Degta molinėse kapsulėse. Degdavo, panardindavo į glazūros kibirus. Smiltinis, kvarcas kaitinti. Oloneco fabrikuose buvo malama malūno girnomis. Alebastras buvo kaip skystas stiklas. Gaudavosi skaidrūs puodeliai, ne storesni už Drezdeno, ne rupesni už kinų. Bakchas tarnavo, pagamintas iš molio, pas senelį per Velykas. Tabokinės – irgi porcelianinės, juodojo senio nutapyti „mopsai“. Tokios dovanotos Saksonijos pasiuntiniams. Rusijoje, tamsioje šalyje, gaminti tokie nuostabūs daikčiukai. Nuostabesnis porcelianas buvo nebent Kinijoje. Saksonijos pasiuntiniai stebėjosi tokiu mokslininkų baudžiauninkų darbu. Fabrike jis ir gyveno, negalėdamas iš jo išeiti kaip iš kalėjimo. Liūdėjo - sirgo. Baudžiauninkams, kartą ką nors atlikusiems, laužydavo rankas ir išdurdavo akis, kad jie daugiau nieko panašaus negalėtų sukurti. Kamuojami tokių minčių, jie gerdavo. Baudžiauninkai prie porceliano badmiriavo, gerai, kad dar žmonos atnešdavo – paslapčiomis - pyrago, lašinių, duonos. Žuvies po juoda skara. Sužinoję senes būtų mušę. Porcelianas buvo negailestingas savo kūrėjams. Trijose kvintose tirpdytas auksas, pridedama mėlynojo akmenėlio - vengriškojo vario sulfato, pridedama rudų miltelių. Mirdavo būdami 38 metų imperatoriškuose didenybės porceliano fabrikų aptvaruose, visų pamiršti, gyvi palaidoti. Taip sukurtas visame pasaulyje įvertintas rusų porcelianas. Lomonosovo teigimu, į porcelianą įėjo kalnų kristalas. Subtilaus porceliano indų būta ir kaimiečių indaujose. Porcelianas būdavo ornamentuotas, sukietintas it šilkas. Daug kas norėjo gauti dirbinį su ženklu „w“. Vokiškose knygose apie kalnakasybą kaip tik ir pasakojama, kad ši raidė žymėjo, kad porceliano dirbinys pagamintas Dmitrijaus Vinogradovo rankomis. Geltoni arkliukai su avietiniais šonais. Lietuvoje Egipto molio paslaptis perėmė ne tik Egidijus Talmantas. Daug moterų keramikių su žiedu būrė, ar joms verta žiesti su ratu. Nuodijamo molio paslaptis, eksportas į Suomiją.

Atgal