Kultūra, menas
2022.06.01.KO REIKIA MŪSŲ VAIKAMS. Teatras ir vaikas
Petras Bielskis
Dar Juozas Geniušas, garsus lietuvių pedagogas mokė, kad teatras mokykloje yra viena svarbiausių ir efektyviausių jaunimo ugdymo priemonių. Vaikai išmoksta klausytis partnerio, mąstyti ir kalbėti viešumoje, ugdo valią ir gebėjimą valdyti dėmesį, muzikalumą, kūno ritmiką, pasidaro pastabesni, sugeba gyvenimišką potyrį panaudoti siekdami tikslo. Taip be didaktikos ir muštro bręsta asmenybė. Pasaulio institutai studentus, turinčius draminės mokyklos patirtį, priima lengvatinėmis sąlygomis. Ir specialistai, turintys draminių įgūdžių, būna ryškesni, visapusiškesni. Tai pastebima net techninių mokslų srityje, jau nekalbant apie architektus, gydytojus, tuo labiau mokytojus.
O mūsų dabarties mokyklose drama neturi deramos vietos. Lemiantys mokymo programų sudarymą yra toli nuo nacionalinės teatro kultūros ir dar toliau nuo sampratos apie meno svarbą ugdymui. Tai ryški, visuotinai reikšminga ugdymo kultūros spraga. Užeini į gimnaziją, kurios direktorius suvokia mokyklinio teatro galimybes bei svarbą, ir jau prie paradinių durų jauti kažkokį jaukumą, dvasinę šilumą. Tai ne mistika – tai visuotina dvasinė mokinių kūrybinio džiaugsmo pasekmė, savo gebėjimų atradimo džiaugsmo. Ir dar: teatras yra dvasinės žmogaus veiklos sfera, buvimas šiapus ir anapus. Bandydamas pereiti iš kasdienybės į kitą erdvę vaikas susiduria su būsenomis, kurių niekur kitur negali patirti. Vos atsistojęs „ant lentų“, kaip apie Palangos vaidinimą (1899) yra pasakiusi Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, žmogus pajunta stiprią žiūrovų žvilgsnių energiją. Ir vaikas intuityviai ima jausti, kad yra dar kažkas už buities. Didelis, dar nepažintas dvasinis gyvenimas. Ir jis pradeda ilgėtis tų būsenų. Tai yra reikšmingas kelias į pažinimą, dvasinio asmenybės brendimo pradžia.
Klaipėdos Vydūno gimnazijos teatras
Deja, tuos dalykus nulemia ne valstybinis požiūris į ugdymą, bet asmeninė tarnautojo valia. Gebėjimai savaime neatsiranda, juos reikia ugdyti.
Su nerimu vykau į Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokyklinio teatro peržiūros šventę. Neretai tokios šventės būna valdiškos, formalios, be dvasios, be džiugesio, kai svarbu tik pažymėti, kad buvo, įvyko, dirbame. Laimei, nerimavau be reikalo, mat gimnazijos direktorius Arvydas Girdzijauskas mokykla rūpinasi kaip savo namais, mokinius globoja ir ugdo kaip savo vaikus. Jo vadovaujamos mokyklos mokytojų įdirbis ir patirtis verti apibendrinimo, visuotinumo.
Žvejų kultūros rūmų Mažąją sceną užvaldė aštuonios teatrinės klasės. Klasės labai didelės, iki trisdešimties moksleivių, gal net daugiau. Jaunimėlio šešėlyje liko pulkas juos rengusių mokytojų: dainavimo mokytoja Ingrida Bertulienė, šokių mokytoja Inesa Aleksienė, scenos judesio ir pantomimos mokytojas Aleksas Mažonas, muzikos mokytoja Vaiva Šaulienė ir, žinoma, Klaipėdos universiteto išugdyti mokyklinio teatro režisieriai Karolina Etnerytė-Remeikienė ir Laimutė Genutaitytė-Galkauskienė.
Specialiai akcentuoju Klaipėdos universitetą, nes jis vienintelis respublikoje pagal prof. Vytauto Jakelaičio idėją ir rūpestį vykdė (pabrėžiu – vykdė) specialią mokyklinio teatro programą. Klaipėdos universiteto absolventų sutiksi daugelyje Lietuvos mokyklų ir kultūros centrų, jų įsteigti teatrai veikia net ten, kur gal niekas niekada nebuvo vaidinę: V. Fijalkauskas (Vilniaus priemiestis). V. Andriuška (Rietavas), L. Petkuvienė (Laukuva), A. Želvys (Panevėžys), J. Kazlauskienė (Tauragė) J. Gaižauskas (Alytus), A. Verbutas, A. Anulienė (Kretinga), R. ir S Matuliai (Plungė), D .ir V. Dargiai (Šiauliai), J. Bieliauslienė (Jonava), L. Pocevičienė (Telšiai), B. Šneiderienė, D. Budrytė (Jurbarkas), L. Rojutė (Seda)...Tai toli gražu nepilna litanija. O kiek dar yra švietimo įstaigų, kur visas vaikų džiaugsmas tėra futbolo aikštė ar šaškių lenta.
Vėl prie reikalo. Trūksta vadovų, o gal tik šviesių norų? Darbui su moksleiviais reikalinga speciali metodika. Ar dabar kas nors tuo rūpinasi? Kieno tai darbo brokas? Kad ir koks talentingas būtų profesinio teatro režisierius, atėjęs į mokyklinį teatrą jis jaustųsi bejėgis. Visokie persikūnijimai, charakterių formavimas, emociniai išlydžiai (pyktis, liūdesys, sielvartas, baimė, džiugesys) ir kitos aukštos akimirkos vaikų teatre ne tik nepasiekiamos, bet ir neleistinos. Norint paskolinti penkis litus pirmiausia reikia juos turėti. Vaikai aukštų akimirkų dar nėra išgyvenę, neturi jų valdymo patirties. Jei režisieriai to iš vaiko reikalautų, jis būtų priverstas apsimetinėti, „forsuoti“.
Vienas sunkiausių uždavinių mokyklinio teatro vadovui – tolygus aktorinio krūvio išdėstymas. Vaikų spektakliuose visapusiškai kenksminga „primadonystė“ – kai pagrindinius vaidmenis grupėje gauna du ar trys, o dauguma tampa tik statistais. Neleistinai įtvirtinamas gabių ir negabių statusas, lėtesnio temperamento vaikai dirbtinai stumiami į paraštes. Tai sunkiai ištaisoma mokytojo klaida.
Klaipėdos vydūniečiams tokia bėda negresia. Jie žino, ko siekia ir kaip siekia. Labai produktyvus vieningo ritmo būdas, kai kiekvienas savo ritmu dalyvauja visos grupės bendrame ritme. Pirmiausia tai tobulas būdas valdyti grupės dėmesį, jau nekalbant apiemuzikalumo ugdymą – paleisi dėmesį, ir sugrius bendras grupės ritmas. Muzikinis ritmas – tai ne tik susiklausymą organizuojanti jėga, jis turi neišsemiamų raiškos galimybių. Mokytoja-režisierė Karolina Etnerytė-Remeikienė tą patirtį, matyt, atsinešė iš universiteto, kur kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė kūrybingai naudodavo ritmikos metodą V. Masalskio grupės spektakliuose. Šįkart Karolinos dešimta teatrinė klasė mini spektaklyje „Jubiliejiniai ritmai“ tobulai sugrojo ritmo ir judesio koncertą. Tokia patirtis tiesiog būtina visiems vaikų teatrams. Kur to pasimokyti?
Apie poreikį kurti charakterį vaikų teatre. Teatras žino klasikinių būdų, bet tam reikalingi vidinės technikos įgūdžiai. Iš kur tos mandrybės mokinuko patirtyje? Tad vidinė technikos įgūdžių trūkumą reikėtų kompensuoti charakteringumu. Vaikas ne vaidina seną žmogų, bet elgiasi kaip senas žmogus, ne pyksta, o elgiasi kaip piktas žmogus. Mokytoja-režisierė Laimutė Galkauskienė su penktos teatrinės klasės mokiniais idealiai išsprendė tuos klausimus. Spektaklyje „Bulvinė pasakaitė“ peliukai ne pyksta, o elgiasi kaip aikštingi, agresyvūs vaikai. Netikėčiausiai surastas sceninis bulvių pavidalas. Regis, ką galima pasakyti sceniškai apie bulvę? Pasirodo, dar ir kaip galima. Režisierė iš trijų scenos kampų ritinte įritina tris vienodai šviesiai aprengtas grupes, kurios scenos viduryje sudaro krūvą. Surastas sprendimas, pateiktas daikto ženklas – bulvių krūva. Po to bulvės gali vaikščioti, grumtis, bėgioti – mūsų sąmonė jau užfiksavo ženklo prasmę: jie yra bulvės. Nemažiau įtaigiai, sceniškai pateiktas ir pagrindinis įvykis – peliukų ir bulvių karas. Paprastai, jei karas, tai būtinai kas nors ką nors muša. O čia kitaip. Viename kampe susitelkia pilkieji, kitame šviesieji – pelės prieš bulves. Pasigirsta agresyvūs ritmai, ir vienas kampas pajuda prieš kitą, viena grupė privalo prasibrauti, užimti priešininko kampą. Mūšio pasekmė: pilkieji jau šviesiųjų kampe, vertikalūs, o šviesieji prasilenkimo lauke, tik jau horizontalūs. Dinamika, reginys ir aiški ženklų prasmė. Aš manau, tą spektaklį galima vadinti mokytojos-režisierės Laimutės Galkauskienės chrestomatiniu darbu.
Paminėti du darbai atlikti ne tik profesionaliai, bet ir gabiai. Mokytojai-režisieriai lengvai susitvarko ne tik su mokymo uždaviniais, bet, kas labai reta, ir su pedagoginiais – išsaugo tolygų užimtumo ir darbo krūvio paskirstymą.
Vyresniųjų klasių mokinių grupėje režisierė Karolina Etnerytė-Remeikienė taiko šiek tiek kitokią režisūrinio darbo metodiką. Vaikai mokomi būti tylėjimo zonose, sugeba veikti žodžiu, dramaturginė medžiaga leidžia organiškai būti savimi. Teatro klasikai teigia, kad svarbiausia išmokti teisingai veikti – tai yra žinoti, ko sieki ir kaip sieki, svarbu tikslai ir priemonės. Jų darbas palieka labai malonų jauno gyvenimo įspūdį.
Ir dar viena įdomi detalė – aštuoni atskiri vaidinimai sujungti į vieną draminę visumą. Vienuoliktos teatrinės klasės gimnazistės Eunikė Karosas, Auksė Bružaitė ir Urtė Saliamonavičiūtė sujungia skirtingus epizodus, lyg tarp kitko kai ką papildydamos arba paaiškindamos, kuria pokalbio naratyvą. Taip susidaro vieningos visumos derinys, atskiri dalykai sudaro bendrą. Tai irgi geros režisūros pavyzdys.
Mūsų vaikams reikia pedagogiškos, geros mokyklinio teatro režisūros. Klaipėdoje mokyklinio teatro situacija nėra labai bloga. Ir tik talentingų mokytojų-režisierių dėka. R. Svitytė, A. Lenkauskienė, A. Aleksandravičiūtė, G. Milinis, R. Prakuliauskaitė, K. Etnerytė-Remeikienė, L. Galkauskienė – jie, suprasdami dvasinę naudą vaikams, dirba pasiaukojamai, nors dažnai mokyklos vadovybės būna stumiami į paraštes, nesudarant elementariausių sąlygų, neskiriant nuolatinio kampo teatriniams žaidimams. Reikia nuolatinės vietos, nes teatras turi susikurti tik jam būdingą aurą. Po repeticijos paliktą daiktą ar daiktų kompoziciją ryto metą atėję turi rasti, kaip paliko. Teatras – tai namai, o viešbutis negali būti namais.
Ir dar: teatras yra dvasinės žmogaus veiklos sfera, buvimas šiapus ir anapus. Bandydamas pereiti iš kasdienybės į kitą erdvę vaikas susiduria su būsenomis, kurių niekur kitur negali patirti. Vos atsistojęs „ant lentų“, kaip apie Palangos vaidinimą (1899) yra pasakiusi Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, žmogus pajunta stiprią žiūrovų žvilgsnių energiją. Ir vaikas intuityviai ima jausti, kad yra dar kažkas už buities. Ir jis pradeda ilgėtis tų būsenų. Tai yra reikšmingas pažinimas, dvasinio asmenybės brendimo pradžia.
Atgal
.jpg)
(1).png)
