VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

2022.06.17.„Kalba – tai turtas, kuris nesudegs“

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros profesorė dr. Ingrida Eglė Žindžiuvienė

Stebint geopolitinius procesus pasaulyje, solidarizuojantis vienybėje už Ukrainos siekius,  išryškėja kalbos, kaip žmogiškosios jungties, svarba. Tampa aktualus kalbos vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje suvokimas. Gimtoji kalba – tarsi mūsų tėvai, seneliai, protėviai, kurie gyvena mūsų prisiminimuose ar, laimei, tebėra šalia. Kitos kalbos – mūsų draugai ir svečiai (kviesti ar nekviesti). Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes juos priimame: kaip draugaujame ir kuo vaišiname? Kiek laiko su jais praleidžiame? Kaip puoselėjame tą draugystę ar bendrystę? O gal norime savo ateitį sieti ne tik su viena ar dviem kalbomis, bet su keturiomis, penkiomis? Ar skaitome ir bendraujame kitomis kalbomis, gal dainuojame, o gal žiūrime filmus originalo kalba su subtitrais, tokiu būdu treniruodami ne tik savo klausą, bet ir gilindami smegenų vingius? O gal kalbos – mūsų draugai – mus skatina keliauti ir pažinti pasaulio įvairovę, kitus žmones, atpažinti įvairių šalių valgių pavadinimus, neišsimušant iš vėžių, kai norime kavos su pienu ir net Lietuvoje teisingai itališkai ištariame žodį „latte“ (kirtis ant pirmojo skiemens), nors vis dar galime girdėti tarsi prancūzišką žodžio tarimą (neteisingai dėdami kirtį ant balsės „e“). Smagu girdėti užkietėjusius greičio mėgėjus, subtiliai tariančius „Lamborghini“ („g“) ar rimtus realistus, vis svarstančius Volkswagen privalumus ir jau pradedančius suvokti kontraversiškos frazės „Das auto“ pirmo žodžio (artikelio) reikšmę.Jau turbūt nieko nebestebina vis dažniau girdimas posakis „vyšnia ant torto“ (pranc. „la cerise sur le gâteau“), nors mums jis ir skamba lietuviškai kiek neįprastai, ar ne visai tikęs posakis – atvykėlis iš anglų kalbos „turėti gerą laiką“ (angl. „to have a good time“).Vienos kalbos mums artimos – lyg seserys ar broliai, kitos gi – galbūt seniai matyti, ar užmiršti pažįstami. Štai, kad ir ukrainiečių kalba jau tampa mums sava – lyg draugas, kurį seniai matėme, o dabar džiaugiamės sutikę, todėl ir norisi su juo būti, bendrauti, tiesiog klausytis. Džiugina ir p. Ministrės Pirmininkės teiginys, kad jau ne tik supranta ukrainiečių kalbą, bet jau ja ir bendrauja. Nebestebina ir ES šalių internautų teiginiai apie įprastinę rytmečio rutiną: „atsikeliu, geriu kavą ir klausausi Prezidento Zelenskio naktinių-rytmetinių įžvalgų“ (teisingai spėjate – būtent ukrainiečių kalba). Na, ir mes visi juk labai greitai išmokome ir kartojame šmaikščias, garbingas frazes ukrainietiškai. Prisiminėme ir kiek primirštą rusų kalbą (ypač skambiuose posakiuose). Deja, ne visada anglų ar kita kalba gelbėja, bendraujant su ukrainiečiais. Štai ties šiuo aspektu ir norėčiau stabtelėti.

Ukrainiečių kalba įgavo stipresnes pozicijas 2019 metų birželio 16 d. įsigaliojus įstatymui, skelbiančiam ją valstybine kalba. Tai buvo tarsi lingvistinis perversmas Ukrainoje, sulaukęs stipraus pasipriešinimo iš pro-rusiškosios opozicijos. Bendraujant su ukrainiečiais išryškėja jų gėrėjimasis savo valstybine kalba. Tuo teko neseniai įsitikinti ne tik Eurovizijos dainų konkurso metu, bet taip pat ir kalbantis su dviem šauniomis studentėmis iš Ukrainos, kurios, prasidėjus karui, buvo priimtos tęsti studijų VDU bakalauro studijų programoje „Anglų filologija“. Kilusios iš to paties miesto – Žytomyro – susitiko Kaune. Abi kalba ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis, tačiau tik vienos jų šeimoje kalbama ukrainietiškai ir tuo mergina itin didžiuojasi. Abi svarstė, kaip būtų keitęsis gyvenimas, jei ukrainiečių kalba jau seniai būtų buvusi valstybinė. Šios VDU Anglų filologijos trečio kurso studentės taip pat pripažino, jog ir anglų kalba, ir kitos užsienio kalbos nėra pakankamai gerai mokomos Ukrainoje: nors pastaraisiais metais jų gimtojoje šalyje ir įvyko tam tikri pokyčiai, tačiau užsienio kalboms vis dar nėra skiriama daug dėmesio. Studentės pastebėjo, kad Lietuvoje žmonės daug geriau kalba užsienio kalbomis (ypač anglų), nei Ukrainoje, ir apgailestavo, kad užsienio kalbų padėtis Ukrainoje žymiai skiriasi nuo kalbų politikos Lietuvoje. Jos taip pat išreiškė nuomonę, jog čia atvykusius ukrainiečių vaikus ir suaugusius reiktų mokyti ne tik lietuvių kalbos, bet ir anglų – tai, pasak šių studenčių, jiems atvertų naujas galimybes, kurių galbūt nebūtų turėję net gimtojoje šalyje. Anglų kalba jiems padėtų sekti objektyvią informaciją įvairiuose užsienio žinių portaluose, susipažinti su ES dokumentais ar bendrauti su ES šalių piliečiais.

Po šio įkvepiančio pokalbio su ukrainietėmis pabandžiau prisiminti, kada gi Lietuvoje, pavyzdžiui, anglų kalba tapo pirmąja privaloma užsienio kalba. Suradus reikiamą informaciją teko gerokai nustebti, kad tik nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. anglų kalba buvo įvesta visose pradinėse mokyklose nuo antros klasės. 2008 metais ir anksčiau vyko aršūs debatai dėl šios privalomos kalbos: buvo svarstoma, ar užsienio kalbos įtraukimas į ugdomąsias programas nebus žalingas vaikų psichinei sveikatai, ar nepakenks jų vystymuisi ir t. t. Įdomiausia, kad daugelis priešininkų dar nesunkiai galėjo prisiminti tuos laikus, kai būtent rusų kalba buvo sudėtinė mokomųjų programų privalomoji dalis, nors nebuvo ar negalėjo būti iniciatorių tam priešintis. Taigi, tai, kas buvo karštų diskusijų objektas, dabar yra savaime suprantamas dalykas. Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad lingvistinis ugdymas, mokant vienos ar daugiau užsienio kalbų ne tik visokeriopai prisideda prie vaikų ugdymo, bet ir lavina jų klausą bei jautrumą įvairiems lingvistiniams niuansams. Galime džiaugtis, kad atsiranda vis daugiau tėvų, skatinančių savo vaikus  mokytis kelias užsienio kalbas.

Kiekviena kalba yra jėga, padedanti mums pažinti pasaulį ir save. Kalba – tarsi instrumentas, įgalinantis mus suvokti aplinką ir matyti joje save pačius. Tai – tarsi veidrodis, kurio atspindyje matome ir save, ir mus supantį pasaulį. Kalba mums suteikia galimybes atrasti naujus iššūkius, išspręsti problemas, suprasti kitus, skleisti žinias, daryti atradimus, gilintis į pasaulio kultūrinius lobynus, skaityti, dainuoti ir svajoti. Kalba ar kalbos yra mūsų tapatybės tvarinys: ne veltui vis primenama, kad „esi tiek kartų žmogus, kiek kalbų moki.“ Kalbėdami mes tampame artimesni kitiems, su kiekviena kalba įgauname daugiau pasitikėjimo savimi ir daugiau žinių bei supratimo apie kitus. Kalba yra ir nuosavybė, mūsų turtas, kurį galime nuolat puošti, tobulinti, atstatyti. Tai turtas, kuris nei sudegs, nei sugrius, nei išnyks, o bus visada šalia. Kalba yra neatsiejama nuo mūsų dalis – mes gyvename joje, o ji gyvena su mumis. Kalbos yra ginklai, padedantys kovoje su priešais ir, galbūt, net galintys užkirsti kelią agresijai. Kiekviena išmokta kalba mums suteikia ryžto, kviečia naujiems siekiams. Todėl ir ypač džiugina tokie reiškiniai, kaip visais medijų kanalais transliuojami įkvepiantys JK Premjero B. Johnson’o pasisakymai ugninga anglų kalba, ar JAV Prezidento J. Biden’o rimti teiginiai ir paraginimai, ar net Prezidento Zelenskio kalbų (pirmaisiais karo mėnesiais) rinkinio pasirodymas prancūzų kalba. Beje, pastarasis reiškinys suvienijęs ir vertėjus, ir diplomatus, ir politikus, nustebino tokiu operatyvumu. Kai kurie Prezidento Zelenskio pasisakymai išversti iš ukrainiečių kalbos, kiti – iš anglų. Jau pats faktas, kad šį balandį pasirodęs pirmasis tokio pobūdžio rinkinys išleistas Paryžiuje prancūzų kalba, yra tarsi kalbų vienybės įrodymas – puikus pavyzdys, kad ši „lingvistinė“ vienybė yra stipri jėga. Šią savaitę Kanadoje pasirodęs prancūzų kalba rašančio kanadiečių poeto Bernard Anton eilėraščių rinkinys „Laurai Ukrainai“ („Lauriers pour l’Ukraine“) yra tarsi laurų vainikai visoms kalboms – ir pasakytoms, ir išmoktoms, ir toms, kurių mokomės visą gyvenimą, nuolat jas tobulindami, ar ypač toms, kurias norime studijuoti!

Atgal