VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

2022.11.07.ILGESYS – SĖLIŲ DAINIŲ GIESMĖ

Nors žurnalistas Jonas Laurinavičius jau įžengęs į savo jubiliejinius 85-uosius, jis vis mus džiugina turininga kūrybine veikla: rašo ir leidžia įvairaus žanro knygas. 2022-aisiais jų išleido jau penkias: tris esė ir atsiminimų bei dvi poezijos.

Knyga „Po laiminga žvaigžde. Žmonės, kuriuos pažinojau“ – apie prieškario laikų valstybės teatro aktorę ir  dainininkę Mortą Grikštaitę-Vaičkienę, žymų istoriką prof. kun. Juozą Stakauską, poetus Kazį Bradūną ir Marcelijų Martinaitį, architektą Edmundą Arbą-Arbačiauską, Lietuvos bokso legendą  Algirdą Šociką, prozininkus Algimantą Zurbą ir  Algirdą Pocių, dar keliolika.

Kolega Jonas surinko anksčiau  periodikoje publikuotus savo straipsnius, reportažus apie  kardinolą Vincentą Sladkevičių, jo kilmę, memorialines vietas, susijusias su kardinolo veikla Kaišiadorių rajone, taip pat atsiminimus apie savo bendravimą su Jo Eminencija  ir išleido knygą „Su gerumo ženklu“. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių tam tikra dalis paties mūsų kolegos darytomis.

Trečioji Jono Laurinavičiaus knyga „Mama“, sakmė apie autoriaus motiną, paprastą kaimo moterį, kuri nuėjo ilgą ir sunkų gyvenimo kelią nuo XIX a. pabaigos iki sodybų tuštėjimo laikų. Knygoje daug vietos skirta kilniam Zofijos Laurinavičienės ir jos šeimos poelgiui karo metais, kai ji, jos vyras Vaclovas ir tėvas  Adolfas Vyšniauskas nuošaliame Griovinų kaime (Onuškio sen., Trakų r.) slapstė ir išslapstė nuo mirties Onuškio ambulatorijos dantų gydytoją žydą Motelį Kovalskį. Tai padėjo padaryti Onuškio parapijos klebonas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985), kuris nepriklausomoje Lietuvoje apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).

Beveik visi kolegos eilėraščiai, kurie sudėti į knygas „Tarp vėjų keturių“ ir „Žodžiai be kaukių“, parašyti Covid-19 pandemijos metu. Autorius pirmąją įvardina kaip „Peržvalgos. Paatviravimai. Pajautos“, antrąją – kaip „Saviizoliacijos saviraiška“.

Dabar kolega Jonas rengia leidyklai naują eilėraščių knygą „Šviesa tunelio priekyje“. Mieliems skaitytojams pateikiame du eilėraščius iš būsimojo rinkinio – abu jie skirti garbiems Sielių krašto žmonėms poetams: kun. Antanui Vienažindžiui (1841-1892) ir Pauliui Širviui (1920-1979), jų  dramatiškiems likimams atminti. Klierikas būdamas A. Vienažindys pamilo savo parapijos septyniolikametę Rožę Stauskaitę, kuri kartu su šeima, prijaučiančia 1863 m. valstiečių sukilimui, buvo  ištremta į  Samaros guberniją, netrukus ištekėjo ir su vyru išsikėlė į  Lenkiją. A. Vienažindys visą gyvenimą jos ilgėjosi. Poetas palaidotas Laižuvoje (Mažeikių r.). Tuo tarpu P. Širviui po sužeidimo randą  ne tik kaktoje, bet ir sieloje paliko  1941-1945 metų karas – nelaisvė, priverstiniai darbai Vokietijoje, o po karo – meilė be atsako Alpunei, neužmirštamai kaimo mergelei.

Loreta Nikolenkienė

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

 

Jonas Laurinavičius

ILGESYS – SĖLIŲ DAINIŲ GIESMĖ

Rožė žydi

Antanui Vienažindžiui (1841-1892)

Rožė žydi

Rožė žydi

Ten, kur tėviškės bakūžės.

Ją švelniu

Žvilgsniu palydi

Klerikėlis –

Būsimas Vienužis.

 

Dar minty jo

Kaupias žodžiai,

Dar dainom jie nepasklidę.

Rožė žydi,

Žydi sodžiuj,

Saulė grožio jai pavydi.

 

Kas supras

Poeto širdį?

Kas supras

Jo dyglią kančią?

Ar kas gali atsispirti

Nuo jausmų

Skausmingų pančių?

 

Kaip tą audrą

Sutramdyti,

Kai regi tu

Rožę šičia?

Rožė žydi,

Rožė žydi

Tyliai tyliai.

Prie bažnyčios.

 

Rožė ši –

Skaistuolė sėlių.

Meilės pasaka užbūrė.

Tie dygliai –

Lyg adatėlės –

Vis skaudžiau,

Skaudžiau jį duria.

 

Ir taip likt

Palikt turėsią,

Kol takais

Vienužis vaikščios,

Kolei skausmas

Išsiliesiąs

Dainomis toliuos

Žemaičiuos.

 

Laižuvoj gerves palydi.

Jau geltonas klevas tapo.

Betgi žydi,

Rožės žydi,

Ant Vienužio

Šalto kapo!

 

2022 10 08

 

PAULIAUS ŠIRVIO ŽVAIGŽDĖ

Aidi aidi plačiai,

Iškilmingai, didžiai
Mūsų dainiaus skambi pavardė,
Tu pažvelki - antai
Spindi jis iš aukštai
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė.


O Sartai, jūs Sartai,
Mėlynieji Sartai,
Ir tavo gimtieji Degučiai!
Sklinda, sklinda giesmė
Iš širdies - lyg versmė.
Sėlių vėjai
Gaivinantys pučia.


Tengi Paulius Širvys
Anta dviračio vis
Pas savo Alpunę į sodžių.
„Aš - beržas,
Lietuviškas beržas", -
Sakraliniai skamba jo žodžiai.


Nuo aušros lig aušros
Švelniai topoliai oš
Pakelėm, pakelėm į gimtinę.
Tarsi žygio draugai,
Jie budės čia ilgai
Kareivio dienas tau priminę.


Susitikę - iškart:
-Einam, Pauliau, išgert -
Kaip esam įpratę nuo seno.
Savo gėlą, skausmus -
Vis bedraskančius mus
Skandinsim taurėj restorano.


Tu tiktai Lietuvoj,
Aukštaitijoj savoj
Nesijausi velnioniškai vienas.
Rakiškėnų tarmė -
Kaip lakštučių giesmė -
Šildys tavo krūtinę kasdieną.


Aidi aidi plačiai,
Iškilmingai, didžiai
Mūsų dainiaus skambi pavardė.
Tu pažvelki - antai
Spindi jis iš aukštai
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė.

 

2020 04 14

 

 

Atgal