VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

2022.11.11.Kęstučio Šiaulyčio paroda Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje

Vytautas Žeimantas

 

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje pradėjo veikti žinomo dailininko Kęstučio Šiaulyčio akvarelių paroda „Mūsų šventovės“.

„Džiaugiuosi, turėdamas galimybę eksponuoti akvareles tokioje taurioje, iškilioje mokymo įstaigoje, pristatyti savo kūrybą Seminarijos bendruomenei. Visos čia rodomos akvarelės sukurtos plenere - tiesiogiai stebint kraštovaizdį, bažnyčių architektūrą, šventorių erdves, dalyvaujant tos dienos, to laiko būtovėje, - sako K. Šiaulytis. - Savo kūrybiniame archyve radau apie šimtą darbų, kurie atitiktų šios parodos idėją. Didžiuma, sukurti ekspedicijose ir pleneruose, lankant mažuosius miestelius - bažnytkaimius, kur mūsų šventovės, yra svarbiausi miestelių išvaizdą ir istoriją lemiantys pastatai. Keliaudamas po Lietuvą, tarsi iš naujo, kitaip, stebėjau bažnyčias, sakralinius paminklus, turėdamas galimybę, šalia jų praleisdavau daug kūrybinių valandų. Iš šio laikotarpio parodoje eksponuojami keletas darbų“.

Akvarelinės kūrybos subtilumai

„Mano akvarelinės kūrybos viena svarbiausių temų - Lietuvos bažnyčių, sakralinių erdvių ir paminklų vaizdavimas, - atvirauja K. Šiaulytis. - Ši tema domino ir domina ne vieną dailininką. Mano pasirinktas kelias - plenerinė kūryba, tai atviras, tiesioginis bendravimas, akistata su tapomu objektu. Akvarelinė tapyba įgalina dailininką jautriai, tarsi muzikos instrumentu garsą, pagauti stebimos erdvės vizualinius niuansus, subtilią gamtos, architektūros, istorijos, žmonių gyvenimų jungtį“.

Taip, dabar galima drąsiai sakyti, kad K. Šiaulytis tapo vienu iš produktyviausiai dirbančių akvarelininkų Lietuvoje.

„Kūryba atvirame ore – plenere, tai kartu ir darbas, ir poilsis. Vieni dailininkai pleneruose ieško įkvepiančių kraštovaizdžių, gaudo gamtos permainų nuotaikas, spalvas, kiti turi ir platesnių interesų, keliaudami su molbertu, dar domisi ir krašto istorija, kultūriniu palikimu. Aš priklausau šiai, antrajai dailininkų grupei, - tvirtina K. Šiaulytis. – Pleneras yra tarsi savitas nuotykis, dailininko kūrybinė akistata su gyvenimo tikrove, galimybė pajusti ne tik būties akimirkos žavesį, bet ir medituoti istorinį, kultūrinį aplinkos klodą“.

K. Šiaulytis kuria ne vien tik gamtoje. Jį domina ir interjerai, ypač senų bažnyčių pastatų.

Vilniaus Kalvarijų - Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia

 Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia. (Misionierių bažnyčia)

Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų bažnyčia. (Pranciškonų bažnyčia)

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia rudens saulėje

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. Kęstučio Šiaulyčio akvarelės

„Bažnytėlių vidinė erdvė – neprilygstamo savitumo, dvasinio jaukumo buveinės. Eilinę dieną bažnytėlėje tik tu, ir duris atrakinusi raktininkė, tačiau visada jauti nenusakomą aplinkos pilnatvę – tarsi čia būtų susirinkę šimtai angelų! Tai – niekur kitur nepatiriamas įspūdis! – džiaugiasi K. Šiaulytis. - Be abejo, dailininką vilioja ir vizualiniai bažnytėlės artefaktai – altorių apdaila, skulptūros, paveikslai, šventųjų ikonografija. Kartais smalsaujantį dailininką kunigas pakviečia pasižvalgyti zakristijoje, iš varpinės bokšto, patyrinėti vargonus, atveria skrynias, kuriose laikomos bažnytinės vėliavos. Šviesūs tokio bendravimo prisiminimai!“

 Ciklas „Vilniaus bažnyčios“

K. Šiaulytis gimė Skaudvilėje, mokėsi Naujoje Akmenėje, Šiauliuose, tačiau daugiausia metų gyveno ir dirbo Vilniuje. 2001 metais K. Šiaulyčiui kilo idėja sukurti akvarelių ciklą "Vilniaus bažnyčios". Šioje parodoje - vienuolika ciklo akvarelių. Keletą akvarelių jis nuliejo specialiai šiai parodai.

„Senojo Vilniaus bažnyčios – tarsi miesto karūna. Sostinės bažnyčių akvarelių cikle, kuriame yra keliasdešimt darbų, siekiau užfiksuoti amžių sankirtos laiką. Bažnyčios glaudžia savyje miesto istoriją, tikinčiųjų maldas, jos yra tarsi dvasinės Nojaus arkos, kviečiančios saugiai pasiekti amžinybės krantus, - mąsto K. Šiaulytis. - Kartu sostinės bažnyčios tarsi tvirtovės, po baroko skliautais išsaugojusios gyvenimo sakralumą, kurio mūsų aplinkoje mažai belikę“.

 „Šviesu, lengva, iškilu. Koloritas, subtili, plačių potėpių Kęstučio Šiaulyčio tapysena, praturtinta jautria grafika dvelkia šventos ramybės ir dangaus atverties pajauta“, - apie parodoje eksponuojamas akvareles sako žinomas menotyrininkas Albertas Vaidila.

 Pajusti tvyrančią dvasinę aurą

Dailininkas K. Šiaulytis neapsiriboja vien tik Vilniumi. Jį dažnai gali sutikti įvairiose etnografinėse ekspedicijose, pleneruose Žemaitijoje, Dzūkijoje kaip ir Aukštaitijoje ar Sūduvoje.

„Mažo miestelio bažnyčia – tai per šimtmečius puoselėtas valstietiškos, sodietiškos parapijos gyvenimo centras. Buvoji tokios bažnytėlės šventoriuje, stebi šventyklos architektūrą, skaitai paminklinius koplytstulpių, antkapių įrašus – pajauti čia tekant praeities gyvenimą, kuris nepasibaigė – sustojo tik mūsų akims regimoje realybėje, - dalinasi įspūdžiais K. Šiaulytis. - Kažkada šią bažnytėlę statę, globoję kunigai ir parapijiečiai, saugo ją ir dabar, perkėlę kartu su savimi – amžinybėn. Mažųjų miestelių bažnyčių šventoriuje visada malonu ilgiau svečiuotis, tad piešimas ir tapymas tampa pretekstu čia užtrukti, medituoti praeitį, čia tvyrančią dvasinę aurą“.

K. Šiaulytis jau keliasdešimt metų keliauja po Lietuvą, įvairiais metų laikais kojomis išvaikščiojo šimtus kilometrų, akvarelėse įamžindamas tuos vaizdus, kurie patraukė jo pastabią akį. Jis jau išleido autorinius akvarelių reprodukcijų atvirukuose rinkinius „Vilnius“ (2001), „Žemaitija“, „Varnių regioninis parkas“ (abu 2002), „Gargždai“ (2005), "Šilalės kraštas" (2018). Ir visuose juose gali išvysti ir bažnyčių bokštus.

„Keliaudamas po Lietuvą stebiu vis neblėstantį žmonių poreikį kurti gražią, taurią aplinką, saugoti praeities sakralinius paminklus, šventvietes. Vietiniai aprodo ir neseniai atrastas dvasinių energijų šventvietes, kurias jau paženklino koplytstulpiais, kryžiais, ir per sovietmetį užmirštus, apleistus, dabar atstatytus ir atnaujintus paminklus, - sako K. Šiaulytis. - Tokiose šventvietėse norisi pabūti neformaliai. Intuicija, o gal ir kiti kokie vidiniai instrumentai, padeda pajausti tokių vietų ypatingą dvelksmą, taurumą. Savita, sakyčiau meninė gamtinės aplinkos pajauta ir religinio gyvenimo patirtis sukuria netikėtą dermę, tokią regos jungtį, kuri tiesiog kviečia kūrybai“.

Kęstučio Šiaulyčio parodą Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje (Kalvarijų g. 325) verta aplankyti.

 

Atgal