VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra, menas

2023.06.01. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. SAULĖTOS DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (2)

Kęstutis K. Šiaulytis

 Viena pagrindinių žmogaus prigimtinių teisių – laisvė. Kai imiesi aiškintis šio žodžio, sąvokos reikšmę, kilmę, istorines interpretacijas, pasijauti esąs kryžkelėje – kokią laisvę rinktis? Praktišką, įgyvendinamą laisvės sampratą pateikė garsusis nuomonių konstruktorius, anglas Danielius Defo (Daniel Defoe, 1660-1731) knygoje „Robinzonas Kruzas“ (1719). Raktinė šio nuotykių romano mintis – jei gyveni saloje, kur tavęs „neprogramuoja“ jokie politiniai, ideologiniai, socialiniai konstruktai, įgyji laisvę kurti, tobulinti nuosavą pasaulį.

Rudeninė Nemuno tėkmė tarp Druskininkų krantų

Atrodo, dabarties pažangiausios valstybės, visuomenės, vadovaujasi Defo pasiūlyta „negyvenamos salos“ idėja – balsuoja už santvarkas, kur kuo mažiau varžomos žmogaus galimybės puoselėti savo asmenybę. Žinia, kiekvienas iš mūsų, savo ruožtu, nors trumpą gyvenimo atkarpą – atostogas, o ir savaitgalius, taip pat organizuojame šiuo principu. Mums „negyvenama sala“ tampa pasirinkta oikumena – kaimo sodyba, miela paežerė, kurortinis miestas ar net kokia Karibų jūros piratų prieplauka, kur po šlamančia palme gurkšnodami džiną, ar vaisinį kokteilį, pasijaučiame visiškai atitrūkę nuo Lietuvos partinių, ekonominių batalijų.

 Atrodo, paradoksalu, bet šalies šimtatūkstantiniai kurortai – Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga yra mūsų, šiuolaikinių Robinzonų, „negyvenamos“ atostogų salos. Čia randame beveik idealias sąlygas realizuoti savo „laisvadienius“. Vieni įsisiūbuojame tarsi po ilgo plaukiojimo į krantą išlipę jūrininkai, kiti, lyg nerimastingi drugeliai ieškome kultūrinių įspūdžių. Pasitaiko ir kitokių siekių – nors keliolikai dienų „reinkarnuotis“ ruoniais, liūtais ar smalsiomis žirafomis.

Dalios Matulaitės “Vyturys”

Senoji rotonda Gydyklų parke

 

 Paminklinės pušys Druskonio ežero pakrantėje

Muziejinė Druskininkų gydyklos biuvetė. Jos languose ­– Kazio Morkūno vitražai “Eglė – Žalčių karalienė” (1960), Boleslovo A. Motuzo-Matuzevičiaus mozaikinis grindinys

Kas kur keliauja, bet aš, vis suku į Druskininkus, kur pasijaučiu tarsi laukiamas svečias – kai atvykstu, visada pasitinka šventinė, kurortinė miesto pagava. Atrodo, čia nuolat šypsosi saulė, jei kartais lyja – džiugina gaivi akvarelinė vandens skraistė, gaubianti miesto miškelius, parkus ir gojus. Druskininkuose, kaip niekur kitur Lietuvoje, juntamas slėpiningas gamtos galios veikimas, gal, kad čia susitinka didžiausia šalies upė Nemunas, didžiausių šalies girių rimtis ir sveikatingais gelmių vandenimis pasireiškianti žemės energija.

 Kuklus kurorto meninis akcentas, garsios Lietuvos dailininkės Dalios Matulaitės skulptūra „Vyturys“ (1979), jau senai tapo Druskininkų kelrode žvaigžde. Į saulėtą padangę kylančio paukščio simbolyje – rankas skrydžiui pakėlusi mergina – Dainavos krašto, Dzūkijos, visos Lietuvos, bet ir žmogaus dvasinio pasaulio įvaizdis. Skulptūros meninė paveika tarsi perkelia tavo dėmesį naujai pajautai, žvilgsniui iš aukštumų. Čia, prie Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, daugeliui atvykėlių prasideda klajonių po „sūrias“ atostogas maršrutai. „Laisvūnai“ renkasi smagia banga kylantį kultūrinį turizmą. Kada bebūtum Druskininkuose – tave pakvies Druskonio amfiteatro, Pramogų aikštės muzikos, kino, teatro spektakliai-seansai-koncertai, Miesto muziejuje, moderniuose prekybos salonuose, „Menų kalvėje“ rasi vis naujas dailės parodas, stebėsi etno amatų šventes, folkloro festivalius, plenerus, pritrauks paveldo burtai – užsuk į „Malūno kalvę!“, A. Česnulio skulptūrų parką, „Druskos studiją“, dviračiais, laivais ar „šiaurietišku ėjimu“ pasieksi „Girios aidą“, „Grūto parką“, Švendubrę, Raigardą, Liškiavą, Leipalingį...

  Atidaus pasivaikščiojimo adeptus, savo likimo kalvių užmojus, atpažinsi pagal stotą, eiseną ar aprangos aksesuarus: atostogoms įsigytus akinius, skėčius, kepuraites ir skrybėles, kuprines, rankines, fotoaparatus ar dailės reikmenų krepšius... Gal, kas mano, kad esame tik nuobodūs praeiviai? Kiekvienas Robinzonas, tik mintyse nusišypsos, tarstelės tokiam manytojui – „Keliauk ir tu, į negyvenamą salą!“

Atgal