VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

08.18. Kaimo mokytoja, tautotyrininkė, knygų autorė. Minint Joanos Dargužytės- Perednienės 80 metų jubiliejų

Jonas Laurinavičius

 

Paparčiai – atokus, maždaug dvidešimt kilometrų nuo Kaišiadorių nutolęs bažnytkaimis. Vaizdinga, istorine praeitimi garsi vietovė: čia stūkso piliakalnis, domininkonų vienuolyno, caro valdžios uždaryto po 1863 metų sukilimo, mūrų liekanos, čia pat Neris, už kurios netoliese stūkso didinga Kernavė, buvusi pirmoji Lietuvos sostinė...

Kiek siekia senolių atmintis, viena iš Paparčių įžymybių buvo (ir yra) mokykla. Kad ir kokio ugdymo ji būtų – pradinė, septynmetė, aštuonmetė, devynmetė ar dešimtmetė - ji visada buvo minima su pagarba ir meile, nes daugiau kaip per šimtą metų čia mokėsi protėvių proseneliai, kelios kartos po jų, taip pat ir šiandien ją lanko apie 80 mokinių.

Joana Dargužytė-Perednienė

Mokykla visais laikais garsėjo puikiais pedagogais (Adolfu Baumila, Marija Povilaitiene, kitais), iš kurių ne vienas buvo ištremtas į Sibirą, kalėjo lageriuose.

***

Mokyklos istorijoje viena iš ryškiausių asmenybių – pradinių klasių, po to rusų kalbos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja Joana Dargužytė-Perednienė. Paparčiai nėra jos gimtinė, ji kilusi nuo Krekenavos Panevėžio rajone. Ten ir pradėjo savo pedagoginį darbą, tačiau netrukus ištekėjo už Slikių vidurinės mokyklos direktorius papartėno Antano Perednio ir jiedu atsikraustė į vyro tėviškę. Taip buvo 1964-aisiais.

Penkiasdešimt vienerius metus J.Perednienė atidavė Paparčių mokyklai, iš jų šešerius paskutinius – jau būdama pensininkė – dirbo mokyklos bibliotekininke. Vargu ar buvo šioje mokykloje kieno nors tokios išlydėtuvės į užtarnautą poilsį, kaip mokytojos Joanos... Tai buvo 2015 m. spalio 5-ąją – Mokytojų dieną. Su gėlėmis, suvenyrais, su malonia šypsena į Paparčius atvyko Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus, administracijos direktorius Česlovas Neviera, rajono švietimo skyriaus vedėja Rimutė Arlauskienė – į Paparčių administracijos kiemą privažiavo pilna mašinų...

Atsisveikindama su mokykla, Joana Perednienė kalbėjo:

-Atminkite, kolegos, kad mokytojas – tai truputis daugiau nei profesija, tai – pašaukimas, viso savo gyvenimo atidavimas tam, kuris ieško, nori susivokti ir pažinti. Atminkite, mokiniai, kad jūsų tolimesnis kelias į Mokslo šalį bus tiesesnis, džiaugsmingesnis, jei būsite aktyvūs, stropūs, savo gerais darbais gražinsite mokyklą, kraštą. Niekas kitas nesuteiks jums laimės – tik jūs patys.

***

Joana nuo seno turėjo potraukį rašyti rajono laikraščiui. Rašė apie bendradarbius mokytojus, ypač apie mokyklos renginius, mokyklos svečius, reikšmingiausius apylinkės įvykius. Mokyklos jubiliejui J.Perednienė parengė pirmąją savo 102 p. knygą „Po šimtmečių dangum. Paparčių mokyklai 140 metų (1870-2010)“. Nors dr. Kazys Račkauskas netrukus patikslino mokyklos įkūrimo datą, tačiau tai ne ką sumažino knygos vertę, nes reikšmingiausia knygos dalis - pastarųjų dešimtmečių mokyklos gyvenimas.

Su kita knyga buvo dar labiau intriguojančiai. Joana gavo pluoštą tautotyrinės medžiagos –buvusios Paparčių mokyklos mokinės, Sibiro tremtinės Birutės Kavaliauskaitės-Jacinavičienės atsiminimų rankraščių. Tie rankraščiai turėjo šiurpią istoriją: autorė jas davė mokyklai, ten jie ir gulėjo. Netikėtai medinis mokyklos pastatas naktį užsidegė, sulėkė gaisrininkai, gesino, bet ne ką pagelbėjo. Apdegė ir B.Jacinavičienės atsiminimų rankraščiai, o kas dar liko – buvo aplieti vandeniu... Autorė turėjo savo rankraščių juodraščius, kai ką dar įskaitė iš permirkusių lapų – ir J.Perednienė iš jų sudarė naujos knygos variantą. Visą tą medžiagą atvežė man. Paprašė redaguoti. Aš taip ir padariau. B.Kavaliauskaitės-Jacinavičienės knyga „Sibire, Krivliako gyvenvietėje“buvo išleista Kaišiadoryse, „Printėjos“ leidykloje, 2011 m.

***

Reikšmingą vietą J.Perednienės tautotyrinėje veikloje užima knyga „Prisiminimų takais“ (Kaišiadorys, 2015). Knyga skirta „tėvui Zigmui Dargužiui – Lietuvos savanoriui, jo žmonai – rūpestingai, atlaidžiai, darbščiai kaimo dukrai“, „visiems giminėms – šviesuoliams, meilę ir šilumą atidavusiems kitiems“, kaimynams Povilonių ir Perevičių šeimoms – kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“. Jautriai aprašomas gimtasis Kurgulų kaimas (Panevėžio r.), Dargužių šeima. Brolis Kazimieras Dargužis (1928-1986) buvo žurnalistas, Šiaulių „Raudonosios vėliavos“ (dabar „Šiaulių naujienos“) redaktoriaus pavaduotojas. Deja, susirgo, tapo nedarbingas ir po trejų metų mirė...

Su pasididžiavimu Joana knygoje rašo apie savo profesiją, džiaugiasi, kad giminėje buvo net keli mokytojai (Ona Juozapavičiūtė-Vilčinskienė, Kazys Peleckas, Kostas Kudokas, kurį laiką mokytojavo ir brolis Kazimieras). „Mano giminėje mokytojas visuomet buvo vertybė. Mama ir tėtis skatino pagarbą mokyklai, mokytojams. Susirinkus giminei, niekada neapsieita be temų apie mokyklą, mokytojus...“ - rašo J.Perednienė(60 p.).

***

Ketvirtąją savo knygą J.Perednienė pavadino „Paparčiai. Šimtmečių apsupty...“ („Printėja“, 2014). Knygos skyriai: „Senovė“, „Paveldas“, „Saugokime atmintį“, „Paparčių kaimo renesansas“, „Paparčių krašto šviesuoliai“ ir „Šimtmečių apsupty“. Tautotyrinėje literatūroje apie Paparčius pirmą kartą taip įtaigiai, informatyviai pristatomi šio krašto garbūs žmonės: Vasario 16-osios akto signataras, kun. Alfonsas Petrulis, Lietuvos teisės istorikas Vytautas Raudeliūnas, dr. Kazys Račkauskas, Sibiro tremtinių Onos ir Jono Čiuladų šeima, žymus dviratininkas ir treneris Bronius Krulikauskas, džiazo atlikėja Neda Malūnavičiūtė, muzikos mokytojas Romas Naidzinavičius ir kt. Tai Paparčių krašto pasididžiavimas.

Nė vienas Paparčių pagrindinės mokyklos mokytojas negyvena Paparčiuose – visi važinėja iš Kaišiadorių ir aplinkinių miestelių. Važinėjo ir mokytoja Joana. Kiekvieną darbo dieną, eidamas į redakciją, matydavau J.Basanavičiaus gatvėje būrelį mokytojų, kurie sutartu laiku su kolegomis lengvosiomis mašinomis važiuodavo į Paparčius. Bet spalio 6-ąją, po Mokytojų dienos, tame būrelyje J.Perednienės jau nebuvo. Tačiau netrukus ji atėjo pas mane. Ne tuščiomis, o su pluoštu tautotyrinės medžiagos - tai buvo Birutės Gailiūnaitės- Banaitienės, Kosto ir Salomėjos Gailiūnų iš Žibartonių kaimo (Panevėžio r.) ir kelių kitų tremtinių atsiminimai. Tai pasakojimai apie kraupius išgyvenimus Sibiro platybėse, apie badą ir šaltį. „Ar ne per daug mes kartais skundžiamės, dejuojame? Pagalvokim ir prisiminkim, kaip kentėjo tautiečiai kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, netekę sūnų, kentę badą ir šaltį, pažeminimą ir patyčias“, - rašo knygos įvade J.Perednienė. Netrukus atsiminimai buvo išleisti. Knygą pavadinta „Su Lietuva širdy...“ (2016). Knygoje daug nuotraukų iš praeities ir dabarties.

***

Kūrybingiausi, produktyviausi J.Perednienei 2017-2018 metai. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga ji išleido net tris knygas.

Pirmoji - „Mokykla, auginuosi sparnus...“ Tai pasakojimas apie Bartašiūnų pradžios mokyklą (Panevėžio r.,) kuri, deja, dabar jau uždaryta, jos garbius mokytojus. Tą mokyklą kadaise lankė ir Joana... „Manau, kad ši knygelė, - rašo pratarmėje autorė, - tarsi mano gyvenimo ataskaita Gimtinei. Įrodymas, jog buvusi Bartašiūnų kaimo mokykla - pažinimo ir šviesos židinys, užaugino daug Lietuvos krašto žmonių šviesulių, kurie eina doru keliu ir garsina paprastą kaimo mokyklą“ (p.9). Šios mokyklos auklėtinis yra inžinierius ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, docentas Teodoras Chomentauskas, kilęs iš garsios bajorų giminės. Visas būrys buvusių šios mokyklos mokinių parašė savo atsiliepimus, kuriuos Joana įdėjo į savo knygą. Knyga mirga marga nuo gausybės spalvotų nuotraukų.

„Mackonių sodžiaus ąžuolas“ - tai antroji Lietuvos valstybingumo šimtmečio jubiliejui skirta J.Perednienėsknyga. Joje aprašomus Mykolo Kručo, kilusio iš Mackonių kaimo (Panevėžio r.), aktyvus gyvenimas. Mykolas - žmogus, įrodęs, kad smarkiai susilpnėjusi klausa – ne kliūtis, tai tik kitas gyvenimo etapas. Šmaikštus, energingas senjoras, dainininkas, šokėjas, muzikantas. Jis – šviesi asmenybė, parodęs, kaip būnant neįgaliu, ne dejuoti, o gyventi visavertį gyvenimą. M. Kručas išleidęs keturis savo liaudiškų eiliavimų rinkinius. Jis – Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Jam 89-eri.

Naujausioji J.Perednienės knyga – „Tautos dvasios žadintojai. Kun. A.Mackevičius, Tėvas Stanislovas“ (2018). Jūdviejų biografijos glaudžiai susijusios su Paberže (Kėdainių r.), kuri vos už kelių kilometrų nuo J.Perednienės gimtojo kaimo. Ji jautė tautotyrinę pareigą prisiminti juos, juolab kad LR Seimas 2018-uosius metus paskelbęs Tėvo Stanislovo metais (minint jo 100-ąsias gimimo metines). Tai kilnus Joanos darbas. Šių didvyriškų asmenybių gyvenimas, laisvės puoselėjimas, patriotinių jausmų žadinimas žmonių širdyje, kuris mus nuolat primenamas, ypač jaunimui. Beje, ši knyga buvo tarsi dovana ir pačiai sau – 2018-sisiais J.Perednienei sukako 80! Tai amžius, kurio Joana nebeslepia, bet didžiuojuosi. Ir ne pagrindo – jos darbingumas, kūrybingumas žavėte žavi.

***

Mano pažintis su Joana Dargužyte-Peredniene, jos vyru Antanu, kitais Paparčių mokyklos mokytojais siekia tolimus 1964-uosius, kai ji tik ką atvyko čia dirbti. Teko ruošti jos straipsnius, informacijas Kaišiadorių rajono laikraščiui. Ypač glaudus bendravimas su Joana prasidėjo, kai ji vieną po kitos ėmė nešti man redaguoti savo knygas. Taip aš tapau jos visų aštuonių knygų redaktoriumi. Visoms parašiau pabaigos žodžius. Nuolat ją skatinau rinkti tautotyrinę medžiagą, kaupti įvairius dokumentus, užrašinėti žmonių atsiminimus ir... rašyti knygas. Tikėjau jos darbštumu, atkaklumu, meile istorijai, pedagogo profesijai. Ir rezultatai džiuginantys – šitokie kaupini jos kūrybinės veiklos aruodai!

Manau, kad ir tai dar ne galas, ne pabaiga, kad dar telefono ragelyje gali pasigirsti jos ramus balsas: „Aš čia pabandžiau sudaryti dar vieną knygą... Gal malonėtumėte ją paskaityti, paredaguoti...“

Tokie skambučiai mane tik džiugina.

 

Atgal