KULTŪRA
2025.03.12.Knygų serija – nepriklausomybės kovų herojams atminti
1940-1990 metų laisvės kovos – dar šviežia mūsų šalies istorija. Apie tai jautriau prabylame šiandieninio karo Ukrainoje ir įtampų visame pasaulyje kontekste. O kai girdime pasipriešinimo sovietų režimui herojų liudijimus, mus stebina ir įkvepia, tuomet dar labai jaunų žmonių drąsa ir tikėjimas.
Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ be kitų paramos veiklų vykdo projektą „Pergalės ženklas“, kurio pagrindinis tikslas yra užfiksuoti disidentų autobiografijas, išleisti knygas ir visuomenei pasakoti apie beginklio pasipriešinimo sovietų santvarkai herojus ir jų veiklą siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
„Kai galvoju, kaip gimė ši idėja, tai pirmiausia iškyla prisiminimas pažinties su šviesios atminties Nijole Sadūnaite, jos šypsena ir gero linkintis būdas. Niekada jos nemačiau piktos. Mačiau ją kovingą, karingą, bet niekada piktos... Supratau, kad daug disidentų nepaliko savo istorijos, jiems visiems dabar yra virš aštuoniasdešimt penkerių metų. Kai jie išeis, išeis ir jų istorija, jeigu nebus užfiksuota.“ – sako Fondo „Donum“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Reventas.
Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Reventas. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Projektas „Pergalės ženklas“ tai ne tik knygų leidyba. Knygų sudarytojai, kalbindami herojus, užrašo jų gyvenimo įvykius ir prisiminimus apie dalyvavimą pasipriešinime sovietų valdžiai. Kai kurie disidentai turi išsaugoję savo dienoraščius arba patys rašo prisiminimus. Knygose ir fondo interneto puslapyje (www.fondasdonum.lt) skaitytojai ras nemažai nuotraukų ir faksimilių. Išleistos knygos yra prieinamos plačiajai visuomenei ir ypatingai bus vertingos ateities kartoms. „Pergalės ženklo“ knygų serija yra atpažįstama dėl panašaus dizaino ir struktūros, bet skirtingi redaktoriai ir sudarytojai turi savitą braižą, todėl kiekvienas leidinys atsiskleis vis kitaip. Greitu metu planuojama knygas išleisti ir garsiniu formatu.
Kiekvienai naujai serijos knygai yra organizuojamas pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, disidentų gimtinėse ir kitose visuomeninėse erdvėse. Fondo „YouTube“ kanale (www.youtube.com/@fondasdonum) publikuojami interviu su disidentais. Kad knygos būtų prieinamos visiems susidomėjusiems, dalis tiražo dovanojama Lietuvos viešosioms bibliotekoms (1200 egz.) ir mokykloms visoje Lietuvoje (800 egz.).
Šiuo metu jau yra išleistos trys knygos, kurias galima rasti bibliotekose, fiziniuose Lietuvos knygynuose ir internete. Tai yra Laisvės premijos laureatės, žmogaus teisių gynėjos, rezistentės a.a. sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės autobiografinė knyga „Skubėkime daryti gera“, Laisvės premijos laureato, religinio mąstytojo, ateitininko Petro Plumpos knyga „Kelionė į gyvenimą“ ir pati naujausia – Laisvės premijos laureatės, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbės sesers Gerardos Elenos Šuliauskaitės knyga „Kai nugali baimę“. Projekto planuose dar yra daug disidentų autobiografinių knygų – kardinolo Sigito Tamkevičiaus, vienuolės Reginos Teresiūtės, Algimanto Susnio ir kitų.
***
„Bijojau, bet niekada nekilo mintis trauktis. <...> Bet reikia dirbti, reikia gelbėti Lietuvą. Gal toje naktyje ims švisti aušra. Ir vis tiek, nors į kalėjimus sodino, bet mačiau, kaip dvasia kyla, žmonės nepasiduoda, nesugniuždyti. Tada lengviau aukotis, nes yra prasmė.“ – sesuo Gerarda Šuliauskaitė
„...vergas ne tiek tas, kas pančiais surakintas ar už grotų pasodintas, bet ypač tas, kuris praranda minties ir sąžinės laisvę. Toks žmogus negali būti sąmoningas kovotojas...“ – Petras Plumpa
„Šypseną iš žmonių atėmė ir penkiasdešimt okupacijos metų. <...> anksčiau ar vėliau prašviesėsime. <...> Linkiu visiems daugiau meilės, šviesios vilties ir tikėti, kad pergalė yra gėrio ir tiesos pusėje.“ – šviesios atminties sesuo Nijolė Sadūnaitė
***
Kviečiame skaityti naujausios serijos knygos G. E. Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“ ištrauką.
Tiesiog užteko tik to dalyvavimo Vengrijos sukilimo minėjime? Daugiau niekur kitur nedalyvavote?
Kiekvieną dieną į bažnyčią (tvirtai – red. pastaba), iš bažnyčios – į universitetą, į darbą. Visą laiką laukiau, kad kažkas atsitiks. Kai dirbau Vilniaus universitete, laukiau, kad paskambins ir lieps ateiti į rektoratą. Aš to tikėjausi, bet penkerius metus ramiai išdirbau. Vieną kartą paskambino: „A eikite į rektoratą.“ Nueinu, sėdi visi iš partinio komiteto ir sako: „Jūs priklausote Kristaus Karaliaus vienuolynui, kuris įkurtas 1957 metais?“ Buvo taip slapta, kad mes nei tėveliams, nei broliams ar seserims negalime sakyti, o štai saugumas žino net kada tas vienuolynas įkurtas. Aš tada jau buvau perėjusi pas eucharistietes. Sakau: „Tik jau ne ten!“ O jie nesutrinka: „Tai gal kur nors kitur esate?“ Visi labai juokėsi iš manęs, kai pasakiau „tik jau ne ten“. Tada man ramiai sako: „Su jaunimu jums niekados nebus leista dirbti.“ O su jaunimu, tai yra su studentais, man labai sekėsi dirbti. Jie ateidavo pas mane į dekanatą visokiais reikalais: nuo akademinių iki buitinių. Aš visada nešiodavausi sulenkiamą peiliuką, o tada tai būdavo retenybė. Ateina: „Elenute, mums labai reikia peiliuko, gal galite paskolinti?“ Vieną kartą, pasibaigus mokslo metams, ateina studentas: „Elenute, mes važiuojame į Kaukazą, bet kaip būtų gerai mums turėt peiliuką.“ Sakau: „Imkite.“ Buvo tokie labai paprasti santykiai. Kartą iš istorijos specialybės ketvirto kurso pradėjo mėtyti studentus. Neva kažką pasakė valgykloje, reikalavo lietuviškai kalbėti. Vieną išmetė, kitą išmetė… Atėjo jų seniūnė pas mane ir sako: „Kas pas mus darosi? Vieną paskui kito meta studentus net iš ketvirto kurso.“ O man neseniai viena mergina buvo pasakiusi, kad jų grupės kuratorius dirba saugume. Tas dėstytojas buvo išvaizdus, jaunas ir labai mielas, tikriausiai sukeldavo studentų pasitikėjimą, o paskui, surinkęs reikalingą informaciją, pasistengdavo juos išmesti. Taip „valė“ universitetą. Galvoju, kaip man dabar pasakyt, kad jie saugotųsi to dėstytojo. Mergina klausia: „Ką dabar daryti?..“ „Žinote, jūs prašykite kuratoriaus, kad jums padėtų, jis yra labai galingas, dirba saugume“, – sumojusi jai atsakiau. Ji tik išsižiojo ir nieko nesakiusi išėjo.
(...)
Ar nebaisiu buvo spausdinti Kybartuose, pačioje klebonijoje?
Jau po 1980 m. tėvą Sigitą nuolatos sekė. Stovi mašina visiškai netoli, o mes klebonijoje pyškiname mašinėle. Ateina tėvas Sigitas iš bažnyčios ir šaukia: „Virga, ar jau baigi spausdinti pamokslą?“ Nes pasiklausydavo tai tikrai. Aš, aišku, nieko nesakau, nes negaliu kalbėti, nepažįstamas balsas iš karto pasigirs. Kartą tėvas Sigitas sakė: „Kol išeina „LKB kronika“, tai biskį nervų kainuoja.“ Išeini į bažnyčia ir nežinai, ką rasi sugrįžęs. Gal čia jau viskas iškrėsta. Saugumas nesitikėjo, kad jiems po nosimi spausdina „LKB kroniką“, atrodė pernelyg akiplėšiška. Dievas saugojo – ten mūsų nesusekė. Vieną kartą Nijolė[1] ir Bena[2] tvarkė „LKB kronikos“ archyvą. Žiūri, ateina būrys vyrų. Aišku, krata jau dabar (sako per sukastus dantis – red. pastaba), o jos dirbo visą savaitę. Ką jos paruošė per visą savaitę, visus tuos popierius greitai į rūsį ir į ugnį. O pasirodo, kad ten buvo čigonai, jie atėjo tartis su klebonu dėl laidotuvių. Kitą kartą tėvas Sigitas grįžo iš bažnyčios per verandą ir paskubomis įeidamas pamiršo užrakinti duris. Mes su Nijole susėdusios tvarkome tekstus. Nuėjau aš į slėptuvę toje verandoje paimti medžiagos. Ji buvo iškalta lentukėmis, ištrauki vinukę (ten tik dėl formos įkišta ta vinukė) po langu, tą lentukę pasuki į šoną ir slėptuvė. Ten tarp lentelių sienos ir sienojų yra tarpas, į tą tarpą prikišta visokių spausdinių. Viskas tiesiai prieš duris. Aš nuėjau, pasiėmiau atsinešusi sakau: „Gal reikia uždaryti?“ „Ai, ne, – sako – mes greitai.“ Staiga įeina čigonai. Nemažai gyveno jų aplinkui Kybartus! Kunigas Sigitas pašoko, kaip nuplikytas: „Ko norite?“ Kai jie išėjo, kunigas sako: „Jeigu jie dabar nueis į miliciją ir pasakys, ką matė, mes žuvę (taigi matosi, kad čia popieriai, padaryta skylė ir slėptuvė). Jie tai gudrūs, jeigu panorės pinigėlių, tai gaus kaip reikiant už tokį pranešimą.“ Ilgai nerimavome: ateis ar neateis pas mus milicija. Įdomiausia, kad toje klebonijoje negali kalbėti. Užrašai, ką nori pasakyti, ant lentelės, o Nijolė ima ir susijuokia. Sigitas tik pagrasina: „Gausi septynerius metus, tada nesijuoksi šitaip!“ (Pašnibždom – red. pastaba). Jos labai skardus balsas, tikrai aparatūra tą juoką užfiksuotų! Saugumiečių „štabas“ buvo kaimyniniame name, o klebonijoje tikrai buvo suslėpę blakių. Dievas mažiukus, kurie pasitiki Juo, visada saugo. Niekas neįvyksta be Dievo valios. Kartais mes norime pasirodyti didvyriais ir viską užglostome, nepasakome, kaip kentėjome. Nepasakydami, kaip buvo kankinami žmonės, mes nedemaskuojame tiesos apie kalėjimus, apie kankinimus. Kai Nijolė vis juokiasi ir sako, kaip perėjo kalėjimus, tai neįtikina. O kodėl nepasako, kad kalėjime numetė 20 kilogramų svorio? Kodėl nepasakojame, kaip žmones bandė palaužti, kokios mintys jiems kildavo ir visgi kaip atlaikydavo kankinami
(...)
Bijojote? Ar niekada nekilo mintis atsitraukti?
Bijojau, bet niekada nekilo mintis trauktis. Čia Dievo malonė... Kunigas Sigitas sakydavo, kad, važiuodama spausdinti „LKB kroniką“, turiu apsirengti kaip į kalėjimą, kad nebūtų sagų, jas iškerpa dar areštinėje, jog nebandytum nusižudyti; turiu pasiimti 50 rublių ir pasą. Kad baigsis viskas kalėjime, aš net neabejojau, tik nežinia, kada. Prošvaisčių nesimatė. Pamenu, kai spausdinome „Aušrą“, buvo toks Maironio eilėraštis: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus? /Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali! / Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?“ Spausdinu ir atrodo, kad Maironis man kalba, kad aš jį taip suprantu, ašaros byra ant klaviatūros: be ryto naktis. Bet reikia dirbti, reikia gelbėti Lietuvą. Gal toje naktyje ims švisti aušra. Ir vis tiek, nors į kalėjimus sodino, bet mačiau, kaip dvasia kyla, žmonės nepasiduoda, nesugniuždyti. Tada lengviau aukotis, nes yra prasmė. Pamenu, buvau Simne, vėlyvas ruduo, medžiai ošia. Spausdinau iki vėlyvo vakaro, paskui atsigulu ir galvoju: aš tokia lepšė, jeigu kalėjimas, ar neišduosiu. Pasidarė neramu, kad galiu išduoti. Paskui pradėjau melstis gulėdama ir galvoju, kad tiems, kurie nebijo, tai mažiau nuopelnų, o aš kadangi labai bijau, tai turiu, ką aukoti. Aš aukojau tą baimę už Bažnyčią, už tautą. Dievas vargo turėjo su manimi, nes aš bailė buvau. Jis žino, kad aš bailė, tai ir apsaugojo mane nuo kalėjimo. Būdavo, Julytė peržegnoja, pabučiuoja į kaktą ir sako: dabar važiuok.
Atgal
.jpg)
