Kultūra
06 05. Kalba – tautos savastis
Aleksandras Šidlauskas
Ne vienas užsienio šalių kalbininkas dar XIX a. pripažino lietuvių kalbos senoviškumą. Mūsų senolė buvo prilyginama sanskrito kalbai kai kuriomis fonetikos, leksikos, morfologijos formomis. Taip nutiko dėl to, kad lietuvių tauta gyveno uždarai, ankstyvaisiais egzistavimo amžiais nepalaikė ryšių su artimesniais ar tolimesniais kaimynais, todėl daugelis gramatinių formų tarsi užsikonservavo ir nekito. Vadinasi, anot prof. Zigmo Zinkevičiaus, tiriant indoeuropiečių kalbų prokalbę (senąją pirmapradę kalbą), sanskrito ir lietuvių kalbos deramai padeda atkurti pirmines kalbos formas. Tarmėse taip pat išsisaugojo daug žodžių, kurie literatūrinėje kalboje nebevartojami, bet jie yra gyvi žemaičiuose, dzūkuose, sūduviuose. Tiesą tariant, kai kurie tarmiški žodžiai galėtų praturtinti mūsų sunormintą kalbą. Tarmėse žinoma, kad slinkinys – tai tinginys, kad slydokas – tai kazlėkas, kad nuslipti – tai pasišalinti. Ne kartą mokytojų lituanistų buvo rekomenduota Kalbos institutui parengti dažniau tarmėse vartojamų žodžių žodyną. Šie „naujažodžiai“ galėtų prigyti kasdienėje šnekoje, rašytojų tekstuose. Tiesa, Grinkiškio Jono Poderio vidurinės mokyklos mokytojai Audra ir Klemas Indrėkai (Radviliškio raj.) tokį žodynėlį su aukštesniųjų klasių moksleiviais jau yra sudarę. Pagaliau nebūtų didis sunkumas dažniau pavartyti mūsų dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyną“ ir tokių žodžių prisilasioti pilnas kišenes. Nauji žodžiai gimsta ir šiandien. Jais turtinga rašytojų J. Sajos, R. Granausko, P. Treinio, R. Sadausko, H. Čigriejaus proza. Žiniasklaidoje, kaip reta kur kitur, taip pat įmame aptikti vieną ar kitą naujadarą, kuris laikui bėgant pilnutinai gali įgyti „pilietines“ teises. Štai keletas tokių žodžių, kurie skaitytojui ar klausytojui bus suprantami be papildomų paaiškinimų: pagražas, žiūrynės, protuolė, mauduoliai, renginija, eilėraštininkas, paraiškovas. Ir neduok nedavęs, kai laikraščių ir žurnalų straipsniuose pilte pilasi tarptautizmas: afrodiziakas, blokbasteris, fraktalas, diskursas, idiosinkrazija, akalepsija, simuliakras, piaras, naratyvas, perversija, signifikatas, mizoginija. Tenka pripažinti, kad kai kurių šių žodžių negalima rasti netgi Tarptautinių žodžių žodyne. Kai kurie žodžiai nepaprastai greitai įeina į vartoseną ir juos ima vartoti vos ne kiekvienas televizijos šnekovas. Jau visiškai nebeišsiverčiama be projekto, iššūkio, erdvės, o įterpiniai žodžiai ar jų frazės tiesiog užblokuoja kalbą ir tokio žmogaus visai nesinori klausytis. Kas antrame trečiame jo sakinyje pinasi ir votulojasi „iš tikrųjų“, „ta prasme“, „viena vertus“, „žodžiu“. Jokio kalbėtojo individualumo ir savitumo. Paklausykime sporto komentatorių vos ne „šventu“ pripažinto žodžio sutriuškino. Vis tik komanda išlošia didesniu taškų skirtumu, tuojau pat išgirsime sutriuškintas lyg tai būtų Žalgirio mūšio laikai sugrįžę. Kvailai suskamba vėl madon įėjęs žodis lietuvaičiai, tarsi gyventume ne Lietuvoje, o Lietuvaitijoje. Ir pinigai daugeliui jau pavirto pinigėliais lyg būtų kalbama apie tai, jog vargetai, prie bažnyčios sėdinčiai, paberiame į saują keletą centų ar pinigėlių. Kalbą žaloti ir niekinti nesunku, bet ją kurti ir tobulinti – nelengva pareiga.
Lietuvoje, regis, nebuvo didesnio gimtosios kalbos tvarkytojo, norminės gramatikos kūrėjo, naujažodžių kūrėjo, kalbos normų taisytojo už sudūvį Joną Jablonskį. Kaip yra muzikų, kurie turi absoliučią klausą, taip ir Rygiškių Jonas (J. Jablonskio slapyvardis), tikrasis dabartinės literatūrinės kalbos tėvas, turėjo absoliučią kalbos jauseną, tarmių suvokimą, kalbos kultūros nuojautas. O, kaip reikėjo gelbėti užterštą – sulenkintą ir surusintą mūsų kalbos žodyną. Laimei, Jonas Basanavičius iš lietuvių kalbos išvijo lenkiškus garsus cz, sz, rz ir perėmė čekiškos kalbos „paukštukus“ č, š, ž. Laimei, Kazimieras Būga gilinosi į mūsų kalbos proistorę ir ėmė kaupti medžiagą būsimajam, didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Laimei, J. Jablonskis pirmasis įsisąmonino, kad kalbą reikia valyti nuo barbarizmų, tai yra, ją lietuvinti. Jei palygintume 1900 m. raštų kalbą su 1935 m. raštų kalba pajaustume nepaprastai ryškų tvarkybos skirtumą. Reikėjo ne tiktai išmanumo ir autoriteto, bet ir subtilaus gebėjimo įtikinti ir įrodyti žmones, kad reikia eiti nauju keliu. Spaudoje pasirodė daug žinomo kalbininko straipsnių, taisybos pavyzdžių. Imta leisti kalbą populiarinančių žurnalų ir knygų. Atsirado gabių vertėjų, ėjusių J. Jablonskio nubrėžtu keliu (K. Puida, J. Talmantas, V. Jocaitis, J. Balčikonis), išaugo nauja mokytojų lituanistų karta, kuri vėliau, slogiais sovietmečio metais neleido „žaliajai bruknelei“, anot Simono Daukanto sunykti, nuskursti, surusėti. Jau radosi stipri ir principinga sauga ir savisauga. Tačiau retas knygų skaitytojas šiandien pasakys, kad tokie žodžiai, kai degtukas, ateitis, pažanga, atvirukas, pojūtis, įtaka, vadovėlis, asmenuotė, trupmena, deguonis, vaizduotė, valdininkas, valstietis, pirmadienis ir kiti savaitadieniai – tai Jono Jablonskio sukurti žodžiai. Ne visus tarptautinius žodžius buvo reikalas pašalinti iš kalbos vartosenos (istorija, partija, gramatika, filosofija, literatūra, astronomija), ką norėta padaryti apie 1922–1924 metus, kai kalbos švarintojai (Antanas Vireliūnas ir kiti) stengėsi išguiti iš kalbos visus tarptautizmus, netgi šiandien nelabai aišku, kaip vengrai vos ne šimtu nuošimčių atsikratė tarptautinių žodžių. Suprantama, šie žodžiai į mūsų kalbą plūdo ir tebeplūsta su mokslo, politikos, ekonomikos, technikos naujovėmis. Neveltui ir ant buvusio dviejų litų nominalo puikavosi Jono Jablonskio portretas (Žemaitė puošė vieno lito kupiūrą). Sakoma, kad vienas lauke – ne karys, tačiau lietuvių kalbos karuose J. Jablonskis buvo tikras kovotojas, atlikęs vieną iš pačių didžiausių lietuvių lingvistikos žygdarbių. Jo darbus tęsė garsieji kalbininkai A. Salys ir P. Skardžius. Pokaryje išaugo nauja lituanistų karta, kuri dėjo didžias pastangas, tobulinti gimtąją kalbą, turtinti jos žodyną, praktiškai mokyti taisyklingos kalbos. Netrukus išgarsėjo J. Pikčilingas ir A. Paulauskienė, A. Girdenis ir A. Pupkis. Ir vyresnioji kalbininkų karta (Z. Zinkevičius, J. Palionis) vis dar rankų nenuleidžia. Vaikų kalbos fantazija yra beveik beribė. Jie yra gabūs naujų žodžių kūrėjai. Vienam „jotojas“ – tai raitelis, kitam „spalvininkas“ – tai piešėjas, trečiam – „gaisragesys“ – tai ugniagesys. Verta jų kūrybą užrašyti, nepamiršti. Turėdami pirminius kalbos įgūdžius, jie geba mokamai sukurti naujažodį. Sunkiau sekasi užsieniečiams, kurie nori išmokti lietuvių kalbą. Kadangi mūsuose žodžiai neturi pastovaus kirčio, kaip lenkai, latviai ar prancūzai, tad susidaro sunkumų sukirčiuoti ir teisingai ištarti kai kuriuos žodžius: árti ir artì, áukštas ir aũkštas, kláusė ir klaũsė, láuk ir laũk, gera ir gerà. A. Pupkio sudarytoje knygoje „Kalbos praktikos patarimai“ yra daug kalbos klaidų taisymo pavyzdžių. Tai parankinė knyga moksleiviams, studentams, redaktoriams, mokytojams. Gaila, kad iš laikraščių ir žurnalų išnyko „kalbos kertelės/skrynelės“. Didžiulį žygdarbį prieš dvidešimt-keturiasdešimt metų atliko kalbininkai – kėdainiškis Kazys Ulvydas ir mažeikiškis Aleksas Girdenis. Jų radijo ir televizijos valandėlės buvo rimta kalbos mokykla su taisymais, patarimais ir nuorodomis. Kompleksinėse kraštotyrinėse ekspedicijose (jų surengta kelios dešimtys) kalbininkai vis dar daug sulasioja senosios kartos atmintyje išlikusių žodžių, netikėtų gramatinių formų. Paskaitykime garsių Lietuvos mokslininkų Č. Kudabos, E. Šimkūnaitės, P. Dundulienės, kraštotyrininko B. Buračo, gydytojos F. Taunytės knygas ir pajusime didžiulį malonumą – kokia turtinga, savita kalba, vaizdas, stilius. Arkivyskupo K. Tamkevičiaus sakralios tematikos straipsniuose dažnai sužimba giliaprasmė frazė ir sklandus sakinys. Daug gerų žodžių dera pasakyti apie prof. V. Landsbergio kalbą. Tai bene vienintelis Lietuvos politikas, kuris yra nepaprastai dėmesingas ir savo kalbos turiniui, ir formai. Skvarbi mintis, reta metafora, raiškūs epitetai ir palyginimai, turtingas žodynas, sklandi mąstysena ir kalbėsena – tai patys būdingiausi šio profesoriaus kalbos bruožai. Kas dar priartėjo prie V. Landsbergio savo kalbos išmanymu, logika, frazuote? Ilgokai galvojau ir atsakymo rasti negalėjau. Nieko prakilnesnio kalbos prasme nėra kaip tautosakoje, toje tautos išminties taupyklėje, kurioje tiek daug estetinio grožio ir etinės raiškos. Čia tikrovė sumišusi su fantazija, čia ir epika, ir lyrika, jausmo pilnatvė ir gyvensenos atspindžiai. Štai mįslė „Dvi sesutės per kalnelį nesusieina“. Tai mąslu, įtaigu ir slėpininga. Tautosakos, ypač pasakojamosios, kalba iki brangakmenio blizgesio nušlifuota. Taip per amžius vyko kalbos tobulėjimas, poetinio tautos mąstymo veika. Tautosakos kalba unikali savo įtaigumu, kraštų jausenos sklaida. Tieji tautosakos kūrėjai – tikri žodžio meistrai. Ir šiandien dažname kaime rasime pasakorių, kuris nustebina kalbos turtingumu. Tai ne kokios televizijos politinių laidų vogronės, pliurpalizmas ar protų bukinimas (kaip ir įkyrėjusi reklama). Argi nekelia nuostabos dainų žodžių santūrumas ir poetiškumas, graudus lyrizmas ir dvasinio gyvenimo atspindžiai? Kiek daug dainose paprasto, bet nuoširdaus kalbėjimo, pastabumo, intymaus siužetiškumo. Jokio tuščiažodžiavimo. Vadinasi, mokytis gražios kalbos galime iš daug ko ir vos nekasdien. Bereikia valios pastangų ir bus suprasta, kokia tobula ir graži mūsų prigimtoji kalba, tikra senolė, kasdienybės bičiulė ir žmonių pasaulėmatos bei pasaulėvokos palydovė.
Atgal
.jpg)
