VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

11 13. Festivalis ,,Rytų Lietuvos žiedas“

Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras sulaukė svečių iš visos Rytų Lietuvos. Čia vyko tradicinis 4-asis Rytų Lietuvos moksleivių menų festivalis „Rytų Lietuvos žiedas – 12”.

,,Lietuvos Aido“ korespondentas Romas Vorevičius kalbina festivalio sielą Alfonsą Kairį.

Kur šios šventės pradžių pradžia, puikaus festivalio  ištakos?

„Brangieji, šiandien (2007 metų gegužės 11 d. - aut. pastaba) į pirmąjį festivalį „Rytų Lietuvos žiedas“ pakvietė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracija.  Visos apskrities savivaldybės delegavo savo geriausius kolektyvus į pačią didžiausią šalies salę  - ,,Siemens“ areną Vilniuje... Europos Taryba ragina skirti daugiau dėmesio regionams, kur tautinėms mažumoms priklausantys asmenys sudaro daugumą. Prioritetai teikiami savam kraštui pažinti, bendrauti, bendradarbiauti tarp mokyklų. Tai ir paskatino susiburti kartu į vaikų ir jaunimo menų festivalį „Rytų Lietuvos žiedas“.  Šie metai – vaikų kūrybos metai, tad visos dainos, muzika, šokiai, piešiniai, lipdiniai – Lietuvai.

Rytų Lietuvoje gyvena daugybė tautų - tegu šis festivalis ateity tampa tradiciniu pavasariniu visų tautų žiedu Lietuvai“,– tokiais žodžiais anuomet  kreipėsi renginio vedėjas į gausiai susirinkusiuosius. Audringais  plojimais žodžius  pasitiko daugiau nei 20 meno kolektyvų ir net penkiatūkstantinė žiūrovų minia.

Šio kreipimosi turinys gimė dar 2006 metais kartu su Vilniaus apskrities viršininko administracijos švietimo skyriaus vedėja Liudmila Petrauskiene. Reikėjo beveik metų, kad svajonė taptų realybe. Norėta  parodyti Lietuvai, kad yra jos dalis -  Rytų Lietuva -  su savo kalbinėmis, tautinėmis problemomis, su savo išskirtinumu ir pasiekimais. Siekta parodyti, kaip lietuviškas žodis - nors ir pamažu – prigyja, prigyja ir leidžia vis gilesnę šaknį, draugaudamas ir su čia gyvuojančiomis  kitomis kalbomis.

Buvo pagalvota ir apie mokytoją. Mokytoją, išugdžiusį mokinį ir  dažnai tarsi liekantį darbų šešėlyje. Pirmą kartą, susirinkus daugeliui Rytų Lietuvos kultūros, švietimo veikėjų, tūkstančiams moksleivių, ,,Siemens“ arenoje Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Antanas Petrauskas įteikė garbingą Stanislovo Rapolionio premiją jos laureatams: ilgamečiam buvusios Eišiškių vidurinės mokyklos (dabar Stanislovo Rapolionio gimnazija) direktoriui, lietuviško žodžio šiame krašte saugotojui ir puoselėtojui Vytautui Dailidkai už knygas „Tautinių tradicijų puoselėjimas“, „Paklydusio pavasario godos“ bei visaginiečiui humanitarinių mokslų daktarui Algirdui Kavaliauskui už knygas „Visaginas“, „Jaunojo visaginiečio portretas“, „Jūsų laukia Visaginas“. Pridurtina, kad Vytautui Dailidkai ir Algirdui Kavaliauskui Stanislovo Rapolionio premija įteikta ne tik už šiuos leidinius, bet ir už aktyvią visuomeninę veiklą Rytų Lietuvoje.

Šių metų šventė jau ketvirtoji, o juk jas buvo užsibrėžta rengti kasmet. Kodėl pora metų - 2010 ir 2011 -  jų nebūta?

Šių švenčių pagrindiniai iniciatoriai buvo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracija. 2009 metais ,,išdraskius“ pirmąjį, vėliau panašaus likimo susilaukė ir antrasis. Buvo skaudoka, kad nebuvo kas kūrena gražiai įsiplieskusią ugnį...

Bet štai ji įsiplieskė! Kas vis dėlto parėmė 2006 metais kilusią ir 2007 metais pirmą kartą realizuotą bei 2008 -  2009 m.  tęstą  idėją, skelbiančią, kad meninė raiška, kūrybiškumo ugdymas suartina žmones, padeda jiems geriau pažinti vieni kitus, praturtina dvasiškai?

Nuostabu, kadTautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio darbą lyg ir tęsia Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis). Ji, norėdama atgaivinti šį tradicinį renginį, pateikė projektą Kultūros ministerijai. Projektas, jaučiant didžiulę atsakomybę, buvo laimėtas ir unikali tradicija pratęsta.

Šis festivalis, kaip ir ankstesnieji, margas savo tautiškumu, programa. Kas dirbo, kas sukūrė šią šventę mintyse ir ,,popieriuje“?

Pastaroji šventė margesnė tautinių mažumų atliekamomis programomis. Greta lietuvių meno kolektyvų - Švenčionių meno mokyklos vaikų dainų ir šokių ansamblis „Aukštaitukas, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius, Švenčionių r. Pabradės meno mokyklos šiuolaikinio šokio kolektyvas „Gelmė“, Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokykla, Ukmergės meno mokykla, Ignalinos kultūros ir sporto centro sportinių šokių kolektyvas „Mamba“, Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Color Jazz“, girdėjome ir matėme Vilniaus raj. Nemenčinės tautinių šokių ansamblį „Perła“,  Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinę mokyklą, Visagino kultūros centro šokių kolektyvą „Rodničok“, žydų dainų ir šokių ansamblį „Fajerlach“. Maloniai skambėjo Šalčininkų Stanislovo Moniuškos menų mokyklos akordeonininkų  kvintetas bei pučiamųjų orkestras. Nenutilstančioms ovacijoms aidint, festivalis baigtas  scena iš V. Ganelino baleto ,,Baltaragio malūnas“, kurią atliko Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai.

Su  šio festivalio organizaciniais darbais susiję  -  scenarijaus autorė  Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė Irena Didžiulienė, o ties organizaciniais klausimais ne vieną mėnesį dirbo tos pat ministerijos Tautinių mažumų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Paliukienė,  Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotoja Aldona Jeleniauskienė, socialinių mokslų magistras Romas Vorevičius.

Nevalia pamiršti ir ankstesniųjų festivalių įkvėpėjų:  Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus Antano Petrausko, Vilniaus apskrities administracijos viršininko Alfonso Macaičio, šios apskrities Švietimo skyriaus vedėjos Liudmilos Petrauskienės, Trakų r. Lentvario pradinės mokyklos direktorės Onos Ramanauskienės,  Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko Algimanto Masaičio, regiono rajonų merų,  Švietimo ir kultūros skyrių vedėjų bei  specialistų, vieno šventės metrašrininkų Povilo Ramanausko, daugelio kitų entuziastų ir žiniasklaidos atstovų...

Festivalio ,,Rytų Lietuvos žiedas“ logotipas

Kaip festivalio žiedas turėtų skleistis ateityje?

Norėčiau pacituoti  kultūros viceministro Stanislav Vidtmann, pasibaigus šiam festivaliui, žodžius: „Tai buvo įspūdinga šventė, šventė, skirta ir valstybinei, ir Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų kalboms pagerbti, jų kultūroms parodyti. Manau, kad šio festivalio tradicija turi būti tęsiama.“

Taip manau ir aš, buvęs prie šių įspūdingų švenčių ištakų. Tegu Lietuva nuodugniau pažįsta  Rytų Lietuvą: ne žino, kad ji yra, o pažįsta ją!

Iki kitų žiedų festivalių...

Atgal