"Lietuvos aido" šimtmečiui
02 12.“Lietuvos aido“ šimtmečiui. Valentinas Gustainis. Žurnalistas, paskelbęs spaudą moraline tautos ugdytoja
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
Valentinas Gustainis
Žurnalistas, paskelbęs spaudą moraline tautos ugdytoja
Praeitį įvertinti ir atkurti tikrą jos paveikslą galima tik remiantis tos praeities realiom materialinėm sąlygom ir moralinėm pozicijom.
Valentinas Gustainis
Visiems dideliems ir reikšmingiems darbams realizuoti reikia stiprios Asmenybės. Ir, matyt, Dangaus valiai, ar objektyviems visuomenės ir gamtos dėsniams harmonizuojantis, kaip per stebuklą, ta Asmenybė atsiranda. Tokiu „Lietuvos aido“ istorijoje tapo berniokas iš Vinkšnupių
kaimo Valentinas Gustainis, išdrįsęs siųsti savo straipsnius į vilniškį „Lietuvos aidą“, dar mokydamasis gimnazijoje, pačiu sunkiausiu „Lietuvos aidui“ metu, kai Lietuvoje jau siautėjo Vinco Kapsuko bolševikiniai gaivalai. Pagirtas ir padrąsintas tuometinio „Lietuvos aido“ redaktoriaus kun. Juozo Tumo-Vaižganto, jis jau neįsivaizdavo savo tolesnio gyvenimo be tarnybos Žodžiui.
Valentinas Gustainis gimė 1896 m. liepos 15 d. Vinkšnupių kaime (Šakių valsč.), netoli Griškabūdžio. Kaip minėjau, rašyti į „Lietuvos aidą“ pradėjo dar mokydamasis gimnazijoje, paakintas jo kaimyno Justino Strimaičio, kuris vėliau tapo kito laikraščio „Lietuva“ redaktoriumi. 1919 metais Valentinas Gustainis Lietuvos kariuomenės savanoris, pasižymėjęs kovose su bolševikais ir klajojančiais po Lietuvą ir plėšikaujančiais vokiečių būriais. Kaip gabus, puikiai vokiečių kalbą mokantis kariūnas, kurį laiką iki 1921 metų dirbo kariuomenės gen. štabo vertėju. Nuo 1920 „Pažangos“, vėliau tautininkų sąjungos narys. 1921-1923 metais, studijavo Heidelbergo universitete filosofiją ir teisę, vėliau 1923-1924 metais – gilino žinias ir mokėsi prancūzų kalbos Sorbonos universitete Paryžiuje, grįžęs į Lietuvą – 1925-1927 metais Lietuvos universitete baigė Teisių fakultetą. 1922 metais iniciavo ir įsteigė studentų „Neo- Lithuania“ korporaciją, 1925-1926 m. buvo jos pirmininku. 1925-1927 metais Valentinas Gustainis tapo Savivaldybių departamento referentu, 1927-1928 metais – Informacinio biuro vedėjas. 1928 -1932 metais „Lietuvos aido“ atkūrėjas ir jo redaktorius. Tuo pačiu metu 1930 m. Tautininkų fondo steigėjas, 1932 m. Lietuvių-šveicarų draugijos pirmininkas, vėliau – 1933 m. Paneuropos sąjungos steigėjas Lietuvoje; 1935-1936 m. „Lietuvos aido“ korespondentas Varšuvoje, 1938-1939 ELTOS korespondentas Paryžiuje, 1939-1940 m. ELTOS direktorius.
1941 m. birželio 14 d. kartu su šeima ištremtas į Altajaus krašto Ust Kano rajoną. 1945 m. suimtas, įkalintas Barnaulo kalėjime, Krasnojarsko ir Altajaus kraštų lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Griškabūdyje. Išvertė H. Boillio, E.Zolia ir kitų rašytojų kūrinių. Išleido knygas „Lenkai ir Lenkija“ (1937); „Prancūzija“ (1938); „Lietuva: pirmasis dvidešimtmetis (Lithuania. The first twenty years) (1939). Parašė atsiminimų knygas „Be kaltės“ (1989); „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus. 1915-1940 ir Lietuvos rašytojai „(1924-1966) (1991).
Mirė Valentinas Gustainis 1971 m. spalio 11 d.
Knygoje „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus...“ Valentinas Gustainis aprašo ne tik „Lietuvos aido‘ istoriją po jo atkūrimo, bet ir politinę situaciją prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, pateikia Pirmosios Lietuvos Respublikos vadovų, su kuriais jam teko bendrauti „Lietuvos aido“, valstybės oficiozo, reikalais – Prezidento Antano Smetonos, ministrų pirmininkų Augustino Voldemaro ir Petro Tūbelio charakteristikas, kurios neabejotinai bus įdomios ne tik mums, bet ir ateities Lietuvos istorijos kūrėjams.
1927 m. Lietuvoje buvo du oficiozai „Lietuva“ ir „Lietuvis“. Nei A.Smetona, nei A.Voldemaras nebuvo patenkinti nei vienu, nei kitu. Jie manė, kad leisti valstybės oficiozą valstybės lėšomis netikslinga. Todėl įkūrė akcinę bendrovę „Pažanga“, kuri turėjo rūpintis „Lietuvos aido“ leidimu.
Visais laikraščio reikalais buvo pavesta rūpintis dienraščio redaktoriui Valentinui Gustainiui, leidybos klausimais kontaktuojant su premjeru, o reikalui eesant ir su pačiu Prezidentu. Į redakciją atėjo dirbti žurnalistai Matas Bagdonas, Matas Šalčius, Augustinas Gricius, laikraščio sekretoriumi tapo studentas Domas Cesevičius, kalbos redaktoriumi 1928-1930 – A.Nezabitauskas.
Į Valentino Gustainio funkcijas įėjo laikraščio vedamųjų rašymas aktualiausiomis temomis. Tačiau jis laikraštyje paskelbė ir analitinių straipsnių: Pirmajam „Lietuvos aido“ numerio vedamąjį Valentinas Gustainis pavadino „Laisvės ir tiesos keliais“ (1928, vas. 1), kuriame jis pabrėžė, kad laikraštis tęs pirmojo vilniškio „Lietuvos aido“ tradicijas ir stengsis tapti Tautos moraliniu ugdytoju ir kompasu, nes „apie epochą visada sprendžiama iš jos dorovinio lygmens“. Antrajame laikraščio puslapyje perspausdino Antano Smetonos vedamąjį, Prezidento parašytą pirmajam vilniškiui „Lietuvos aidui“ 1917 metais. Stebėdamas įgyjančią Europoje didžiulį pagreitį fašistinės ideologijos plėtrą ir jos populiarumą masėse, V.Gustainis parašė straipsnį „Lietuva ir fašizmas“(1929, saus.21; tęsinys 1930, saus.31 „Politinės linijos raida“), kuriame jis atskleidė fašistinės ideologijos esmę ir jos pavojingumą visuomenės raidai, ir tuo pačiu deklaravo, kad jam ir jo redaguojamam laikraščiui, ji nebus priimtina.
Valentino Gustainio nuomone, pats sėkmingiausias Pirmosios LR laikotarpis buvo, valdant Prezidento Antano Smetonos ir Ministro pirmininko Augustino Voldemaro tandemui. Tą jis akcentavo ir savo knygoje: „Smetonos santykiai su Voldemaru 1927-1928 metais buvo visai geri, rėmėsi abipusiu pasitikėjimu. Voldemaras pabrėžtinai gerbė Smetoną, ne kartą ir man pabrėždamas, kad geresnio prezidento Lietuva negalinti net norėti, nes Smetona yra visų pirma labai taktiškas, visapusiškai išsilavinęs, kultūringas, todėl kaip tik geriausiai tinką tokiam svarbiam reprezentaciniam prezidento postui. Jau tada man dingtelėjo, kad Voldemaras prezidento postą laiko daugiau reprezentaciniu, ne administraciniu, kurį jis norėjo sau pasilikti. Iš savo pusės Smetona labai vertino Voldemaro gabumus ministro pirmininko poste, ypač jo sugebėjimus užsienio reikaluose. Gerai pamenu, kaip nuoširdžiai Smetona džiaugėsi ir gėrėjosi Voldemaro laikysena Tautų Sąjungos taryboje 1927 metų gruodžio mėnesį, kai tenai buvo svarstomas Lietuvos ginčas su Lenkija. Kaip žinoma, tą kartą į Tarybos posėdį netikėtai atvyko ir Lenkijos valdovas Pilsudskis, kuris visos Tautų Sąjungos Tarybos akivaizdoje ištiesė Voldemarui ranką ir gana dramatiškai paklausė: „Karas ar taika?“. Voldemaras, neskubėdamas padavė savo ranką ir pareiškė „Taika“. Po to Pilsudskis pareiškė keletą naktų nemiegojęs, besvarstydamas klausimą, ar jau skelbti mobilizaciją prieš Lietuvą, ar dar palaukti? Iš tikrųjų tuomet Lietuvos santykiai su Lenkija buvo labai įtempti, visko buvo galima tikėtis... Visiškai pasitikėdamas Voldemaro politine išmintimi, Smetona, nors dažnai ir tituluojamas Tautos vadu, į konkrečius valstybės valdymo reikalus nelabai kišdavosi, būdamas įsitikinęs, kad viskas tvarkosi, kaip reikia. Voldemaras, gi iš savo pusės visur reiškė didelę pagarbą Smetonai, kaip vyriausiam valstybės reprezentantui. Atrodė, kad šiuodu vyrai visiškai sutarė. Labai dažnai lankydamasis tai pas vieną, tai pas kitą, skyrium su abiem valstybės vadovais pasikalbėdamas, buvau įsitikinęs, kad juodu tikrai sutaria. Pradžioje turbūt taip ir buvo....
Karalius karaliauja, bet nevaldo...“
Griūvantis prezidento Antano Smetonos ir Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro tandemas blogai atsiliepė V. Gustainio karjerai. LCVA nuotrauka
Prisiminimų knyga „Be kaltės“
Knygos „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus...“ viršelis
Vėliau Smetona, gal pats nujausdamas, o gal ir kitų patartas, kad Voldemaras nori jam palikti vis mažiau ir mažiau reikalų, ėmė juo bodėtis, buvo nepatenkintas. Pradėjo jam priekaištauti dėl vieno, ar kito ministro padarytų klaidų, „raukydavosi, kartais ir man, kaip oficiozo redaktoriui, prasitardavo, kad dėl vienos ar kitos nesėkmės kaltas pats ministras pirmininkas“ (Ten pat).
1929 metų rugsėjo mėnesį Voldemaras pradėtas pulti spaudoje, ištremtas iš Kauno, per nepavykusį gen. P. Kubiliūno pučą buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą, teistas, kalintas, amnestuotas ir ištremtas iš Lietuvos, po Lietuvos okupacijos dar grįžo į Kauną, bet jau buvo NKVD suimtas ir nežinia kada, kur mirė ir palaidotas. Valentinas Gustainis daro išvadą: „Šiaip ar taip, jis buvo istorinė asmenybė, su kuria anų dienų periodikai teko daug susidurti.“ (Ten pat, p.84).
Ir aš manau, kad Augustinas Voldemaras, kuriam ypač simpatizuoja knygos autorius, bus kada nors grąžintas į Lietuvos istoriją, kaip nusipelnęs Lietuvai, jos doras kūrėjas, kaip jau dabar pradeda ryškėti iš Ingridos Jakubavičienės monografijos „Seserys“ (V., 2014), tapęs „dvaro“ intrigų auka. 1929 m. rugsėjo 29 d. „Washington Post“ pranešė: „Premjero (J.Tūbelio- O.V.) žmona yra pripažįstama kaip tikroji Lietuvos valdovė. Prezidento seseriai (iš tikrųjų svainei – O.V.) pavyko surengti perversmą, kuriuo iš valdžios pašalintas Augustinas Voldemaras. Į valdžią iškėlė savo vyrą. Ponia Tūbelienė sėkmingai įvykdė savo asmeninę kampaniją“ (Jakubavičienė I. Ten pat, p. 128).
Tapus Lietuvos ministru pirmininku Juozui Tūbeliui „Lietuvos aido“ redaktoriui Valentinui Gustainiui buvo sunku su juo bendrauti. Pirmiausiai iš „Lietuvos aido“ išėjo 1932 m. lapkričio mėnesį Kronikos ir literatūros skyriaus vadovas Augustinas Gricius. O 1932 m. gruodžio 18 d. ir pats atgimusio „Lietuvos aido“ iniciatorius ir redaktorius Valentinas Gustainis.
Lietuvą okupavus rusams, 1941 m. birželio 14 d. vienas žymiausių to meto Lietuvos žurnalistų, „Lietuvos aido“ atkūrėjas ir jo statuso visuomenėje, kaip Tautos mokyklos, iniciatorius Valentinas Gustainis buvo atleistas iš ELTOS direktoriaus pareigų, į jo vietą paskirtas komunistuojantis Kostas Korsakas. 1941 m. birželio 14 d. NKVD suimtas ir su šeima ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau nuteistas ir kalintas Barnaulo lageriuose. Į Lietuvą grįžo tik 1956 metais, prisiglaudė Griškabūdyje pas savo seserį. Apie savo kančias tremtyje ir lageriuose parašė prisiminimus „Be kaltės“. Kaip jau minėjome, mirė 1971 m. spalio 11 d.
Atgal
.jpg)
