Į pradžią
07 30. Mažvydo žodis - žaibo vingis
Birutė Silevičienė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius yra išleidęs šias savo kūrybos knygas:
1.Tu moteris (1992);
2.Man reikia tavęs (1992);
3.Ateik (1993);
4.Vilniaus sonetai (1993);
5.Atsisveikinimas gruody (1994);
6.Mielas Bičiuli ir Broli (1998);
7.Mano tėviškė – Rojaus kampelis (1998);
8.Jonaviečiai (1999);
9.Pasvalio molio grumstas (2005);
10.Sklėriškio sonatos (2006);
11.Tu – moteris (2007);
12.Iš vasaros (2008);
13.Abraomas Kulvietis (2010);
14.Sklėriškio atžalos (2011);
15.Ūkininkas (2015-2016) Chuligano išpažintis;
16.Martynas Mažvydas (2013, 2016).
Sonetų romanas-kronika „Martynas Mažvydas“ viršelis
Gražiais sonetais Kostas aprašo moteris, gamtą, tėviškę, Lietuvą, žmonių gyvenimus, likimus. Paskaitykite jo knygas, suprasite šio garbingo žmogaus sielos grožį, meilę, pagarbą tautos praeičiai, kūryboje atkuria prieš 500 metų Lietuvos žmonių gyvenimą. Suprasti padės jo sonetų romanas-kronika „Martynas Mažvydas“ – apie sudėtingą epochą ir Martyno Mažvydo gyvenimą ir veiklą Lietuvoje ir Prūsijoje.
Kostas knygoje rašo: „Martynas Mažvydas – raštijos lietuvių kalba pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius ir parengėjas, giesmių kūrėjas, vertėjas, liuteronų kunigas.
Tiksli gimimo data nežinoma, spėjama, kad M.Mažvydas gimė apie 1510 m. Žemaitijoje, kad jis kilęs iš smulkiųjų bajorų.
M.Mažvydas mokėsi Karaliaučiaus universitete. Studijų metais parengė pirmąjį lietuvišką katekizmą. Baigęs universitetą, įšventintas į kunigus, dirbo Ragainės parapijos klebonu. Su Karaliaučiumi ir Ragaine susijęs jo gyvenimas ir veikla. M.Mažvydas mirė 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje.
Katekizmo autorius gyveno ir veikė sudėtingoje ir prieštaringoje epochoje, kuri vaizduojama sonetų romane-kronikoje „Martynas Mažvydas“.
Romano veikėjai – Martynas Mažvydas, Elžbieta Kulvietienė, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas ir kiti. Per būties ryšius su jais atsiskleidžia M.Mažvydo gyvenimo būdas, sangvino charakteris, jo pažiūros į pagonybę ir lietuvybę, valdžią ir tikėjimą, mokslą ir švietimą, moralę ir kultūrą. Tai pirmas lietuvių literatūroje sonetų romanas-kronika apie Mažvydą, jo ištikimybę lietuviškam žodžiui ir meilę Lietuvai“.
Iš visos širdies noriu padėkoti garbiam Kostui, taip gražiai nupiešus Martyno Mažvydo gyvenimo, darbų, veiklos metus Prūsijos žemėje, jo amžiną žvilgsnį į Lietuvą, kuriai priklausė jo širdis ir mintys.
Siūlau skaitytojams Prologą iš šios knygos.
1
Mielas žmogau, Tau papasakot noriu
Apie lietuviškos dvasios elementorių
„Katechismusa prasty žadei“,
Kuris neprasmego laike skradžiai.
To katekizmo autorius vadinas
Lietuvis Mažvydas, Martynas.
Lapus knygelės laiko pirštai graibo,
Jos žodžiai - vingis istorijos žaibo.
Knygelė ta labai kukli, plonutė,
Bet iš jos į Lietuvą permainos pūtė.
Jinai lietuviškai garsiai prašneko,
Sustojus ant kreivo Europos tako...
„BRalei, seseris, imkiet mani ir skaitikiet
Ir tatai skaitidami permanikiet“.
2
Knygelė šimtmečių spūdį atlaikė.
Nes buvo gyvybės pilna, ne palaikė.
Ji mokė giedoti, suvokt Dievo mintį,
Jos pirmą lietuvišką raidę pažinti.
Lietuviškas žodis pabudo kaip rytas,
Lietuviškom raidėm gražiai parašytas,
Iš Prūsijos žengė į Lietuvą, sesę,
Ir kelią per sutemų sąvartas tiesė.
Jis brido per laiko pragaištį nykią,
Jam lenkiški žodžiai juodvarniais klykė,
Jam vokiškas žodis lipo ant sprando
Ir perpjauti gerklę peilį galando.
Kad būtų lietuviškas žodis laimingas -
Lietuviško žodžio gyvenimas - ringas.
3
Knygelė į laiko bangas įsiliejus,
Žilas Karaliaučius - jos Betliejus.
Ji iš Karaliaučiaus į Lietuvą brido,
Tikėjimo žodžiais į ją pragydo.
Ir Mažvydas, jos didus Architektas,
Gyvenimo juodo teistas ir slėgtas,
Padarė tai, kas buvo nepadaryta –
Sukūrė laiko stebuklą, ne mitą.
Nors dovio jam už tai nepaskyrė,
Be laurų vainiko Ragainėje mirė.
Tą pakraštį Prūsijos pats pasirinko,
Ir rūpesčių votys jo sieloje tvinko.
Ir bėdos kasdienės jį smaugė ir ėdė –
Žmonių veidmainystė - godi veltėdė.
4
Martyno būtis primena painų romaną,
To laiko herojai jame laimę lukštena,
Ir eina keliu nežvyruotu kiekvienas
Per juodus vidunakčius ir mėnesienas.
Hercogas ir Mažvydas - veiksmo herojai...
Ir kur tu, likime, jų laimę nujojai,
Kad jos nesuranda, pyksta, kankinas,
Ir pridega laimės neapverstas blynas?..
Jų pastangos visos nevirsta per nieką,
Nors einantis laikas tik dulkes palieka.
Iš dulkių vėl auga diemedis žalias –
Toksai tas gyvenimo bėgantis kelias.
Romano herojai tą bėgsmą pajunta,
Jų sielose kelia gyvenimas buntą.
5
Ir Mažvydas veržias į rytdieną naują,
Ir Albrechto užmojai virina kraują,
Ir katekizmo pagrindas iš lėto švinta,
Permąsčius iš naujo gal kartų šimtą.
Ir Mažvydas grumias už savo idėją,
O priešai sumanymąjo mėsinėja.
Galva įtempta lyg alpulio, rodos,
Pavirsta rūkais svajonės ir godos.
Bet rytas išaušta, vėl darbas iš naujo,
Idėjos kryžiuojas, tetrūksta tik kraujo.
Bet Mažvydas laikos sumanymo savo,
Knygelė palaiminimą Albrechto gavo.
Ir ji tarytum rožių krūmas pražydo -
Taip baigės kovos kančių ir pavydo.
6
Palaimintas būki, lietuviškas žodi,
Į Lietuvą tavo keliai ne vienodi.
Ėjai ir klupai,vėl kėleis iš naujo,
Ir tu tarsi saulė tekėjai iš kraujo,
Mūs bočių pralieto, kad vėl iš prūsų
Sugrįžtų spindėti į Lietuvą mūsų.
Kova ta be galo, ir šiandien ji tęsias,
Kad Lietuvai auštų vasaros šviesios.
Jis avilius soduos gražiai atidaro,
Ir bitės sugrįžta su naščiais nektaro.
Jo liepų medus vėl kvepia gardžiai –
Avietėm rausta kalnai ir skardžiai.
Lietuviškas žodi, galiūne didysis,
Į Lietuvą žalčiu tau kelias rangysis.
7
Įvertinkite, kas Mažvydo padaryta.
Parodykit, žmonės, man žmogų kitą,
Tolygų Mažvydui, kuris prašytų
Žmones, kad imtų jį ir skaitytų?
Suraskite tokį, kurs pamatus dėtų
Lietuvai mano, kad ji skambėtų,
Kaip skamba varpas iš vario gryno,
Melodiją skardžią tik Dievas žino.
Atverkite, žmonės, jam sielą savo –
Lietuviško žodžio nenukryžiavo.
Ir Judas iš gyvenimo jo pasitraukė,
Pražudė jį sidabrinė pragaro kaukė.
Prisiminki, būtie, visa, kaip buvę,
Pagarbinki jį serginčią lietuvę.
Atgal
.jpg)
