Į pradžią
2024.03.29. Vardan ko? Apie laiką, sveikatą, sąžinę ir ribas
LiudasVerbliugevičius
Fotomenininkas,Lietuvos meno kūrėjas
Sako lietuvių būdas ramus, patiklus ir pakantus, inertiškas, giliai įsišaknijęs į savo tikrą ir dvasios žemę ir dėl to išlieka gyvas įvairiausių „izmų" vėjų pagairėje. Gal... Bet viskam būna ribos, būna lemiamas žingsnis.
Tūkstančius metų Lietuvos giriose gyveno stumbrai ir meškos. Paskutinė nušauta XIX a. viduryje, panaši stumbrų dalis.Žmogus, gamta dėl to mažai ką pajuto... Bet meškos ir stumbrai nukentėjo, ir daug - jų n e b ė r a . Lietuvoje teka trys Šventosios upės, kuriose bėga nebešventas vanduo. Nemune nebegaudom lašišų, dvokia Kuršmarių karšis, girdime graudžias Palangos pliažo aimanas. Peržengėme ribą, padarėme lemiamą žingsnį. Nukentėjome, praradome.
„Svajoklis" akmenų skulptūrų parkeSudervėje, Vilniaus raj.
Vardan ko?
Taip pat tūkstančius metų lietuviai ramiai sau keldavo rytą, o vakare ramiai guldavo. Šventoji Saulė jiems laiką matavo, tik tai taip, o ne kitaip, pastoviai ir dorai. Žiū, šiandien nebėr to ramumo: išgalvojome laikrodį... ir pasidarėme jo vergais. Dar neprabudę laukiame kada sučirkš, nuskambės, kiaurą dieną vis skubame, bėgame, vis dirsčiojame į rodykles, kaip kuinas į vežiko botagą. Laikrodis įvedė naują tvarką, kuri vis spartina darbą, sunkia dar vieną prakaitą vardan nepasotinamo troškulio daugiau suvalgyti, suvartoti, sukurti, sunaikinti... ir vėl iš naujo, greičiau, daugiau, be atodairos... Lietuvis pakantus, priprato, laikrodžio klauso. Tik jo vaikai verkia, vis verkia, neklauso... Kaip žolė, kaip gėlė ar paukštis, kurie dar neišgalvojo laikrodžio...
Rugpjūtis - šviesus vasaros mėnuo, kada sakome „anksti, vos saulei patekėjus". Tik svarbius ir sunkius darbus tuo laiku pradedame. O vaikams tai to paties saldžiausio, už medų saldesnio, vaikystės miego metas. O ką matau šiandien? Dar saulei nepatekėjus, prieš septynias valandas, pro mano langus tėvai mažesnius neša, vyresnius tempte tempia į du darželius. Darželiai geri, pavyzdingi, vienas lietuviškas, kitas rusiškas. Bet vaikai verkia vienodai... Jų gležnuose kūneliuose dar tiksi senasis Saulės laikrodis, kuris rodo tikrą laiką - tik ketvirtą valandą. Jiems dar anksti, jie dar miegantys. Kaip gėlė, kaip žolė... Močiutės dar ir dabar sako, kad "Saulei patekėjus - pats vaiko augimas ir tik beširdis gali jį pakelti"... Tai ar jūs girdėjote, ar matėte, ar kokiame romane skaitėte kurioje šalyje, kokioje prieglaudoje vaikus kelia trečią valandą po vidurnakčio?
Protingosios mokslininkų galvos sukūrė pažangiausias technologijas brandesniam grūdui, tvirtesniam šiaudui ar gražesniam gyvuliui užauginti. Ten viskas griežta - laiku sėti, laistyti, tręšti, šerti, girdyti, apšviesti, pašildyti ir taip toliau. Negailima darbo, medžiagų, energijos, nes bent viena klaida sumenkina visas likusias pastangas. Nors jos po to ir būtų ypatingos. Vis tiek grūdas, šiaudas ar gyvulys lieka menkesni... Toks dėsnis.
Tuo tarpu mes, žmonės, gailime savalaikio miego, to už medų saldesnio, savo tikriems vaikams. Mat sutaupome (dar neaišku, ar taip?) kelias kilovatvalandes už kelias kapeikas..., o pavymui statome ligonines ir sanatorijas neurastenikams, skrandininkams ir kitokiems dispanserizuotiems gydyti. Ten jau riekia ne be kelių, o tūkstančių ir tūkstančių kilovatvalandžių, nekalbant apie gydymo ar kitokias medžiagines išlaidas... Mat ir F. Krukas, vien apie dolerį galvodamas pasakytų: šiur monkės biznis. O mes, laiku nepamigdę, nepavalgydinę, vėliau ypatingai stengiamės, brangiai mokame, o tikro žvalumo, fizinio išsivystymo ir sveikatos nepasiekiame.
Vardan ko?
Taip pat nuo seniausių laikų lietuviai- pagoniai v e r t i n o t i e s ą . Už melą griežtai bausdavo- mirtimi. Viduramžiais- už pinigų padirbimą ar antspaudo klastojimą- sudegindavo, kreivasiekis (prisiekęs ir melagingu būdu išlošęs bylą) turėjo toli kraustytis nuo savo gyvenamos vietos, nes apylinkės visuomenė jo nepakęsdavo savo tarpe. Tiesa ir tik tai tiesa... Už vakar, už šiandien, už rytdieną šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi... Giedame, verkiame. Tuo pat metu, daugiau kaip keturiasdešimt metų, laikrodžiai mums meluoja: jei rodo dvyliktą, vadinasi susigaudyk, kad vidurdienis dar už dviejų su puse- trijų valandų. Taip kas diena, kas naktį, kas valandą, kas sekundę. Pastoviai, įkyriai ir... neapskundžiamai. Pratina, vis pratina prie melo. Beveik ir dėmesio nebekreipiame. Rytoj susitaikysime su meluojančiu viršininku, poryt su karaliumi. Kuriame, toleruojame saviapgaulę, prarandame sąžinę.
Vardan ko?
O ką žino istorija, mokslas?
Apie įvairiapusišką šviesos- tamsos laiko ritmo poveikį gyviems organizmams, tuo tarpu ir žmogui dar 1729 m. pastebėjo prancūzų astronomas D.' Meranas. Ilgų stebėjimų ir tyrimų pasekoje, dabar galutinai tapo aišku, kad tie laiko ritmai (bioritmai) yra visų gyvųjų organizmų gyvybingumo pamatas. Kiekvienam iš jų būdingas veikimo laikotarpis visų kitų likusiųjų atžvilgiu, konkreti laiko trukmė- minutė, valanda, sezonas, metai, vienuolikmečiai. Iki šiol dar neaišku, kaip derinasi evoliucijos procese susiklostę bioritmai su socialiniais ritmais, kurie vis daugiau įsibrauna į mūsų gyvenimą. Juk vis daugėja šiuolaikinių profesijų, verčiančių pažeisti nusistovėjusius evoliucijoje bioritmus. Tai sukelia neigiamas pasekmes- bioritmų harmonijos suirimą, vadinamą desinchroze. Specialistai mano, kad kaip tik ji yra žmones kamuojančių "naujųjų" ligų pirminė priežastis. Jau gauti duomenys apie organizmų skirtingą jautrumą vaistiniams ir nuodingiems preparatams priklausomai nuo apšviestumo, tamsos ar šviesos. Vadinasi, esant tam tikram paros laikui nuodas gali būti „mažiau nuodingas", o kitu laiku vaistas „daugiau gydantis"! Štai ką reiškia anksčiau ar vėliau valgyti pusryčius arba kuriuo metu kelti ar gulti!
Šias mokslines mintis 1981 m. pateikė profesorius J. A. Romanovas probleminiame straipsnyje „Ką tiria chronobiologija?” Jau tada jis pilietiškai ir drąsiai stojo ginti gyvasties organizmo laike autonomijos.
Taip sako mokslininkas. Liaudis sako, kad kartais ir mažas šapas didelį vežimą verčia. Mano manymu, tos dvi - trys g y v e n i m ą j a u k i a n č i o s valandos tikrai už šapą didesnės. Negi lauksime kol vežimas apvirs!
* * *
Miškų ir stumbrų nebėra, nebegaudom lašišų. Nebeturime tyro vandens, prarandam sveikatą ir sąžinę, tuoj oras bus visai nebe tas... žengiame, skubame, artėjame prie ribos, prie v i s a a p i m a n č i o l e m i a m o ž i n g s n i o ...
Atgal
.jpg)
