VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

05 12. Aš – bitės sesuo esu...

Birutė Silevičienė

Aš – bitės sesuo esu...

Ir žaviuosi ją mylėdama,

Darbštumo iš jos mokausi uoliai,

Žmonėms – dosni esu.

Taikiai mes sutariam abi,

Aš neskinu lauko gėlių,

Kurias sesutė lanko,

Ir neragauju medaus

Iš lauko avilių....

Grožiuos jos kruopščiu darbu,

Stebiuos - iš kur tas

Didis jos darbštumas?

Kieno valdose ji gyvena,

Kiek suneša medaus?

Kaip leidžia vakarus,

Į avilį atnešus medų?

Man viskas įdomu,

Jos muziką žieduos girdžiu,

Bet jos suprast nemoku...

Juk aš žmogus, o ji –

Bitelė - darbininkė!

Bet ji – sesuo mana,

Medutį teikia ligoje.

Ji liūdi, kai žiema –

Pavasario vis laukia.

Dažnai ji įskrenda pro langą,

Ir vieši  mano kambaryje:

Taiki, rami lango stiklu ropinėja,

Vazonines gėles apžiūrinėja.

Garbingai vaikšto po stalą,

Kartais pasidomi knyga,

Kartais rašančia ranka domisi...

Tik negaliu suprasti jos dūzgimo,

Abi tyloje leidžiam laiką...

Ir susipykti mums abiems netenka.

Tokia draugystė  mums - priimtina.

Kaip žmonės kartais sako:

"Tyla – gera byla". Nei pykčio, nei pavydo

Viena kitai nejaučiam!

Mums meilė, džiaugsmas, pagarba –

Suprantama - bežodė!

 

Kai norisi sugrįžti...

Aš pasigendu  nugyvento laiko,

Vaikystės, duonos, tėviškės laukų,

Močiutės stovinčios prie židinio,

Ir kepant blynus bulvinius.

Atrodo, daug gražiau žydėjo sodai,

Pievose žole tankesnė buvo...

Ir pievas vyrai dalgiais pjovė,

Šienas, vėjui ir saulei žaidžiant, kvepėjo...

Nupjautos žolės pradalgiuos...

Smagu buvo po pievą bėgioti –

Tarp žydinčių joje gėlių.

Mes mokėjome pinti vainikus

Iš žydinčių pienių ir dobilų...

Bėgiojome paskui bitutes atsargiai,

Žiogelių muzika žavėjo mus,

Straksėti bandėme kaip jie...

Varlyčių karalystės kūdrai

Vainikus atiduodavom linksmi.

O kaip tas laikas nuskubėjo,

Nespėjus pievose mums išsidūkti...

Jaunystė tiesė ranką, teko jai paklusti...

Norėtųsi trumpam atgal sugrįžti,

Tik laikas, rodosi, už rankos veda,

Neklausia jis tavo norų –

Gamtos paženklintas tavo kelias:

Kas buvo vakar, jau rytoj nebus...

Plaukai sidabro gijom pasipuošia,

Raukšlelės rankas, veidą išrašo...

Stebiesi, kad metai bėga –

Jaunystė – jau tavo vaikuose.

Tu  stovi kryžkelėje rudens,

Nespėjus meilės šulinio išgerti.

Tik širdis kažko ieško, kažko nori...

Ir gaila nugyvento laiko.

Gegutės kukavimo pavasarį nebeskaičiuoju,

Žinau, kad stoviu ant gyvenimo ribos...

Aš nieko iš gyvenimo nebeprašau,

Grožiuosi rudenio spalvom ir jam dėkoju...

 

Lora

Maža baltaplaukė kalytė Lora,

Pažįsta gatvėje kiekvieną žmogų.

Vos pašaukta vardu – ji bėga

Iš visų jėgų sutikti uoliai.

Jos kailiukas tvirtas, baltas,

Rodos, susukti ilgi  plaukai

Saulėj  spinduliuoja –

Visu kūnu nubanguoja...

O kad taip žmogus galėtų

Išdidus nebūti! Tai nesiųstų

Piktų žvilgsnių ir pavydo mirksnių.

Žmogus  žmogų apkabintų,

Pakalbėtų, pasidžiaugtų ir kartu

Problemas spręstų, saulės spindulys

Jų sieloms šviestų.

Draugiškumo pasimokyti reikėtų

Iš baltos kalytės Loros...

Surambėjusias mintis ji nuvytų šuorais,

Ir prisėstų, ir šalia prigultų,

Meiliai į akis pažvelgtų –

Lyg ji klaustų: "ar viskas gerai?"

Glostai ją – uodegėlę vizgina linksma.

Šauniai pailsėjusi ji gamtoje,

Lora šeimininkės klauso

Ir nenorom į namus slenka –

Galvele žemyn nuleista...

 

Tu mano Poezija...

Tu ateini nežinomais keliais

Ir surandi mane saldžiam sapne.

Aš visada jaučiu, žinau –

Kad reikia keltis ir rašyt toliau...

Jaučiu, kad  būsi visad su manim,

Ir pasiliksi lig saulėtekio žavaus.

Tik aš rašyti nepaliausiu, nes tu sakei:

"Už savo laimę, džiaugsmą kovoki!"

Tu ateini, ir taip toliau ateiki –

Kai aš paskendusi sapne giliam.

Nežadinki, nereikia. Pati aš atsikelsiu...

Nors naktimis esu įpratus laukti,

O jei ateitum dieną, pavasariui atėjus,

Mane surasi sodui žydint, prie obels,

Kur bitės medų kopinėja iš žiedų,

Ir paukščiai linksmi čiulba medžiuos...

Poezija, svajone, mano drauge,

Dėkoju tau, kad esi su manimi:

Džiaugsme, varge, skausme, sielvarte

Tu moki guosti ir visada raminti.

Brangesnė esi man už auksą,

Ir pasaulio visą turtą, gėrybes!

Tu esi sielos čiurlenimas harmoningas,

Kurio negali niekas atimti iš manęs!..

 

Atgal