VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

07 26. Mintis

 

Algirdas Kavaliauskas

Nery nuskendo kritusi žvaigždutė.

Laivelis supas vakaro šešėliuos.

Buvai tokia menka, gležnutė,

Lakiojusi kartu su vėjais.

 

Kiti tai kalnus vertė, gelmėn nėrė,

Padangėn kilo, fantazavo, mąstė.

Tos mintys –žinoma, mane žavėjo.

Tačiau savąsias rakinau prie gimto uosto.

 

Nuklysdavau ir aš toli: kanjonai statūs ir saulėti,

Kitur skambėjo valsai nemirtingi.

Pampoje imdavo kitaip dangus spindėti –

Vaikystėje ne taip atrodė ir krūmokšniai Vingio.

 

Dainas girdėjau apie prerijų tylumą

Ir Parmos vienuolyne pabuvojau...

Laukai gimtinės mano mylimos

Nerūstavo ant paiko – mokė ir globojo.

 

Artėjo

O vyko daug, vyko labai daug visko,

Vieni žaibai nubluko, tai kiti sutvisko,

Piktos ugnies liežuviai, keršto liepsnos krito

Ant savo, artimo, brangaus, bet išblaškyto –

Lietuviška dvasia lyg tvarstis ant to visko,

Gyduolė nuostabi, nenusakyta.

 

Vieni tik keikėsi ir rėkavo, kiti ginklais mosavo,

Nepaklusniuosius siuntė tarp eilių kazokų,

Išliko ne visi, kiekvienas savo gavo...

Ir tėvas šią jų pamoką išmoko.

Jis visiems buvo akyse ir niekas nežinojo

Kokiu oru galiūnas šis kvėpuoja.

 

O prietemos pakampiuose lindėjo.

Tėvai atsargūs būti privalėjo.

Pažįstamiems ir patarė, ir šelpė, ir kitaip padėjo...

O vaikus mąstė žiburiu tamsoj,

Tikėjo, kad bent jie gyvens šviesoj,

Mylėjo juos labai. Ir girdint jiems kalbėjo,

Kad permainos nebesulaikomai artėjo.

 

Daug

Žmogus su primesta kitų neteisybe,

Kurią pakeisti buvo ne jo valioj, –

Matuoti viską turima nuosavybe,

Kaip etalonu sugebėjimo ir galių,..

Akylai anie saugojo, kad nieko nepraradę,

Prie turimo pridėtų, ką naujai surado.

 

O apetitas augo: atimt norėjo net ko neturi,

Tik neturtėjimo nusavint negali.

Žmogelis saugojo savas vertybes, atmintį draugų,

Nežinia kur likimo nublokštų,

Bet visada kankinamų savų troškimų

Ir rūpesčių dėl praradimų,

 

Apsukrūs rado daug ir prisidėt norėjo viską.

Tų priežasčių, o siaube, buvo per akis,

Jog viskas taptų teisėta, puiku,

Nelaimėliai paleisti vėjais – nesvarbu:

Juk patys turi pasirūpint savimi, tie plikiai...

...Ar ne per daug žmonių gimtas vietas paliko...

 

Išliko

Vyras suprato: praradimai visiems skaudūs,

Bet kaip išvengti jų, kad būtų namai saugūs,

Kad prasilenktų slankiojančios bėdos.

Nesiundant jų ant svetimų galvų.

Jis nesigviešia svetimo nė šiaudo,

Pats darbščiom rankom užsidirba naudą,

 

Savos šeimos gerovę saugo.

O pamaldumas jo žmonos

Trobesius švelnumu apgaubia.

Gyvenime kaip jauroj liko sunkios pėdos

Ir prakaitas ant medžių lapų, ant žolių,

Su pastangom apsaugot šeimą nuo vargų...

 

Po kojom grindlentės prašneko

Apie namus, išsaugojusius pažinimą,

Kuriam blaškytas, bet išliko gyvas

Prisiminimas apie tėvų darbą, jėgą, drąsą,

Su motinos skaisčia akių šviesa,

Krūtinėj ir namuos – lietuviška dvasia.

 

Gėlė

Žmonai

Jaunystė ėjo laimės pasitikti prie Neries,

Kad tavo akys mano nerimą sugertų. Traukė

Būt su tavim ir džiūgavau pamatęs paupy –

Suknelė su gėle pilkšvam rūke atplaukia.

 

Padebesiais nuo Gedimino kalno ėjo kelias

Į žmonių protus, širdis nieko neaplenkęs...

Vėl apkabindavau tave su gėle ant suknelės –

Tas žiedas – nenuvystantis ir šventas.

 

Gėlė ir plaukuose, kaip kraujas žaižaravo, degė

Lyg burtai: nieks nebus išduotas, nesiliaus mylėjęs.

Iš tolo pajunti mane dar net neprisilietus,

Ir švelniai apkabinsi mano galvą, priekaištų nepaminėjus.

 

Mylėdamas glaudžiau ir nematydamas myliu,

Mane geriausiai už visus pažįsti.

Gal nelengvu gyvenimo keliu vedžiau, bet ėjome abu –

Kodėl gi palikai mane, išėjusi negrįžti.

 

Mes prisiminsim vienas kitą jauną, gerą, apšviestą žvaigždės,

Kai mėnesienoj pirmą kartą susitiko mūsų lūpos.

Savin sugėriau tas spalvas ir aromatą tos gėlės,

Žinodamas, kad amžiais tavo paslaptimi būsiu...

Atgal