Poezija
06 01.
Algirdas Pilvelis
Akmenų skiemuo
žolynų alėjoje
žaliai sapnuoja.
***
Nejučia jutau -
esu sau šiurpas
pretenzijas ir pretenzijas.
***
Poryt rysime
ikonų šventumą
ir mirusį lietų.
***
Tikrai taip skurdžiai
nejautei lapkričio vilties
paglostytos praeities.
***
Vaikystės upė,
jūra viršum obuolių
srūdama klupo.
***
Tamsos paskirtis.
Gervių takas kadaise
po žieve žydėjo.
***
Vėl pulsas laša.
Dusliai spalvos užsimoja,
medžius šakoja.
***
Visąlaik dejuok,
melskis suklupęs po dangum
margame krante.
***
Dangaus paslaptis
vienodai matoma
akliems ir bedaliams.
***
Iš tolumos regiu
seno kapo užraktą,
nublizgintą ašarom.
***
Bandom gyventi
sutepta meile netikra.
Stikliniai esam.
***
Stiklinis jausmas,
vijokliai iš stiklo kyla,
glausdamies prie sienos.
***
Regėjai jūrą,
uolon kopiančią tylą
rūkų laiptais.
***
Valdo gailestis,
nuolatos spengia vyno aidas
žilam pavasario šalty.
***
Plaukiam vien skaisčiai.
Tie patys skaičiai irklu
girgždina krūtis.
***
Tikėjimą pilk,
susikaupus suk dešinėn
pro tyrą žvilgsnį.
***
Grįžimas žydras,
prie pat sniego blyksime
prilipinti pūgos alsavimo.
***
Kadaise kvapas,
visur gyvas, tyliai stingdė
laukinį stiebą.
***
Kai tyli pirštai,
vaikšto tuščias Mėnulis.
Kodėl čia vėsu?
***
Ilgesio paukštis
atmintį skraidindavo.
Kūno giesmė tyra.
***
Ir krabas pastebi
kito pasaulio priežastis.
Štai koks jaudulys!
***
Meilę tvirkina pastovumas,
tvarkingai kurstomi jausmai,
šaknų išdraskomi.
***
Įvairovės savaip jaudina,
nors ne tobulas pabundi.
Melas narsto mano sąnarius
***
Lūpos išdrožė minčiai,
tikras plakimas viduje
ir visur siekiama aiškaus likimo.
***
Apžiota lova,
nukryžiuota moteris
praveria vokus.
***
Dažnas chaosas
siaurame vandenyje
nepaliauja sūkuriuoti.
***
Nukauti jurginai.
Rytoj ardom grindinį.
Atkasim balsus ir šypsenas.
***
Kančių verpetuos –šmėžuoja gūduma.
Painus pasaulis save nerangiai suras.
Lakštingala –pavasarin.
***
Būtovės sienos
ir net oras blakstienų
priberia žaibų.
***
Nebėra gėlės
akmens vidury
mezgant jausmo inkilus.
***
Kartą pamaniau –
pasaulio kūno erdve
tik vakar tapau.
***
Kažkuri būtis
apsinuogins svetimo
laiko prarajoj.
***
Abu –mes slenksčiai,
tikėkim kriauklės išvaizda
žaibuojant baimei.
***
Keičiasi laikas
pašlovintų formų
ūkų turėklais.
***
Alsuoji ūku
lyg aistringas ilgesys,
sklendi žiogo sparnu.
***
Pabudus protui
drėgnų ryto dulkyčių
nebebus taurėj.
***
Į niekur jūros
krantai neplaukia. Aistra
atrodo žalsva.
***
Kraujo sūneliai
visur prakeikti maži,
telygūs mirtims.
***
Kapų pilkuma.
Skamba rožės speiguose,
bando sulapot.
***
Savaime drebam.
Gėlė nustebus mąsto,
gamina meną.
***
Šlamanti anga.
Tik vynas taurę skambins
lyg knyga raides.
***
Nupjovė šieną,
išgalando nuogumą –
puolėm prisiliest.
***
Registrai skaudūs,
širdy dantenos virpa.
Pabusk erškėčiu.
***
Dangus, likimas,
veidų monotonija
vaivorykštėse.
***
Žaliuojam dugne,
jaunystės pyragą
Visata kepa.
***
Staigios Visatos
lašas grįžta papildyt
nauju balseliu.
***
Dūdelė beria,
sapno pilnatis šaldo
dangaus žalumoj.
***
Eik paskum meilę.
Ta architektūra –
smegenims rašalas.
***
Tikiu lelija,
mirusia kibirkštyse
magiško dugno.
***
Koksai smėlys
pro tuščią figūrą
jūras mūrija.
***
Žiūrėk pro smėlius,
jau mūrai viksvom dugne
šnabždesius piešia.
***
Iš delno rožės
spygliai iškišo nosį,
aštrią lyg balsas.
***
Pušys pareina
lieptu violetiniu
liepžiedžio ilgesin.
***
Tetrūko syvų,
smilčių pienas į valtis
susėdo nuskęst.
***
Koks daiktas –raktas.
Į veidą skvarbų kiaurai
skverbiasi tikslas.
***
Didingai klausais
tikrovės žiedų sukrėsta,
gulies neprašyta.
***
Tos pievos alkis
plevena vis sendamas,
ne akim regi.
***
Prasmė –tik akys,
kažkokie keliai spindi
vidury akmens.
***
Vėl mėnesiena
gyva –beveik vanduo,
beveik kraujo skrydis.
***
Žiema –tai jėga,
žila patirtis regi
vidine spalva.
***
Prarastas oras
varnos sparnams vis mojant
tyriausiems jausmams.
***
Migloti dūriai,
o kraujas vėl rytmečiu
nudažytas sunkias.
***
Mirtis –tai valtis,
tai sniegas, tai miegas
debesyluose.
***
Pirmąsyk švelni
buvai, nes negalvojai
apie meilę ilgą.
***
Sakau –mes nuogi.
Rūbuos iškirpk laimės langus
būsim artimesni.
***
Galvojom naktim,
toli dardėjo vidūs,
negalim sustot.
***
Šiandiena liktų
toli išbarstyta,
skaudžiai žalia.
***
Su dangaus gėle
glostau pievas ir žmones,
kūnus senovės.
***
Meile banguota
iš sparnų išvyta
palieku aukštį.
***
Kieno rankose
meilė, aistros paslaptys,
dalykai gurkšneliais?
***
Žuvėdros plazda.
Bekraštė siela iš dulkės
aš ieškau šauksmo.
***
Dangaus putose
tikriausiai tokie pat gultai
gimimams, mirtims.
***
Tikiuosi būties
amžinosios dykumos,
užklotos bangom.
***
Ką dangaus gėlei,
šėlstančiai mumyse,
su ta mėlyne daryt.
***
Visuomet kelias
bus savo vietoje.
Ten skrydžiai veršis.
***
Nesakyk gailies
kranto ir Nojaus ratų,
plaukiančių dangum.
***
Apgauta pienė,
skaudžiai apgaubtas laukas
galvoja geltoniu.
***
Per menka žinot,
per gilu sukti grožį
apie nosį lūpom.
***
Laikas –tai fleita,
erdvė žemyn galva
alsuoja.
***
Virš aikštės paukščiai.
Toliau trupiniai virsta
kūnu ir alkis.
***
Spalvas paberia
nuogiausia jėga –
jaunystės dangus.
***
Peilis mums bus amžinas.
Graudžiausios mintys nuogos
perlaužia duobę.
***
Atrodai lapė.
Balsas uosto, koks tuščias
tylus ežeras.
***
Stulpas ir meilė,
varnos plasnoja vartuose
ligi maldos.
***
Per maldą gelmėn,
per vašką skverbias šviesa
gilyn į Saulę.
***
Sruogos stiklinės
subyrėjo kaip meilė
seniai atminta.
***
Lengvi trupiniai
ar tai pintinės saikas
ir ši atmintis.
***
Voliojas pievoj
po fontanu abudu
senukai smuikai.
***
Tavo vasaros
atodūsis pavirstų
pūga violeto.
***
Arbatos aura,
audinys nunertas
bildant langams į rytus.
***
Kabintis jaunystės
terūpi senam
klystkeliui.
***
Kalbu prinokusių mūrų jėga,
galvugaly subintuotų
sapnų gniūžtėmis.
***
Naktis trupa,
kažkas sekundes surenka.
O ko motina rauda?
***
Žolės nėra
aplink suoliuką,
dūzgia geluonis aitrus.
***
Tik aukštikalnių stabdžiai gelbsti
trupindami ugnį
iš vidaus.
***
Liepsna negyvenama
tavyje dar prieš gimimą
supasi.
***
Kiekviena kibirkštis
savyje apgyvendinus
ir liepsnų liežuvius.
***
Kūdikiai nevaikščiotais balsais
vis lipdo saulėtekį prie saulėlydžio,
kol ašarose dangaus nelieka.
***
Sidabro varlė moja –
ko verkei
šarvuotam Urale.
***
Labiausiai skauda
arčiausias ženklas –
apačios viršaus
išvirkščias pasaulis.
***
Ir Dievas,
ir velnias –vertikalė.
Senatvė amžinai kosti.
***
Kai senatvės srovės nesensta,
mūsų dangų vairuoja
arčiausias ženklas.
***
O dangaus tamsa
mato ne tokiais tobulais
žvaigždynais.
***
Kaip greičiau atsikratyti
nuo tos vėtros!
Tiktai išmintis nežino.
***
Įsirausus į dangų
dievų balsais nupiešk
ir savo vilties griausmą viltingą.
***
Su šnabždesiu įsčiose
nešiosiu ir pirmos meilės
zigzagus.
***
Žalzgani žvaigždynai tiksi
po erškėtrože, pervėrusia
spindinčią kaktą.
***
Vejasi praeitį
atbulos dulkės.
***
Laidokit orą –
senatvė pavargo
kvėpuoti.
***
Šėlsta žeberklai
sūriai žvynais kraujuojančioj
jūros žaizdoj.
***
Subiro į uoslę
pjuvenų kvapas
miško sapnų pakutenti.
***
Miglų prakaitu
permerktas, perdvelktas
artojo rytas vagom nuėjo.
***
Grūdas, dalgio pasmaugtas,
tūkstantį kartų numiręs,
progresuojančiom matricom
dar daugiau kartų atgimsta.
***
Lydosi krosnys,
savo kaitros neatlaikiusios.
***
Pumpuro šūvis
pavasariui.
***
Plaukia bažnyčių stogais
tikėjimo kelias,
švenčiausiomis pėdomis,
debesy sudrėkintomis, braukia.
***
Išskaidyk miegą,
Hirosimos ugneles
permesk per dangų.
***
Rytas, ištrūkęs
iš minkšto rūko glėbio,
atsako galva.
***
Noriu vairo
net sode, nukritusiam
po Nojaus ratais.
***
Degėsiai –mitas.
Titnago ilgis skyla
truputį kasdien.
***
Norėti mirties
mįslę įminti –išrinkt
kalno vakarą.
***
Ilgas šventumas –
gėrimas, sakau, Dievas
negeria vyno.
***
Pamelžk vakarą,
susuk drugelio skrydį –
rožės sutekės.
***
Ženklų giluma,
pamesta veidrodžiuose,
šuoliuoja oru.
***
Mes palikom gert
tylą, tolius, kas buvo
arčiausia varpo.
***
Kai kas nutinka,
kad būtų lengviau poruot
jausmus mėsiškus.
***
Sakys dulkino
dangų, išrastą žemėj,
universalų.
***
Irklo juoduma
ritmiškai mėtė mane,
tu –valtis grakšti.
***
Tu pristovėta
užsimerkus su kaupu.
Aš karčiama nebuvau.
***
Peronas šlaistos –
koks aš slidus.
***
Tauri figūra.
Galbūt tu išsvajotas
dangaus šviesulys.
***
Veidas prasmingas,
dirbtinis krūpčiojimas
labai duobėtas.
***
Tas šaltis šaudo
lediniais saldainiais.
***
O kita pažintis
su mirštančiu pasauliu
pakerės plevėsas.
***
Tą mergaitę
pasaulis pametė
po ašarų kojom.
***
Ašarų erdvė
pragręžta meilės vėlėm
nubundant mirtims.
***
Skrydžių kantrybė.
Imk skaityti žvaigždynuos
agato miegą.
***
Besparnis uodas
iš puodo vis pažiūri –
viską reik suprast.
***
Galvoji, juokas
apuoko jau ištirpo
priešaušriui giedant.
***
Ekonominis sniegas
sustingdė visumą.
***
Skaidrumas žino,
ką vėtra didina,
padalyja po lygiai.
***
Švinui smilkiniai
padalijami po lygiai
žvaigždynams lyjant.
***
Ištiesk vizijas,
ištiesink sniego vaizdą
trypdama.
***
Įbridęs krūtin
randi būrimų sniegą,
giedantį speigą.
***
Stiklo varnėnas.
Varnalėša įplėšta
žvyrkelio žvilgsniu.
***
Senolės sodas –
miršta žiedai krūtinėj,
barškančioj tyliai.
***
Tirštas aukštis
pats vėl praretina skrydžius,
pats tirštas aukštis
išklibina tylą,
lekia numirt ir grįžta.
***
Tirštinki aukštį,
jūrų bangas
skaidrinki.
***
Sniegynus iškelk,
viršuje paskleisk rūku.
Pabudus pasiversk.
***
Ne visi skrido
tik žemyn –į prietemas
ieškot branduolio.
***
Sapnavai –miršti
vidurdieny Palangoj,
bažnyčios bokšte.
***
Gražiausia meilė
nugrimzta nepažvelgus
į mėnesieną.
***
Užverstas saulėm
neilstantis kelias
linguoja sapne.
***
Kartą sužvengęs
kažkoks siaubingas sapnas
žvelgė atgalios.
***
Lieka kaip miegas,
du trikampiai beldžiasi
lyg gervių pulkai.
***
Greitai ištirpsta,
matyt, ir tau nelemta
gilintis tylon.
***
Dangaus žvakelė
mirusiems greičiams budint
muzikas trenkia.
***
Uždainuot tyliau
už tylą ne tik žvaigždynai –
ir toliai moka.
***
Oi, apvilks, jei spės
trinktelt ūku uždusus,
neviltį patirs.
***
Sukarinta erdvė
šmėkščioja lakioja
varnos sparnu ilgiausiu.
***
Meilė stiprėja,
gyvenimas sutrupa
snaigėms sukantis.
***
Vėl snaigės sprunka,
delnuose raukšlės lieka –
gilus buvimas.
***
Mačiau pro šieną
raukšlės šiepėsi, bėgo
šviesos gilumon.
***
Traukinys –dangus,
o ką pasakys vargui,
gali nesulaukt.
***
Po rūko suknia
vėtrą nuduria lydys,
rytmetį gimdys.
***
Meiliausia troba
varnalėšos šešėly
jį pasistvėrus.
***
Saulės galvijai
zyliuoja, matau, gėlėj.
Akmenį nuskink.
***
Skurdo trikampis.
Ten žiedai kalavijai
laisto ašaras.
***
Moters akmenys
pervėrė naktį –neskink
ūkų ašarų.
***
Nuskink žvaigždutę,
kai toliuose pabusim
pravėrę akis.
***
Jūras skambino,
žuvų akyse žinias
darkė pavargę.
***
Vargo vandenis,
nugalėjo radijas,
keliai sutrumpėjo.
***
Sveikiname jubiliatus –
duok duonos kasdieninės.
***
Ką audžia žuvys
iš ilgų lietaus siūlų –
žvaigždynams tariu.
***
Ką audžia žuvys
iš skaidrių lietaus siūlų –
saulė ant dugno.
***
Ką audžia žuvys
iš lietaus siūlų?
Akis perkūnams.
***
Akis perkūnija
paguldė
ant jūrų dugno.
***
Numatyk Saulės,
besiblaškančios Visatoj,
man bus daug lengviau.
***
Kas suskaičiuotų sapnus,
tą skelbtų pranašu.
***
Vis laužė pirštus
ir mėtė ant kalvišų,
girdė akordus
krauju violetiniu,
Hirosimos tanaku
pasibaigė vakar.
***
Paklojo širdį
pakelės jonvabalis
pasišviest audroj.
***
Šįryt pragydo
ūkas akustikose
smuikuojant lūpoms.
***
Linijų tinklas
išsijojo Visatą,
skaidrėja meilė.
***
Praloštos kojos.
Gerbiantis vėtras dangus
užgula sapnus.
***
Varvanti mintis
į protą, vėl atsakau
tik lūpom, žodžiais.
***
Pažaidę žaibais
iškėlėm šešias žvakes
to veido tylai.
***
Besvorės olos,
tokios pat akustinės
meilės rožės guls.
***
Blaškos tik vėjai,
mus suvedę, išskyrę
ir net viską ištrynę.
***
Balčiau už pūgas
kalbėjo ausys meilei,
prarastai šiąnakt.
***
Pūgos slinks baltos,
sukrėtimai pabarbens
labai švelniai.
***
Laikas vis tiek erdves apsaugos,
žuvis paskleis vietoj žvaigždžių.
***
Išvirkščią dangų
bado išvirkščio varpo
išvirkšti dūžiai.
***
Oro duobės
neatsako už paukštelio
sudūžimą.
***
Meilė gers dangų,
aukštybių akys susilies
mums slepiantis
alyvų krūme.
***
Iš šąlančio dangaus
gėriau labai daug.
Sukrito dangus,
spindi dugnas.
***
Ale gi, šita
kryžkelių siela
jau kurčia.
***
Kaukė bežadė.
Šuo gėrė tylą
iš upės, padegtos žodžių.
***
Uždegtas delnas
pro raukšles pabėgti taikės
boružei tik sparnus išskleidus.
***
Dvasia ateina
ir pasilieka amžiams.
***
Viename karste keturios sielos,
mamos rankom suguldytos, dingsta.
***
Senatvė gimė,
ji viską nori
paversti skrydžiais.
***
Pievos lūpas pagimdo,
sviesk taiklumą į aklumą.
***
Šviesink mirštantį dangų.
Lūpų tyla ir ugnys
priverčia akis užsimerkt.
***
Ilgesio dalgis
geria žolę
birželio šešėliuos.
***
Tik aš ilgai mėginau
rast išeitis skaisčias
be pašėlimo.
***
Verkia Sibiras –
drovi likimo žaizda.
***
Tremtis amžina.
Meilė netyli.
***
Dangus krypteli
link antro sprogimo.
***
Antras gimimas,
mirtis, jos šaknys
gieda kūdikystėje.
***
Vis tas šilimas
rizikingas, negyvas.
Kaip viską pamiršt?
***
Kontūras matos,
gražus kvatoja rūmas.
O ko tu liūdi?
***
Žodžiai glaustosi,
prie žodžių šlovė limpa
kažkada girdėta.
***
Broliams diena atplaukė,
praūžė juoko dangus
matyt, ne veltui.
***
Visko, ko reikia,
pakanka tik ten aukštai,
dievotam danguj.
***
Keliai, šešėliais
nusivylę, leidžiasi,
tą mato aklas.
***
Padaryk tvarką
savo galvoje, širdy.
Tikrai nepavyks.
***
Liko šešėliai,
karščiausi žodžiai nyko...
Pamaži melskis.
***
Šiandien iškilmės,
rytoj liūdesys –taurės
tebevaldo mus.
***
Tačiau žodžiuose
neramios naktys –praradau
mamą sapnuos.
***
Tiesiog linksmybės
be drabužių vidurnaktį
jazminu skleidžias.
***
Skaityk sutemas.
Laiškai pilki be ugnies
daug ką primena.
***
Veidas sutemo,
balkonas matė sapną
kur kas liūdnesnį.
***
Kelio pabaigą
pajutus, sakydavai vežk
į kapines taksi.
***
Tau meilinantis
atsinešiau kaip gėlę
ateitį degint.
***
Aukso valandos
augina kryžių, barsto
tylos šnabždesius.
***
Mėlyna saulė
sėja mėlį švenčiausią –
alsuok linuose.
***
Linų armija.
Miršta tyliai vandenys,
mėliu atskiesti.
***
Jau pilnos kekės
tau blėstančio sunkumo
jazminų žodžiuos.
***
Pripiltas vėtrų
vos pajudinu kojas
sparnams nulėpus.
***
Akys šlepsėjo,
paskum žingsnius sumaišėm,
pirkome ratus.
***
Liežuviui atleisk –
jam leidžiama taukšti
ir vien nesąmones.
***
Kapinės rengias
juodai net per Kalėdas
šviečiant tik snaigėms.
***
Skambėjo pūga,
pavalgę vėtrų ėjom
iš ryto rytan.
***
Laimingi atgal
grįžo broliai iš tolių,
bet susipyko.
***
Įsikūrėme
žydroj dangaus pašonėj
vis mylėjomės.
***
Skambėjo akys,
atimtos širdys gieda
vien mėlių vėtrom.
***
Sutemos dugne
po rudenio vėtromis
sugulėm mirti.
***
Sutemos blėso.
Erdvė –giliausios akys
turbūt mirštančios.
***
Rožė niaukstosi
į žiedlapius vynioja
moters ašaras.
***
Sustoja žvaigždės.
Visur vien graudi tamsa,
žaibo apglėbta.
***
Trankosi tyla,
sulaukėjo net vėtros,
apžėlė tiesos.
***
Buvo sunkiausia
vakarop akim badyt
didžiulį dangų.
***
Rožė skaisčiausia
visiems kvapams padažas
po dramų dangum.
***
Laukia aukščiausia
dvasios kelionė žvaigždėm,
aprengtom mirtim.
***
Ar miršta mirtis
senam danguj kaip sapnas –
išmokom apgaut.
***
Pagaliau gėlė
esi tik prisiminus
dvasią vieversių.
***
Sieloje rūkas,
ieškau senatvės šaknų –
išdidaus žiedo.
***
Plevenom tyla,
netroškom mirties žiedo
iš pelenų nakties.
***
Jūra sugrįžta.
Grįsta žvaigždėmis viltis
mus sustiprintų.
***
Tada krūtinė
linksma gatvele ramstos,
arkadų sienom.
***
Bjaurasties jėga –
atsargumu iš vidaus
apšviestas veidas.
***
Taurėj niaurumas.
Antrasis žiedų glėbys
nuaidi soduos.
***
Einu per gelmę,
akys, užmerktos vakar,
ugnimis svaidos.
***
Dangus pagelbsti:
sielai šviesos daugiausia
reikia keisčiausios.
***
Sniegas iš tikro
yra jūra siaučianti
giliausiai širdy.
***
Merginos torsas
pabudo saulėgrąžoj
mums geltonuojant.
***
Žemė vėl švyti.
Jūra mažytė žydra
kaip plaukiant Nojui.
***
Dangau, imk viską.
Buvau adrenalinas šiltas,
bet graudus.
***
Duona mokosi
žydėti iš žvaigždyno.
Akmuo taip pat toks.
***
Vėlė vis mėlsta.
Pravirkus erdvė dingo,
jūros ištirpo.
***
Neieškok danguj
aukso graudžių žiedelių –
tu nemylima.
***
Pasaulio galas
dar rauda ir puotauja
ugnies troškimuos.
***
Užgniaužtas kraujas.
Greit naktis užguls šviesą
minčių tolimų.
***
O tenai žėri...
Dievai bežadžiai gali
pamiršti visus.
***
Metai –vien melas.
Draugai be jokio aido
ištirpę miškuos.
***
Apšviestas krikštu
Kristus įbrido mirtin
į šviesos jūrą.
***
Kekės nuskintos
likimo, nes tu pradžia
jau sudarkyta.
***
Tiktai neieškok
mirties skrydžio, jaunystės
širdin nukritusio.
***
Ši vaivorykštė –
žiedas spalvų taurėje
vakaro aiduos.
***
Išgelbėk pumpurą
ir mirties pradžią vyki,
sutiki šviesą.
***
Bespalvis vėjas
sielai dar dangų žada.
O kas rauda širdy?
***
Juoda aguona
mėlynuoja, ir skonis
žydrumoj dingsta.
***
Ten iš prapulties
verias vėjy buvusios
kalnų giesmės.
***
Ant delno siela
nutūpė vėjo smėliu
pasivertusi.
***
Jūra laikosi
už žalzgano maištingos
žuvėdros snapo.
***
Aušros šulinys.
Ėriukas –šitas vėjas
liko danguje.
***
Naktis ir laikas,
vis ta pati ta baladė
skamba abiem.
***
Ar ilgai žibės
vardai akmeny? Sapne
regime šmėklas.
***
Blykčioja šmėklos.
Kregždės lipdo lizdelį
ant skaidraus varveklio.
***
Gana tos tamsos –
net ir saulė prabyla:
dangus –vien tamsa.
***
Žemė nežino,
iš kur žibutės rados
senajai meilei.
***
Jau greitai ruduo
nulaužys žalius ajerus –
bedugnė šviečia.
***
Varganos akys
neklauso, neklausia –žiūri
pro uždengtą langą.
***
Tenai jau temsta,
meilėj kitoj graudulys
užmigti bando.
***
Už tolių laikaus
aš, senovė šakota,
išnokus danguj.
***
Augink troškimus,
begalinius lyg laikas,
alsuojant skrydžiams.
***
Sugurės pievos,
akmeniniai varnėnai
sparnus ištiesins.
***
Skleidžiasi Šiaurė,
atskridau pašvaistėmis
giesmių apkabint.
***
Žodis –užburtas:
kiekvienoj raidėj sparnas
vis kitas gieda.
***
Tylutėlė naktis,
sapnai pabando prikelt
lyg negimėlį.
***
Skaudžiai verkėme.
Kiek vergų tolumose
šienavo ašaras.
***
Svirplys beširdis
gieda: Žalgiris toli
ir senoj širdy.
***
Žuvęs drugelis,
vėtros parneštas, kiemo
jau nepažino.
***
Dar vakar žemė
regėjo meilės lizdus,
susuktus sniego.
***
Lieka toks tuščias
beržas, pavasario tylos
ištardytas.
***
Kokia gyvastis!
Lėtai likimas kyla
į tulpės taurę.
***
Varnos greta sutemų.
Sapnų saulė draikosi
aušrų aptverta.
***
Per visą žemę
skersai išilgai grįžta
obelų vėlės.
***
Broliukas toliuos
su motina rudenį
iškeliaus mirti.
***
Vėl blyksi mirtis.
Mirtos žiedas nemiršta,
lapoja dangun.
***
Atriek smėlyno,
dvasios pajūrio vėtrų
jau gęstant meilei.
***
Šaknys –žaliausios.
Budi dangus žvaigždyne.
Lydėkim šviesą.
***
Motinos žvaigždė –
gimdyti dangui, tylai.
Žudyt uždrausta.
***
Aš ilgiuos šviesos.
Mama, leisk man išvysti
dangų ir naktį.
***
Gėlės paveiksle
sukabintos rėmuose –
kančia vis plečias.
***
Angelas auga,
plečias į skaidrų žalią
laukiamą skrydį.
***
Dainuot jautrumą
išmokė dangus, žemė –
vien liūdesį.
***
Kolei vasarą
ieškai speigų balčiausių,
ruduo jau esi.
***
Atgal
.jpg)
