Poezija
02 04. LAIKO ŽENKLAI
Aleksandras Šidlauskas
Pasaulis sustojo ties savo pasistatytomis užkardomis,
Žmogus susigūžė lyg menkiausias visatos vabalėlis.
Dienų triukšmingi rūpesčiai nugožė išminties troškulį.
Kažkur išsislapstė pranašai, filosofai, žyniai ir išminčiai.
Jais niekas nebenori tikėti, kaip ir antipasauliais.
Sugedo kalorimetrai ir termometrai, išsiderino kompasai,
Upės sunerimo, ežerai sustreikavo, o jūros išsipurvino.
Stabtelėjo praeivis prie baltojo beržo ir paglostė jo žievę,
Pajutęs žemės šilumą, gyvybės syvus ir geismo troškulį.
Langai žvelgė į tylą temstančiomis, apmusijusiomis akimis.
Ant kraigo nebeatskrido nutūpti kleketūnų porelė,
Supykusios žuvys ėmė kandžiotis viena kitą iš įniršio.
Visi autochtonai ir aborigenai dainavo senąsias runas,
Jų įdomiai klausėsi septyntaškės boružėlės ir laumžirgiai;
Per laukymę nuskriejo išsilavinusių žirgų tuntas.
Visas tiesas pradėjo skleisti popieriai ir jų paragrafai,
Pamiršę, kas yra tiesos šaltinis ir jausmo verdenė.
Kunkuliuoja sąmyšingas protas, apklėstas radionuklidais.
Suiro voro tunklas, apkarto medus ir suskeldėjo ledkalnis,
Prasidėjo didysis žmonijos laukimas pabaigos pradžios.
Visi ženklai susibėgo ties paskutiniąja kryžkele,
Joje pasidarė pavojinga – nei važiuoti, nei eiti.
Išsiblaivė dangūs ir prasidėjo pasaulinis nerimas,
Kuriuo apsikrėtė ne tiktai baironai ir Bodlerai.
Pašėlusių aimanų rūpestis nepraranda nekaltybės,
Nes suaugusiųjų norus saugo Konstitucinis teismas.
Kas buvo atseikėtą, tą būtinai reikės pasiimti,
Kas prarasta, dar nereiškia, kad tai bus tuojau atrasta.
Kiekvieną žingsnį išmatuoja valandų išsilaisvinimas,
Išdykusioje tikrovėje žiojėja prieštaros genai.
Žmogus nugali gyvybės aurą ir pasikliauja savo grožiu.
Prisiekusieji jau nebesilaiko jokių laiko taisyklių,
Nes baiminasi bebaimiškos išminties skaidrumo.
Ištikimybės naštą gali panešti patys galingiausieji,
Nes jų gyvenimo aistra vangokais nematuojama.
Sudilo visos monetos, o pasiliko tiktai grivinos,
Įgalinančios suburti visas vargetas ir parlamentus.
Didžioji kinų siena dar nepabaigta statyti,
Nes vieną galą statant, kitas pradeda irti.
Sambrėška suprašė visas minias į laiko puotą.
Danguje pasirodė pirmieji pranašų ženklai.
Kūrybinis šišas palieka patį ryškiausią pėdsaką,
Kurio negali ištrinti nei dievai, nei žyniai.
Pareiga įpareigoja pakoreguoti korekcijos kryptį,
Noromis nenoromis prasideda šūvių papliūpos.
Rasa kondensuojasi ir ant paprastos molekulės,
Kuri vis ieško tikrovės ženklų ir gėrybių.
Nekaltumas išsibėgioja neišmindytais vieškeliais.
Smilga prisitaiko prie zuikio kailelio spalvos.
Keliais vaikšto dorėliai, nedorėliai ir doleriai.
Visi nori pasislėpti nuo priešiško vėjo gūsio.
Vaikščiojanti enciklopedija pasiklysta atviroje aikštėje,
Bandydama dar kartą surasti vienintelę klaidą.
Brandos ženklais pažymėtas kiekvienas laiko šypsnis,
Reikalaujantis išminties, teisybės, nuovargio ir kančios.
Susitaikymo rutina negali išduoti bičiulystės,
Lyg santuokos žodis galėtų pakeisti lemties dydžio.
Išgriovos nesikeičia, potvyniai nerimsta, o sodžius nemiega,
Nes išrūpestėjusios dienos kasdienybė atlėgsta,
Prieblandos priedermė nedermingai pratrūksta.
Kas ieško vienintelio žodyno tikrojo žodžio?
Priešingu atveju – visa, kas dora, tampa nebetikra.
Būtovė kaip apaštalybės slenkstis stelbia gyvuosius,
Nes mirusiųjų laiką pradeda skaičiuoti kitos amžinybės.
Nuskursta pagonybės žiedai, bet išlieka garbės viršukalnės.
Kiekviena nata savin gali sutalpinti aibę dvejonių,
Jos pabyra lyg maži Hermano Hesės vilties karoliukai.
Neišsipagiriojusi minia neieško gyvenimo džiaugsmo,
Ji šakališkai stūgauja ir blaškosi tarp Scilės ir Charibdės –
Paklusnumo duona pirmiausia suvalgoma šventųjų šeimoje.
O po jos likučiai padalinami žemės turtuoliams.
Neužgeso nekūrenamas židinys, jis plėnimis gyvas,
Jo nesantaikos ugnį pažadina besiblaškantis žodis.
Ūpais ūmūs ir ūmarūs nesilaiko eismo taisyklių,
Kurie nori nustatyti tvarkingą elektronų judėjimą.
Giesmėje susislepia visų paniekintųjų širdžių tvaikas,
Belaukiantis išdidumo gesto ir bajoriškos priklausomybės.
Baigiasi pasaulio rašalas, nors vis dar nemažėja beraščių.
Užkariautąją laiko naštą vis dar neša žemės akrobatai,
Negalėdami ja atsikratyti ar perkelti ant marsiečių pečių.
Tikimybės garanto kol kas dar niekas nėra gavęs,
Nors kataraiškas noras atsijauninti palydi kiekvieną.
Bevaisėje Elioto žemėje vis dar subręsta vėpūtiniai,
Vis dar dingojasi horizonte kvailystės laivas.
Mažordomas visados maža vietos savo buveinėse,
Tiktai šernų šeimynėlė laikosi savo įstatymų tvarkos.
Priešgynų žodžiuose pasislepia teisybės krislelis,
Kuris gali išviešinti priedermės nemarumą.
Manęs jau nebegąsdina juodas mirties siluetas,
Nes žemės amžinatviškumas visus išgelbsti.
Vieni bando slėptis nuo žmonių, o kiti – nuo laiko,
Stingdančio pasąmonės vingių parametrus.
Niekais pavirsta vieno filosofo niekio vardas,
Duotas, matyt, nekaltumo valandą tvarumo žemėje.
Išnykstantį žodį neretai pasigrobia neišmanėliai,
Jie neša save į neišsipildžiusių godų paslaptis.
Daug turėti, tolygu, kad visa greitai pasibaigs.
Paūnksmių vargetos vis ieško prarasto cento,
O pamišėlių modelius bando kopijuoti tikrovė.
Visi noriai prisimena savo piemenavimo metus...
TIKROVĖS IŠKROVA
Pasiūtusios pamėklės mindžikuoja ties sankryža,
Laukdamos savosios beprotiškos išsipildymo valandos.
Išsipylė Oriono žvaigždyne baltasis aguonų pienas,
Ir nuskaidrėjo pavasarinis geltonų purienų potvynis.
Išsiblaivė pasaulis, tiktai pagirios dar nesibaigia.
Fotoobjektyvas skuba, bet nespėja paskui gyvenimą,
Jis suranda tikrovės formą, bet neregi turinio.
Savisaugoje pasilieka ne tiktai zoologija, bet ir botanika.
Perpildyta taurė nelaukia savo išsipildymo valandos,
Ji laukia savo vienintelio savo nuogąstingojo šauksmo.
Buveinių arkados negali nurodyti tikrojo kelio,
Jos klaidžioja apsukui, pačios ieškodamos vieškelio,
Kuris galėtų jas išvesti į okeanines žemes.
Tyrlaukių smilgos tebelaukia nenuoramos vėjo,
Kuždančio visados tiktai paslaptingas maldas.
Išdžiuvę ir suaižėję papirusai neprataria žodžio,
Nes dar negimė naujasis mūsų laikų Šampoljonas.
Išsisklaidė debesys, suskeldėjo delnai, nutilo vakaras.
Visa prasidėjo apokaliptiniame civilizacijos triukšme;
Per atabradas vis praeina išsipuošusios minios.
Pasaulis nori neatsilikti nuo kvailo mados riksmo.
Būti ir turėti – tai skirtingi Ericho Fromo mostai.
Ištikimoji tikrovė nenori atnašauti surinktų aukų,
Maldininkai stebisi kiekvienu savo žingsniu,
O užburiantis žvilgsnis nenustoja maivytis.
Tiktai laikas negali už kieno nugaros pasislėpti.
Pėdsekių prisiminimai pasibaigia prerijų pelynuos.
Užkurtų laužų bijomasi ir šviesa nuogąstaujama.
Priešokiais vienon vieton susirenka visos natos,
Bebaimiškai žvelgiančios į viena kitos kursyvą..
Skystablauzdžiai nekartoja niekatrosios giminės,
Pasileidusiųjų tuntai nebesugrąžina sąžinės,
Kuri įstrigę vidurkelio nadyre ir vis lūkuriuoja.
Gelmens ašmenys supjausto karalių atminčių sostus,
Užblokuota esmė nepasiduoda lengvatikystei.
Tiktai juodą duoną vis dar raiko artojai.
Preambulėse išryškėja geismingosios išvados,
Įgalinančios tikėti savimi ir pasitikėti nuožmiaisiais.
Ašuotė laukia vėjo, ji kalbasi su debesimis –
Prakaito skonio nepažįsta nė vienas žemės poetas.
Susitvenkia ašigalių ugnys, mažėja žvaigždynai,
Pro velėną prasisunkia gelmingas erdvių vynas.
Priekurtis vikšras nesuranda savo gentainių,
Tiktai bebaimiškas kovos garsas vis dar pasikartoja.
Išmintis nebemoka pasislėpti girių irštvynuose,
Epas nesuranda pirmapradžio sakinio netekties.
Išsiplėtojo erelio sparnai ir susitvenkė upės –
Palikuonims jau seniai nebedygsta proto dantys.
Jie išbarstė juos dykumose, sudaiginę baobabus,
O žemės syvais susidomėjo didysis Knutas Hamnusas.
Džiaugsmo šaltiniuose ištrykšta sonatos antante,
Ir suliepsnoja didžiųjų šaulių išganingoji mana.
Po žemę pradeda vaikščioti pamišėliai su genijais,
Jų bendrakalbystės dar niekas negali suvokti.
Pro skausmingą nekantros šydą ištrykšta žvarbuma,
Susitaikiusi su visais tenykščiais aborigenais,
Kurie nešioja paslaptinguosius talismanus ant kaklo.
Pasibaidė žvitrus kumeliukas ir pasigirdo varpelis, -
Tai skambėjo skardžiabalsis vieversio balsas.
Absoliučios neramybės akordais grįstas priešingybių takas.
Laikas nusidriekia iš amžinybės chaoso į chaoso amžinybę.
Tiktai susitaikymo himnų jau negieda išrinktieji,
Nes jie kasdien beprotiškai ilgisi katarsio siautulio.
Rūpestinga tėvo ranka paliečia išsiblaiviusią galvą
Ir pasigirsta didingasai partizanų kovos himnas.
Sąnarių gėla negali nuraminti neramaus rudens.
Priedermę tegali išpildyti tiktai geri tėvų vaikai.
O patria, o mortis – šaukiama vieninteliais vardais,
Kurie išsiblaško keistose horizonto linijų perlaužose.
Baigiasi Nebaigtoji, nes prasideda naujųjų laikų drama.
Žiūrovai jau susirinko į Epidaurą ir tebelaukia farso,
Tikėjimo šviesa apsidangstė pavėsingoji oazė,
Ir subėgo grakščių antilopių tuntas į paslapčių lankas.
Negaliu mintimis pabėgti iš išganingosios tėviškės,
Jos spalvos pavirsta žodžiais, o garsai – patvankomis.
Ieškojimas vakar prasidėjo su rytojaus gėriu.
Besibodėjantis vakaras atsigulė prie nakties šono,
Ir laukia nuotaikios išsipildymo valandos skaudesio.
Vergystės ženklu pažymėti vilties šungatviai,
Jais dar vis mėgstama žengti atbulos bėgiu.
Tikrumas nugožia kiekvieną dienos sekundę,
Kuri guodžiasi minutės trumpumu ir valandos ilgiu.
Pasimatymo laikas laiku negalimas išmatuoti,
Pro atvirą langą nesubėga žmonių atvirumas.
Susisuko minčių gijos į harmonijos veleną,
Bedantį išskleisti visas logikos paklodes.
Ką tiktai perskaičiau liūdnojo Bodlerio posmą
Ir netikėtai paspendžiau sau jausmo spąstus.
Pražūtingas pažinimas vėlei atsiskleidė akipločiu
Ir pajutau gėlinančią aistros žaizdų ir glitesio skonį.
Laukiau visą gyvenimą tojo vienintelio žvilgsnio,
Tvaraus rankų šauksmo ir žodžių glamonių.
Į dienas vėl parsinešiau alsavimo sotumą,
Kuris pabaigė išnaikinti visas metų nuodėmes.
Tikrovė pabudino visuotiną garsą ir nuoskaidrą.
Senaties žingsniais tenka visiems pasikliauti,
Įsibėgėjusi mintis niekur niekad nesustabdoma.
Būdinti sąžinė apreiškė pasitenkinimo žavesį.
Tuotarp tėvas pasiėmė šienapjūtės dalgį
Ir paprašė manęs nevėluoti atnešti pusryčius.
Atgal
.jpg)
(1).png)
