Poezija
07 15. Plaukiant vaivorykšte
Algirdas Pilvelis
Senatvės lapai
beveik nešlama tylai,
tik vėtros žaizdai,
o mudu nešam žiedą,
tą patį, tiksintį.
***
Pasaulis doras,
jei Tavęs nedomina
Adomo langas
krūty mylimos kalės.
Gimdyti jau pamiršom.
***
Žeberklų kryptis –
užrišus žvyrui akis,
veriasi tamsa.
Sekundės ryja tylą,
baltas balandis miršta.
***
Spyglius išgręžti,
jojant ant perlo apgalvot
patirtis. Gyjant
pergros sprendimų kekėm,
siūlys valkataut apskritai.
***
Dar daug prasmingiau –
rožytėj gimiau laužyt
spyglius nelaisvus.
O kurgi tie niekeliai,
gyvent skirti ne musėms?
***
Liūdniausias tango
rudens rasų spiralėj
prasuka kalnus,
uždaigina nemeilę.
Mėnulis atgyvena.
***
Daryk man greičiau,
darsyk darkyk atmintis –
liksiu liekniausias.
Tą patį jusčiau šildant,
šiaurės pašvaistėm lūžtant.
***
Pakilau aukštai.
Visas vaivorykštes
mušu tik rykštėm,
per skliautą tykštu, vokai –
niekas, utėlės dūksta.
***
Palauk žvilgsniuko,
sauso šalčio jazmine
mojuoki slyvom
aklom, noro išpūstom.
Akordai plunksnas rikiuoja.
***
Toks šveplas taktas.
Juodam langely lekia
vėjas išskintas,
auga prakaito lašai.
Delno raukšlėse –rakštis.
***
Pasvėręs kryptį,
nenoriu dangun brydės.
Žiotyse skina
šventą jausmą be grimo.
Nakties veidą rakinam.
***
Agrastai laša,
ašakom spardos. Gelia
pusiniai taktai.
Pėdas girti ištaškom,
kasam miegą doriausią.
***
Nuostabi širdie,
skink ar nulaužki akį
gatvės praeity,
gulk į mintis upelėm,
paglostyk pelę raudų.
***
Pelės žodeliai.
Kažin kokia kūniška
kamanė leidžias
pakriaušėn? Pavasaris
ten –koralų stebuklas.
***
Norėjai –gavai.
Amžinai norėt naujai,
berods jau griausti.
Krūtinės, šarvai, žvaigždės...
Ilgai ubagavai, ego.
***
Pabarškink kaukę –
makaulės tupia ežion,
jų oro tiltan.
Atsipalaiduot, aišku,
panorom tada abu.
***
Čia, aišku, gana
suaugę tada buvom,
akim parėmėm
lubas, upę ilgiausią,
išmaudėm krūvį žaibų.
***
Kritau pas Kristų
šienan už pulto būvį –
išguldėm viską.
Elementorius žiaurus,
bet be keiksmų dar mielas.
***
Mums miegant sienoj
solfedžiavo mergelė
Pilies gatvelėj.
Sėja žodžių klaupiuosi
į sūraus kūno rožę.
***
Auksinis skrydis
lyg ištirpęs taškosi.
Geltonam veidui
dega uosiai, gulbelės,
sparnai slenka pasimelst.
***
Dainuok Sacharai,
dejuok –pirkelėj akmuo.
Brolelis kuklioms
mergom turtus išbarstė.
Nieko, tik širdį turi.
***
Vaikai lizdely.
Iš alaus kiaušų kalės
purslai lengvučiai –
glaustos prie dangaus stiklo.
Laiškai panašiai skrenda.
***
Labai apvaliai
alyvų suodžiai perša
kraujo ekraną,
Pigmėjas vilko lyroj
neša vėlę padangėm.
***
Atkandęs anglies,
aš juodbruvas kaip sniegas
imuosi galąst
kiekvienos minties randą –
tam ryžtųs ne kiekvienas.
***
Ne gausmo pilnas
pilkosios bitės žiedas.
Pražydo cukrus,
ant debesies užpiltas,
pavirto sparnuotu tiltu.
***
Po sparnu gydo
kiekvieną debesėlį,
jau išpažinęs
ereliui atbuliausiam.
Dar neiškeltas tiltas.
***
Praganėm dulkes
gaisruose uragano.
Kiekvienas medis –kekė,
pilniausia smilčių turto,
ne mūsų nakčiai kurto.
***
Dulkė, iškirpta
iš pilko žingsnio drobės.
Gal apsimest
samanos akustika,
jei žvyrkelis žaliuoja?
***
Užpylė vyzdžius
pernykščio grožio šienas.
Nuskuskim aukšty
padebesių ražienas
pasukę paukščio sparną.
***
Susegė sapną
jazmino sąvaržėlėm.
Pabalo naktis,
smėlyne išmėčiusi
savo prarastą mėlį.
***
Flamingo spalvą
į kas antrą žiedelį
būsimoms vyšnioms
įberiu su baltumu,
kol nakties šaknys sirpsta.
***
Bežvaigždės naktys,
net už mane juodesnės,
apakti bijo.
Akustikoj sužvarbo
neišgirsta aimana.
***
Delną išgrindė
bevingiuodamos raukšlės.
Debesis rieda
prisilietimo tiltu,
kol tūkstantmetis girdi.
***
Rūko inkiluos
pasislėpę lašiukai,
priveržtas sniegas
atlapiausiąją drėgmę
su samanom sugėlė.
***
Ne garbanose
išsiritusio sniego
lukštai paslėpti.
Išvirkščia žievė slenka
šaltos rasos išperėt.
***
Žvaigždėtą naktį
sapnų išartoj vagoj
dobilus skinu
plikiems vainikams drėbti
ant surauktųjų kaktų.
***
Debesis ūžia
nutūpęs į jazminą,
skaidriausias sparnas
negesina geluonies
šalto vandens plakimu.
***
Kuprotas gausmas
po kiekvienu varpeliu
sodina jausmą,
kad sugriaudėtų smilga
varinei ryto jūrai.
***
Prisėta ore
gegužės meteorų.
Kosmosas negrįš
akustikos genėti
net ir žuvėdrų žirklėm.
***
Saulės atkirpau
savo bedugniam žingsniui.
Laistysiu dulkes
menku stiebu brisdamas
išradęs vėjo kulką.
***
Nuskynė kulką
plakimo raudonumas.
Ne venos riša
žodžius prie žalio kūno.
Gal taip sudygsta skausmas?
***
Žvaigždyno skliautas
sprogsta žaibais, pumpurais.
Dar nesudygęs
smėlis dūmuoja ūku –
žingsniams jau teks užgesti.
***
Susmigo putos
nuo paraštės žalumo.
Trupėti ima
dūsaudamos suslėgtu
neišskaptuotu oru.
***
Rikiuoju tylą
atodūsių arimuos
užvertęs ritmą.
Neišgirsiu alyvų –
sniegina akustika.
***
Nepabučiuotas
turbūt nė vienas skliautas:
siekiu lūpomis
neužauginęs aukščio,
kad ir mosuodamas sparnais.
***
Lašo atakos
taško neišgrynino.
Nakties paraštėj,
žvaigždynų daugtaškiuose
baltu vandeniu tampa.
***
Bedūmę naktį gijom
surišta ugnim.
Plaukus auginu,
ant debesies plikumo
voratinklį piešiu.
***
Sulankstytoje
spindulio tiesumoje
varinėju dulkę,
nesudegusioj nakty
radęs nykščio spaudimą.
***
Kryptį atsuksiu
medvaržčių neapgavęs.
Vienoj rievėje
sapnuotą žievę gydau
pumpuro apsukimu.
***
Koksai raudonas
Tavo šypsnio kraštelis.
Nusirpus vysta
dar nepražydus vyšnia,
ar neišdžiūvo žvilgsniai?
***
Padžioviau aušrą
ant nuogo žvilgsnio virvės.
Negręžtas varva
kreivų spindulių vėjas
be krypties į debesį.
***
Sapnuoju orą
vis dar skaidriu netapęs.
Lašus apsuku
aplink audrotą ašį
siūbuojančiame aukšty.
***
Ne mano aukštis
debesies žiedą kelia
plaukų pirštukais
į jazmino sprogimą –
po šaknim aušros sniegas.
***
Spalvos spaudimas
žilina jauną mintį.
Laisvas, plauko
neprikabintas mėlis,
kol nežvejoju skliauto.
***
Tyla diktuoja
plakimo dūzgėjimą.
Raudoną medų
išskobusios alyvos
palieka tuščią naktį.
***
Tvorom sukarpėm
kiekvieną vėjo žingsnį.
Į tuščią žievę
prikrauta sniego smilgų,
linguojančių prie tiltų.
***
Bangelės dreba,
kai upė kelia tiltą.
Ne žvynai verkia,
akmens nebeatlaikę
ir irklo juoko svorio.
***
Prakasė skliautą
spygliuotas rožės paukštis.
Varva bespalvis
jaunų žvaigždelių kraujas
ant griaudžiančio akmens.
***
Palaistys mintį
gegutės balso syvai.
Kol spygliai tyli,
iš žingsnių dygsta smilgos
vien debesims siūbuoti.
***
Neįsiūbuotas
dar anei vienas tiltas –
per silpnos srovės.
Bedugnio akmens krosnys
nesitraukia nuo dugno.
***
Užsiūtos mintys
nykiai šlamės nendryne.
Veidrodžio trūkiai
išmes jas akimirksniais,
paskleis po debesyną.
***
Mane pradūrė
akimirkų dygsniukai.
Sekundžių kraujas
užtvenkia skaidrią tamsą
besprogstančiom rodyklėm.
***
Užmirštos dulkės
ne laiką apipylė
po ciferblatais.
Sušluotos dūžių snaigės
baltam tvaike ištirpo.
***
Tamsa nusilpo,
vos aš sukarpiau snaiges.
Toks baltas laikas
nudažė nakties blandą,
išpaišė viršuj žvaigždes.
***
Griuvėsiai rieda
pavirtę žaibo perlais.
Apvalus griausmas
sudaužė sapno skausmą,
beliks lašams nubusti.
***
Kolonoj plieskia
ne antikinis gaisras.
Baltam griaustiny
įsuktas sniego sunkis
prarado šaltą aukštį.
***
Šešėlio kūnas
jau virš nakties pašoko.
Juodžiausioj pievoj
šalčiausias žiedas gieda
šiaurinei krypčiai riedant.
***
Miglotas šienas
nebepažadins žiedo.
Toks žalias laikas
nepasibaigus sniegui.
Gal aš po juo prigulsiu.
***
Perkando skliautą
vienkartinė naktelė.
Tamsa nežino,
kur akustikos medus
žvaigždės ritmą įmūrys.
***
Kol aš garuoju,
medus rūku nuvarva.
Perlūžus smilga
vakar vaškinį saulės
blyksnio spyglį nutvėrė.
***
Debesis kanda
tokiam jautriam melsvumui.
Kraujuoja lašas
išpylęs skaidrų tūrį
iš savo gležno lukšto.
***
Užmyniau raukšlę,
suskilo žemės oda.
Ore nukerpu
baltą garbanę avį
pats tapdamas besvoriu.
***
Ne mintis dūzgia,
medus galvoje girgžda.
Išgėrus naktį,
sapno saldumas ima,
blykčioja žvaigždės oras.
***
Ne delnas rymo
ant akmeninio dūmo.
Šiurkščiausias oras
kaktoj iškasė mintį
mažais aušros kauptukais.
***
Debesies raumuo
iškėlė sparno rimtį.
Pabunda plunksnos...
Kol saulė bijo gimti,
vėl tapom vėjo dulke.
***
Nubudo dulkė,
palaistyta alyvom.
Ne šalčio kvapą
iš plaukų sniegas veja,
kol išsirito daigas.
***
Įskilo dugnas –
belukščio skliauto kojos
ištrypė jūras,
o purslų žiedų svorį
vien bangos tebelaiko.
***
Sudrumstas sniegas
dar neišgriovė kryžiaus.
Per sausas medis
akustikoj pragydo,
kol džiuvo sapno valtys.
***
Erškėčio spyglį
į ašarą įkėliau.
Išdaužtas langas
vasaras išbarstė,
aštriom, žydinčiom mintim.
***
Per sraunų žvilgsnį
padovanojau tiltui,
nubudo ledas.
Nustūmęs vėjo rimtį
išsinešiau skaidrumą.
***
Toks žalias žvilgsnis...
Išsproginėjus sniegui,
žievė įtrūko.
Per sraunios brydės sulauks
po pumpurą gimimo.
***
Geltonas rytas,
vos spinduliui nubudus.
Šešėlį meta
kas antras mano žingsnis
vėl atnešdamas mintį.
***
Debesies kekę
nuskynė mano mintys –
per aukštas žvilgsnis.
Seniai spalva išaušo,
kol rytas ruošės busti.
***
Pagimdžiau sniegą
šaltai mintydamas.
Naktis ištirpo
snaigės krašteliui žydint
vaivorykštinėm blykstėm.
***
Per šaltas žaibas
įdūrė minties plutai.
Ne lukštas žydi
kartu su bangų putom
po mano vyzdžio langu.
***
Belangės liūtys
užtvindė vyzdžio kojas.
Spalva nuskendo,
kol sniegas piešė drobę
ant juodo skliauto lango.
***
Prašniokščia plaukas
pro tamsų vėjo vingį.
Kabinu orą,
kiekvienai gijai mintį –
voratinklinę drobę.
***
Suglamžiau orą
drobele apsimetęs.
Kiekvienam lūžiui
skirt vieną noro dygsnį,
išmaniai įrėmintą.
***
Praplėštas rūkas
žvaigždės dar nenustvėrė,
tamsoj suklupo.
Vos prasivėrus orui,
išsipila žvaigždynai.
***
Kosmoso sterblėj
subrendo vėjo grotos.
Įrėmins žvaigždę
ugninio skrydžio tiltas
virš upės mestos smilgos.
***
Nerimas leidžias.
Kvapus karpo suskėlę
laiškai vedini.
Klyksmą reiks pagydyti
perkūnijų žnyplėmis.
***
Pasakyt skrydžiams,
patart tuštybėms drobe
pilna įspaudų
gali būti jau vėlu –
veikia juodžiausi skrydžiai.
***
Kas mus dar baudžia?
Sugraužtas raštas kvepia,
vyzdžius surakins
tik senatvės vizijos.
O kas mums bus, kai mirsim?
***
Man jau praėjo.
Aš pamiršau tą viltį
aprengti vaiskiai,
kažkokių vaisių sultim,
kol tu malei liežuviu.
***
Trenksmas nugertas –
tai ir viskas kas liko
iš to plaukimo.
Širdžių plakimas laša
kritimais per Visatą.
***
Pasakyk galvai:
„Sapno versmės užbertos
neriantis kilpą,
tuštinant lašą klijų,
liečiant bekryptį gūzą.“
***
Suklaupėm muštis
lūpom vaiskumo drobėj
lietaus iškvėpto,
žaibams iškepus kapus
ikrų ant irklų aukštų.
***
Aukštybėm sningant
susmigsim abu mirti
vienas už kitą.
O kaipgi raidės miršta?
Kitaip, gal ne blyksniuose.
***
Kam gi reikėjo
susidėt su vėtromis
ir sugult rėžiuose,
praskaidrint tą skaitalą
griausmuose grafomanų?
***
Ar užsispyrus
Mums įkvėpti vaiskumus
tėra nuodėmė?
Mažiausia ar mažesnė?
Ir dar mažėja staigiai.
***
Kalnų šviesoje
pašvaistės lyg ir lipa
nuleisti gūsius
išlaisvinant tik krūtis,
o venų nepaliečiant.
***
Ar ilgai trumpas
toks ir toks vartys gumą
šlapumo ženkle
puspadžiui duriant mintis,
varnos laiškus vartant audroj?
***
Melsviausia spalva
protu melsvu paslenka
mane sapnuoti –
Tave per sapną jaučiu,
tai apkabink dieviškai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
