VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

08 12. Lūpų dygsniai

Algirdas Pilvelis

Išniro gluosnis

iš vakarinio būvio.

Po tylos uostu

atodūsius pakasus

nurimo rūko jūra.

***

Šakotos vėtros

per aukštą lają ritas.

Ant žievės laiptų

lietus suklupęs krito

bučiuoti žemei kojų.

***

Į kaitrią naktį

atodūsių prisnigo.

Vien baltos pusnys

į mano vyzdžius smigo,

vėl paglosčiau jazminą.

***

Iškilo sruogos

virš žalio skliauto skruosto.

Stygas spalvoju

šakos jausmu šakotu

po slyvų violetu.

***

Putotas gūsis

bučiuoja vėjo bangą.

Vanduo įkanda

ir smėly lieka randas

sekundę paskaudėti.

***

Jausmus galandu

į ašaros varveklį.

Užšalęs žvilgsnis

sekioja vyzdžio naktį,

kol tamsa nenubunda.

***

Į niekur slenka

manųjų stygų ramstis.

Paskendęs garsas

akustikoj nubunda

ir atplaukia per tylą.

***

Rimuoju tylą,

pinu į garsų pluoštus.

Vynioju mylias,

tarsi papėdėn dangų

būčiau nuleidęs vangiai.

***

Arčiausios griūtys

krūty sugaudžia baugiai –

ašaros trupa.

Tarsi pernykštis vynas

svaigias kibirkštis skelia.

***

Savaitės grynos

šukuoja vėjo laiką

šakų šešėliais.

Buki sapnai atklysta,

iš aklinų tamsybių.

***

Išblėso žolės

vos tik nužvelgus šieną.

Akliausią pėdą

ir vėl nudurs ražienos.

Rytoj būtis ims pūti.

***

Už sniego glūdi

Mėnulio kaktos spalvos.

Toks pilkšvas siūlas

pririšo tamsą niūriai

prie atspindžių bangelės.

***

Tyloj siūbuoju

išjudinęs guvumą.

Ant šilko siūlo

pasikabinus jūra

siekia aukščiausio ritmo.

***

Į debesėlio

mintį kylantis skliautas

kryžiuoja žaibą

baltai žybsinčiu klyksmu.

Ir vėl žvaigždė siūbuoja.

***

Laukiu žuvėdrų

ištroškęs balto klyksmo.

Sniegu tuoj tapsiu,

jeigu tik bangos suklys

dėl juodo nakties sunkio.

***

Sekundžių skausmas

ridena ciferblatus

po mano sielą

be jokio laiko rato,

tarsi aš būčiau tuščias.

***

Vos tik užmiegu,

akys atranda aukštį.

Debesies sniegą

per greit išvaiko paukštis,

išsrėbęs saulės pievą.

***

Išgrynintoji

kentėjimuose forma

skausme įrėmins

randuotos sienos jausmą,

sukandžiotą vinukais.

***

Randuotą vėtrą

nuoga rodyklė raižo.

Žaibų aštrumais

pati save galanda,

kol dar griausmai nebunda.

***

Išpurtau rūbą

baltais mėnulio pirštais.

Ir vėl nuogiausia

ranka, tamsoj užlenkta,

paglostė įtampos trūkį.

***

Vėles sugėliau

gėlo smėlio ašarom.

Prarastas amas

lizdeliuose kukuoja

dulkelėm nubarstytas.

***

Papuoštas kvapu

kiekvieno lašo krytis

į saulės žiedą.

Žiedadulkėj - geltonoj

ugnies duonoj paklystum.

***

Šukuoju naktį

išblėsusių stygų mintim.

Skambalioja sagtys,

atrišusios tamsumą.

Dvasios tropika gesta.

***

Sunokęs gruodas

kiekvienam speigui savas.

Akmuo po skruostu

įšalą pasidėjo

speigams kandesniems bręsti.

***

Glaustosi sniegas

prie akustikos skruosto.

Miegas numiršta

vos man guolį palietęs

šalčiausiais ledo pirštais.

***

Meluoja aukštis,

kad jau praskrido paukštis

pro mano širdį,

nors oras jau ištirpo

balzgano rūko skrydy.

***

Meluoja valtys

krypčių bangas raižydamos –

paviršių plėšo

vien ašakos medinės.

Sudrisko žvyno žvilgis.

***

Išbarsčiau žvynus

tartum smulkias aguonas.

Byru raudonas.

Siūbuoja mano skrydį

rausvas aguonų vėjas.

***

Išskrido oras

iš baltos tylos nakties.

Perlai - grobis

vien žvaigždėtos praeities,

nugulusios mūs skruostuos.

***

Į tūkstantmetį

įnikusios rodyklės

šakneles įleis

į ciferblato meilę,

kol aš rūkau sekundes.

***

Jonvabaliuose

saulė žvaigždynais mirksi,

nušviečia nakties

žingsnių kryptį į dugną

pro vėjo slinkties tinklus.

***

Ne ten pataikė

priešrudeninės rūdys.

Kalno kaktoje

ugnies ranka sugrojo

pasiklydusias spalvas.

***

Kam man žvaigždynas -

mėnuliu pasiklosiu.

Kiekvieno žvilgsnio

apipiltą kibirkštį

dangus savaip gesina.

***

Debesis užges

vos prašviesėjus tylai.

Vandens nebebus

užpilti skliauto skylei.

Aš būsiu kiauras lietus.

***

Prakiurus migla

žibučių spalvą nubrauks.

Vieno purslelio

neverta akustika -

tik todėl akmuo groja.

***

Ne akmuo guli.

Po žvaigždės skrydžio sunkiu

žingsniu išgręšiu

neartos nakties juoką.

Prislėgs rudenio spalva.

***

Išskrido rankos.

Prisilietimų kryptį

nupiešim dangui.

Niekad neliestas dūmas

lizdelį susuks delne.

***

Žibute piešiu

sau po kojomis dangų.

Kada nors išgers

visas mėlynes rankos

ritmu vis dar spalvotu.

***

Tuoj apsirengsiu

žaibo trenksmo drabužį,

languose slėptą.

Akustikos pabelstas

pats tampu stiklu.

***

Akmenį skinu

iš pulsuojančio ryto –

nepakeliamas

žvaigždėto apkloto sunkis.

Turėsiu tapti sraunus.

***

Ne žemumose

kalno dūžis skinamas.

Varpan pamerksiu

kiekvieno šlaito lūžį

ir pats paslankus tapsiu.

***

Pačios srauniausios

ne mano nakties jūros.

Pursluose dulkę

po bure  išdžiūvęs radau -

tokią pat kaip aš sūrią.

***

Spalvina mane

neišsijotos pūgos.

Iš žvaigždės tinklą

smulkiam baltumui kūriau,

kol vis dar dugnu buvau.

***

Kalnų pribiro

į aukščiausiąją mintį.

Viršūnės taškas –

akustika įkopus.

Dabar jau gali mirti.

***

Debesis gieda

prieš pat lašelio mirtį.

Ne sėklos krinta

į nesuartą vatą –

akustikos negirdžiu.

***

Pabirų naktų

svorio dar neužgydė

atvira ranka.

Blausiausios žvaigždės pilas

nuo mano nuožulnių pečių.

***

Badauja mintys

dar neišradus vyrių.

Aš pats girgždu jau

po tom senom alyvom

radęs ašarų daigus.

***

Ašaras laužau

blakstienų mostų dūriais.

Į nuogą skliautą

pasiųstą žvilgsnį kūriau

iš iškirsto žvaigždyno.

***

Samanų skrynios

užrakins mano būtį.

Toks švelniai žalias

žingsnio ilgumo skrydis

per užraktų sunkumą.

***

Riboja šviesą

įrėminti šešėliai,

išsiurbę naktį

į savo juodą strėlę,

žvaigždėms nudurt paskirtą.

***

Iš saulės pintas

mano akelės vanduo

spinduly gimsta

tik ugniai duriant orą

karštais jausmų spygliukais.

***

Sukūriau spyglį

iš dar nebūto medžio.

Pats žieve tapsiu

paskraidintas aukštybėj,

siuvinėtas saulės pirštais.

***

Debesies ilgis,

malūnais privyniotas

ant vėtros pirštų,

diktuoja žaibo žybsnius

šaltiems prisilietimams.

***

Įpūstas sunkis

per tavo kaktos burę.

Išaušus vėjui

tuščiausios mintys pučias

iki šešėlio dydžio.

***

Pasruvo skrydžiai

virš pašaknių bedugnės.

Sparnai užtvindė

sakų pripiltą jūrą -

bangoms teks susilieti.

***

Prakiuro oras,

atodūsių pripiltas,

kai skliauto tiltai

vėl prisipildė smilgų,

iš vakaro sūpynių.

***

Kai sparnas miršta,

ne lūpom keliu orą

į plunksnos aukštį

priskinti obuoliukų

iš žalio Saulės uosto.

Atgal