VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

08 30. Ikrų žvynai

Algirdas Pilvelis

Geluonis slypi

kartu su bitute.

Sunkėja oras.

Pasaulis nurengia kalnus,

apnuogina nemeilę.

***

Bitės geluonis -

ne pasaulio netvarkai.

Kalnuose lašų šuoliai

žiedams sukrauna mintis.

Suvirpa krūmai žili.

***

Iškėlus kryptį -

po kojom Paukščių takas.

Kiek skrydžių mindau

beplunksniais vėjo padais...

Liks ašaros be žado.

***

Aštrumuos skliauto

kryžiuoja torsus skrydžiai.

Erškėčio dūriuos

kiekvienas snapo dygsnis

įrašo savą jūrą.

***

Virš ledo sniego

pašvaistės šoka tango,

skliautus nudažė.

krypčių paskirtais žingsniais

Beirklės sapnų valtys

sūpuoja mano viltį ryto jėga.

***

Bitelės mintys

skaidriai dūzgena rytą.

Geluonį stabdė

apgirtęs juodas uodas,

tiktai sparnus apsvilo.

***

Tyla nuščiuvo -

per dangų kaulai barška.

Apdujo bitės –

sugėlė žvaigždžių maršką.

Aplink klajoja vėtros.

***

Pavirtęs kalnu

pakelsiu erdvių svorį.

Žaibu įgelsiu

pasaulį apraizgiusį

per slopią naktį vorą.

***

Iš šalto korio

lipdau pasauliui saulę.

Kamienai virpa

į virbalus pavirtę,

pagarbiai judina orą.

***

Kaukių kvadratuos

nesutelpa blakstienos,

žvilgsnis išklydo

šmėžuoja tarp kamienų,

šankiai sekioja mintis.

***

Kaminas siekia

skliautuoto žydro aukščio.

Atbunda skausmas

debesų verdenėje.

Dūmais pavirsta mintys.

***

Man vis raudoja

skausmuose gimęs vėjas.

Nebeištversiu

daugiau nei vieno gūsio,

atšniokščiančio per slėnį.

***

Apkurtus skliautui

bites paleidžiu vėjais.

Žvaigždynai virpa

sugėlus sapno strėlei,

žaibuoja tarp alyvų.

***

Iš klevo lašo

rudens ir vėl pritekės.

Raudoną skausmą

šaligatviui prikišiu,

lyg būtų atsakingas.

***

Man kalną stumiant

į rūką vėlės lipa,

dulkėm pakyla.

pasaulis apsiriko

rason išleidęs mintį.

***

Nereikia žodžio –

rasom save aprišiu.

Išskobtą tylą

į namus parsinešiu,

atminčiai pasidėsiu.

***

Gležniausios grotos,

supa blakstienų sienas.

Save išvesiu

iš ašarotų pievų

rasoj žingsnius išmėtęs.

***

Neliesiu Saulės,

rūkai many ledėja.

Nulinksta sparnas.

sutupia dienos gėlėj,

apsikabina tylą.

***

Išsibarstysiu

kartą po juodą sieną.

Ne drobėj gimęs

nepretenduos į rėmą

nė vienas mano žingsnis.

***

Aš toks beskliautis.

Krištolu ritas žaibas.

Jau negriaudėsiu -

pievas sutrypia laikas

krisdamas rodyklėmis.

***

Ramstaus kamienais.

Gegutės alpsta juokias.

Nulaušiu šaką,

apstulbinsiu apuoką -

tylės per mėnesieną.

***

Pritvinkus dienai

mane prislėgė sienos.

Šviesos nevysiu,

lai žydi linksmas sapnas

po mano juodu langu.

***

Nebelinguoja

karštos Saulės švytuoklės.

Mojuoja laikas

mažais rodyklių irklais,

gūžias išdidžios tvirtovės.

***

Apgaubčiau jausmą,

sulaukčiau vieno žiedo

dvasioms praskleisti.

Išplaukęs tavy smigčiau,

amžina tamsa šviesčiau.

***

Amžinas sapnas

tįso pamestas slėnyj

po vilties sparnu.

Sūpuoki baltas mintis

išskleistom vėtrų burėm.

***

Nulūžo uoga –

debesis brūžins vyšnios.

Spalvas išradus

teks subintuoti lietų

nerimu balto kiškio.

***

Akis supyliau

skysto žaibo naktysna.

Elektra spurda

apkabinta tų snaigių,

sukurtų iš alyvų.

***

Išmokau negrot

miglotomis raidėmis.

Išsikerojau

į spingantį žaibą

nebeišmokęs raudot.

***

Apsikabina

mane kiekvienas žodis,

sukramtęs tylą.

Apsipilu geluonim

gal dažniu aš pavirtęs.

***

Tuštuma juokias.

Už pūgos dar laikausi.

Baugščiai sutūpę

mintys žiemos sakūroj.

Pajuntu širdy dūrį.

***

Staiga pravirksta

giedrai aukštam danguj

virš Hirosimos.

Karštoj pūgoj vartausi.

Šaltas akmuo –žarijos.

***

Dulkėj išnyko

pilko debesies raudos.

Vyšnios kaukolę

pasiryžtam išspjauti

dūžtantį priešais vėją.

***

Rytą sirpinu

bukais ašarų pjūviais.

Skausme skaidrėju

niekad nevežto laiko.

vagonuos būdraudamas.

Rimuoti pirštai

užbraukė žodžio rimtį.

Išsisijoju

per švelnumą sau mirtį

skęstančio gruodžio tyloj.

***

Skliautas per lygus

rakštimis žydinčiam jausmui.

Degančiam griausmui.

samanotos alyvos

savo šakom mojuoja.

***

Pašiurpsta plunksnos.

Kertant karpytiems žaibams

sparnuotos kojos

žirgalioja po laivą.

Po bure išsigaubiau.

***

Išskrodus rasą

samana pėdoj glaudžias.

Bevertis sprindis

įkerpa mano džiaugsmą –

jau nebebus vaikystės.

***

Išbluko dangūs.

Ašaras sėsiu lysvėn.

Neošia niekas

bangai nubraukus sniegą

nuo mano vyzdžio daigo.

***

Bijo palūžti

liaunas nendryno žodis,

suvarstė bangą

prakeikto oro spyriais

smilgoms patekus gruodan.

***

Gulbės plunksnomis

baltos mirtys skleidžiasi.

O bangos nedrįsta

būt išskrostais deimantais,

spurdėdamos susprogsta.

***

Nubridus saulei

juodai dygsniuoju naktį,

rišu prie sielos

tamsiausiu siūlu sakmę,

išsikirptą iš meilės.

***

Sparnams nuvytus

kregždėje slėpsiu sielą.

Aušra vibruoja,

šešėliais nukraujuoja

susigadinę skrydžiai.

***

Gegutei šąlant

nutūps sniegan pasaulis.

Išsikerosiu

ir aš varveklių karui

ledynmečius rakinsiu.

***

Aušra bekryptė

sapnams nubrėžia linkmę.

Šešėlių drobėm

į naktį įsiūbuoja

dar netapyti šuoliai.

***

Atrado tiltas

mano sklidiną mintį.

Žaizdotas laikas

iškeis upes į mirtį,

išgrynintą bejausmę.

***

Prisijaukinęs

pavasarinį laiką,

rodyklių ūgliais

malšinsiu saulės žaizdą,

kad nekraujuotų snaigėm.

***

Paklojau gruodą

šaltais delnais ir veidu.

Plaukų neliesiu

skausmus įkalęs kelmui.

Šaknims te gieda sniegas.

***

Nenužiūrėta

kas antra snaigė gieda.

Beprasmę tylą

išbarstė naktys pievoms.

Aš išbraidysiu gėdą.

***

Aušros raudonis

kabės ant skausmo venos,

suspaustos pirštais.

Sugriuvo rūko sienos

pavirtusios ražienom.

***

Nuskintą žodį

merkiu į veido tylą.

Balčiausios mintys

sudygsta ir prabyla.

Sutrinka lėtas žvilgsnis.

***

Ugnį paglosčius

sujunda saulės klostės

per šviesų dangų.

Samanomis nuglosčiau

šaknim pėdas pavertęs.

***

Apsikabinsiu

žirgų užstotą sieną.

Pajaust kanopą

ištroško mano siela,

pamačius karčių grotas.

***

Supykus pievoms

aguonų žiedai svyra

prie mano delno.

Žydėdamos pabyra

niekad neliestos mintys.

***

Prie debesėlio

aptinku paukščio mirtį.

Baltas liūdnumas

ravės iš skliauto rimtį

neleidęs vėl užgimti.

***

Apgavę dugną

gelmių geluonys miršta.

Išskrostą jūrą

banga į bangą skelia

dar neišbridę gyliai.

***

Rausvoje šviesoj

numirs praskydęs rūkas.

Nesugrąžinsiu

rytinio žvilgsnio brūkšnio,

į sausumą įgrūsto.

***

Išsuktos burnos

vingiuotą žodį guodžia.

Per tylą skuodžia

plieskiantys žaibo šuorai

prieš griausmą susilydę.

***

Lengvumą kelsiu

į debesies mašiną.

Vandens prismulkint

maldauja vėtrų minios

taškydamos žvaigždynus.

***

Žvaigždynų taurę

skliautų tamsos pripilsiu.

Pametęs šviesą

įskelsiu žaibo žybsnį

į išgaubčiausią sieną.

***

Surado aukštis

paviršiaus burną gėlą,

debesies dvynį

sodins prie girios

skalauti giedrai kojų.

***

Praskrostas skliautas

tamsiom mintim kraujuoja.

Kometos tyli

ir niekas nejaudina

suglebusių žvaigždynų.

***

Bučiuoja spalvos

žemėtą uogos burną,

daužysim skonį –

kas būtų pagalvojęs

apie raudoną būgną.

***

Žaibuotom staklėm

akustika stuksena.

Atriektas garsas

smuiko raktui lenkiasi.

Žaibas akordu trenkia.

***

Gūdusis laikas

granatom kamšo orą.

Mintis susprogo

dar nepasiekus sosto

sapnų audrotais šuoliais.

***

Iš nieko kirpsiu

pelėsių pilną drobę.

Nupieštas laikas

drėgmės pripildys orą,

nuo šiol kvėpuosiu šuorais.

***

Išklosiu mostais

dar nepaliestą guolį.

snapais į lukštą

beldžias akliausi norai

kol skils membranos oro.

***

Akmens kvapuose

slepiu kiekvieną mintį.

Dar neištirpęs

ledyne kepsiu vašką

širdyj šaltai nurimęs.

***

Sniego dūzgimas

baltu medum nubėga.

Cukraus kietumą

su ašarom išmėtau

ne po smėlėtą dugną.

***

Akmuo audrotas

žolę nustums į dugną.

Prislėgtą spalvą

pėda sau palieja

įbridus žemės tirščiuos.

***

Vėžės geležin

sapnas įspaudė jėgą

prislėgęs gėdą.

Iš Jupiterio žiedo

į kosmosą bus pėda.

***

Aguonų tyloj

nubrauksim kulkų kraują.

Sėklelės moja

išvydę brūkšnio syvus

virš raustančių alyvų.

***

Sumalsiu girnom

griūvantį vėjo sunkį.

Prabudęs gano

pasaulis šilko strėles,

paleistas man į galvą.

***

Švelnumas plauko

galvotrūkčiais užsiūtas,

lyg būtų skilęs

perpus pasaulio ūkas,

išbėręs vandens grūdus.

***

Atidi klausa

užsprings deminutyvais.

Įbstas žvilgsnis

Į veiksmą, lakų, gyvą

paliks plazdėt bevaizdis.

***

Degėsiuose

išradęs keptą vėją

krapštau nuo veido

ir pribarstytų akių

dar nerastus ėjimus.

***

Iškasęs smiltis

iš po rausvų vaiko pėdų

supilsiu kopas.

Po ašarų aliejum

slapstosi saulės gėda.

***

Načiai pasūdyt

imu iš žvyno gėlą,

šalčiausią druską.

Žvaigždynuos paklajojęs

apsimetu nendrynu.

***

Debesies alkį

Saulės malšina pienu.

Per skliautą braunas

žydriausio stiklo slėnis,

sudužęs aukščio smėlis.

***

Nakties žaizdoje

pritvinko kometų sunkio,

aitraus slopumo,

nepaisant skliauto naujo,

apėmusio man kraują.

***

Per žemės žiedą

šešėlio autografas

nuėjo perbraukt

basosios saulės gėdos

lyg ašara įdegus.

***

Priešpaskutinė

prisisapnavus mėta,

žaliausiam lapui

šlamėjimą užsėdus,

vibruos virš žiedo kapo.

***

Samanos našta

po skliauto sunkiu bunda.

Glūdumoj slypi

praplaukusio eglyno

adatuotas apdaras.

***

Debesų srovėn

lengviausią irklą sviesiu.

Mojuoju žvynais

akmens dugninio šviesai,

slankiojančiai tarp maurų.

***

Aidinčiu ritmu

gegutė klausinėja.

Žievė sutrūko

lūžtant trenksmingam aidui

tarp žalių šilo aurų.

***

Transliuoja skliautą

lietaus laidai ilgiausi.

Šakojas dantys,

kėsindamies į laisvę,

tačiau tiesos neapgausi.

***

Mėnulio kakta

rūdija prie debesies

susuktam lizde.

Varinę spalvą audžiu

braidydamas naktyje.

***

Įžiebęs skliautą

kibirkštim pasiklosiu.

Sniego duženos

blizgina žaibo stogą.

Anglys juoku leipsta.

***

Strazdanas merkiant

anglys juodžiausiai juokias.

Irkluoju veidą

per šypsenos verpetą

įbridęs smilčių klanan.

***

Tamsa įskilo,

griausmo šakutė smigo

į sniego akį.

Baltumas nesugrįžo

plukdyti žaibo sėlių.

***

Kas antrą žvilgsnį

į ašaras sodinsiu.

Patręštas laikas

brandina žilą smiltį

prie dienų –naktų miško.

***

Mano spės dugnas

kibirkštim išklotas.

Gesinu delnus

žerdamas lemtie grūdus,

supiltus būties aruodan.

***

varinėja laiką

nepailstančios venos.

Nelauktas dūžis

sugriovė varpo sceną –

laukimo nebelieka.

***

Prieš gaidžio grėsmę

dar tamsa raibuliuoja.

Giedosim šviesai

savo delnų pašvaistes

pasėję vietoj duonos.

***

Betraškant speigui

apkurto buklios snaigės.

Suskilęs šaltis

atplaišose sustingo,

varveklių rakštys dingo.

***

Akylai stebim

samanos mirimą.

Išgėręs žūtį

jau nebeputos Merkys

po mano pėdų liūtim.

***

Ašaron smeigsiu

paslankią burės būtį,

lyg būčiau speigas.

Varveklių suirutėj

mintis paišau ant snaigių.

***

Apspjovusios skliautą

dulkės pursluose džiūvo.

Ne keliu maunam

nardydami po rūką,

nuo likimo atitrūkę.

***

Lašais pradūrė

skliautai kiekvieno būtį.

Kiauriausią lapą

minutės nusižiūri

prieš laikiniausią mirtį.

***

Iš aukščio smigęs

prisiūsiu sparnui žingsnį.

Aš - adatėlė

besiūlėj veido minoj

susibrandinęs rimtį.

***

Palikus kelią

manyje bręsta mintys.

Daiginsiu sniegą

apsimestiniams žingsniams,

nubalinusiems žodį.

***

Ant mano kaukės

pakibęs skliauto skydas.

Dvigubai slaptos

manojo džiaugsmo minos

stovint ant žemės dugno plyno.

***

Aš toks beribis –

manin susmigo metai.

Minties įrėmint

neišdrįso nė vienas,

išvarstęs plunksnų plieną.

***

Supūdžiau laiką

skliaute praradęs saiką.

Nebūtas sapnas

žvaigždes paklojo dienai

po spinduliais suklupęs.

***

Klumpu po dulke,

per menkos mano dienos,

kad kelčiau viltį

į kosmosą supilto

juodojo pieno švieson.

***

Kankorėžiai vaiko

lyg sparnais stogus raiko.

Kevalų laikas

ne mane pripils dygsnių

išsibarsčiusios snaigės.

***

Kamienai dūsta –

baltas lelijų miškas

pačiupo uoslę.

neišgenėtos virkščios

smaugia pamėlusį skliautą.

***

Raukšlėms pražydus

pasaulis skina odą

iš skliauto delno.

Kiekvienam po žvaigždyną

juoda skylė atstoja.

***

Atsidarysiu

paskui kregždutės vyrius.

Nesieks šešėlių

aukštyn iškelti dryžiai,

užbraukę džiaugsmo dangų.

***

Apako saulė

neiškentėjus dūžių.

Žaibus pralaužiu

vaivorykštiniais ikrais,

žvynų atkąstais tiltais.

***

Į pirštą tirštą

krioklio akmuo įsminga.

Skaidrus sunkumas

prislėgs naktis, kai miršta

lengvumas pūko rūko.

***

Geriu membraną,

kur tarp manęs ir oro.

Prisilietimais

siurbiu pasaulio tvoras

savęs atriekęs minčiai.

***

Blakstienų žievės

žvilgsnį perlus sega.

Paslėptos šaknys

sapnų nebekedena

išbrinkusiom patrankom.

***

Siuvu į bangą

prisirpusį plaukimą.

Po irklo balnu

puta vibruos pelkynus

lyg pelekai po žvynu.

***

Išgertos saujos

tuščiuos prisilietimuos.

Švelnumas naujas

pribers nakties į naują

ką tik paliestą saulę.

Atgal