VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

05.05. NORS JAU PAVASARIS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Kažkur žiema dar tūno pasislėpus.
Nors jau pavasaris. Su paukščiais, su žiedais.
Bet šaltas vėjas pučia iš palėpės.
Sugrįžta dienos žiemiškais vaidais.
 
Šalna nukanda grožį pirmo daigo.
Nedrįsta sėklos prasikalt ilgai.
Ledinės kruopos virš arimų laigo.
Be saulės spindulio liūdni namų langai.
 
Pavasaris. Bet koks jisai vėlyvas.
Už mėnesio jau vasara bylos.
O gal ir ji vėluos, gal nežydės alyvos ?
Negersim klevo nei beržų sulos.
 
Sunku tikėt, kad klimatas šiltėja.
Ilgiau vis reikia malkų, kailinių.
Gal klystam ? Gal ledynmetis atėjo ?
Ir kažkodėl kasdien mažiau žmonių ...
 
ATLEISK, ŠIRDIE
 
Atleiski man už sopulį, širdie.
Už tą tikėjimą idealu šventu.
Aš nusivylęs jam sakau sudie
Ir į bedugnę liūdesio krentu.
 
Visų išduotas, išdaviau ir juos.
Neliko kuo tikėt ir laukt daugiau.
Šią kovą pralaimėjęs kankinuos,
Nes ir save išdavęs ją baigiau.
 
Ir nesvarbu ką priešai parašys
Į juodą knygą melo ir klastos.
Nes tiems, kas šią istoriją naršys,
Jinai net tuščio lapo neatstos.
 
Jie kitą. Savo melą susikurs.
Teisybės, kaip ir mums, jiems nereikės.
O gal suplėšys. Laužą užsikurs.
Kam praeitis ? Ja niekas netikės.
 
NEBRANGU
 
Už tą ketureilį nubaustų šimtui metų.
Bet šitiek neištvertų joks žmogus.
Todėl pakako salvės automato.
Gyvenimas kaip samogonas. Nebrangus.
 
Kiek nekaltų vaikų tremty numirę.
Nuo bado, šalčio. Nuo sunkių ligų.
Jie tik vaikai. Ne moterys. Ne vyrai.
"Buožiukai". Jų gyvybė - nebrangu.
 
BIRŽELIS - VASAROS PRADŽIA ?
 
Birželis - vasaros pradžia ?
Bet vokiečiai - Paryžiuje !
Nors Lietuvoj sena valdžia,
Bet nevaldžia sugrįžusi.
 
Iš Trockio, Lenino laikų.
Su vėliavom raudonom.
Nebus. Nei sodžių, nei vaikų.
Nebus ir laisvės, duonos.
 
Sušaudymai. Ir netektis.
Vagonai. Gyvuliniai.
Kur mūsų laisvė ? Kur viltis ?
Tik "kerzai". Tie, auliniai.
 
Jau viskas sutrypta. Nėra.
Nėra kas mus apgintų.
Prasideda mirties era.
Kad pražūtį augintų.
 
Ar dar pasaulis prisikels ?
Tik žmogžudžiai apgirtę.
O mums į galvą kals ir kals.
 Kaip buvo gera. Mirti.
 
IŠ NUŽMOGĖJIMO ANALŲ
 
Netikėk ką tau į ausį suokia,
Nors tie žodiai saldūs lyg medus.
Bet tiesa yra visai kitokia.
Tau į širdį lašina nuodus.
 
Jie kaipmat visai paralyžiuoja
Valią, sąžinę ir smpratą garbės.
Tu auka, grobiu tampi gražiuoju.
Tavo protas jau neprakalbės.
 
Viską padarysi, kas tau liepta.
Netgi motina, vaikai nesugraudins.
Žengsi per kraujuotos upės lieptą,
Kur brangiausius žmones nuskandins.
 
Užkabins tau ordiną, medalį.
Nusipelniusio žudiko vardą duos.
Velniui patikėjęs savo dalią,
Gausi menką trupinį naudos.
 
Mažą trupinį. Tų kapinių smiltelę,
Kur prieš auštant užkasė aukas.
Tu apgirtęs rodei savo galią.
Ar įstengsi nusiplaut rankas ?
 
Tris kartus prakeiktas būsi amžiams
Nukankintų nepalaidotų aukų.
Net iš baimės įkalčius suglamžęs,
Būsi slegiamas tų žvėriškų laikų.
Atgal